Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Nauja Rusijos vyriausybė

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 06 06

Kaip ir buvo prognozuota, Dmitrijus Medvedevas tapo Rusijos ministru pirmininku ir kartu su Vladimiru Putinu (bent jau oficialiai dėl to prezidentas net nevažiavo į G8 susitikimą Jungtinėse Valstijose) suformavo naują šalies vyriausybę. Šio įvykio buvo laukiama su dideliu nekantrumu, ir pažymėtina, kad galbūt permainų V. Putino šalininkai tikėjosi labiau negu jo oponentai, nes rinko jį, tikėdamiesi kitokio prezidento. Kabinetas akivaizdžiai pasikeitė, bet pasakyti, kad lūkesčiai pasiteisino, liežuvis bent jau kol kas nelabai apsiverčia. Tai lemia keli momentai.

Turbūt didžiausia staigmena tapo tai, kad vyriausybėje liko gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas. Kartu su švietimo ir mokslo ministru A. Fursenka jis buvo pirmas kandidatas į „aukas“, nes didelė dalis kariškių ir karinių ekspertų daugiau negu neigiamai vertina jo darbą (ypač siautėja žinoma REN TV laida „Karinė paslaptis“). Todėl A. Serdiukovo išsaugojimas beveik visiems tapo tikru šoku, ir iš karto prasidėjo bandymai paaiškinti, kodėl gi taip atsitiko. Versijos yra kelios. Laikraštis „Kommersant“ rašė, kad V. Putinas svarstė kelias kandidatūras į gynybos ministro postą: valstybinės korporacijos „Rostechnologiji“ vadovo Segejaus Čemezovo, Federalinės kosminės agentūros vadovo Vladimiro Popovkino bei ankstesnės vyriausybės vicepremjero Dmitrijaus Rogozino. Tačiau, laikraščio tvirtinimu, pirmieji du netiko (tai suprantama, nes, pavyzdžiui, V. Popovkinas savo srityje nelabai susitvarko), o D. Rogoziną galiausiai buvo nuspręsta palikti vicepremjeru, atsakingu už karinės pramonės komplekso veiklą ir gynybos reikalus. Bet juk A. Serdiukovą vis tiek galima buvo išmesti. Šiame kontekste politologas Vladimiras Vasiljevas pažymėjo, kad tokiu savo žingsniu V. Putinas pademonstravo, jog jis yra padėties šeimininkas ir niekas negali jam nurodinėti – net visuomenės, ir ypač didelės dalies kariškių, nuomonė. Kitaip tariant, paaukoti tam tikrus ministrus dėl visuomenės ramybės tikrai reikėjo ir šiam vaidmeniui buvo pasirinkti A. Fursenka ir VRM ministras R. Nurgalijevas (kaip ministerijos, kurią pastaruoju metu lydėjo dideli skandalai, vadovas), o A. Serdiukovo atveju prezidentas kaip ir nusprendė parodyti, kad paskutinis žodis vis tiek yra jo.

Tačiau įtikimiau šiuo atveju skamba žinomo Rusijos karinio apžvalgininko Viktoro Baraneco nuomonė, kuria labiau galima pasitikėti dar ir todėl, kad pastaruoju metu jis dažnai pradėjo rodytis federaliniuose TV kanaluose, kur jam leidžiama uždavinėti klausimus aukščiausiems šalies vadovams, ir apskritai tapo artimas valdžiai. Tai štai, jis pasakė taip: „Aš domėjausi šiuo klausimu labai labai aukštai ir man pakankamai aiškiai atsakė, jog Serdiukovą paliks dar vieniems metams, kad ištaisytų tuos didžiulius trūkumus, kurių jis pridarė per karinę reformą. Štai toks buvo paaiškinimas.“ Apskritai tai labai panašu į V. Putino darbo stilių: jis ne kartą minėjo, kad nemėgsta keisti pavaldinių, nes dirbti sugeba visi – reikia tik juos priversti. Taip pat logiška, kad vicepremjeru liko D. Rogozinas, kuris papildomai kontroliuos „prasikaltusį“ gynybos ministrą. Ir vis dėlto A. Serdiukovo nušalinimas būtų suprantamesnis žingsnis, nes vargu ar jis staiga pradės „kasti žemę“.

Antras diskutuotinas momentas yra tas, kad didelė dalis ministrų išėjo iš vyriausybės, bet (!) – perėjo į Prezidento administracijos aparatą kaip padėjėjai (A. Fursenka, E. Nabiulina, T. Golikova). Tokia rokiruotė atrodo kaip pasityčiojimas ir iš dalies paverčia vyriausybės atnaujinimą – kaip valdžios reakciją į visuomenės poziciją – absurdu: jeigu žmonės netinkami vykdyti ministrų pareigas, ar nereikėtų juos pasiųsti kuo toliau, o ne perkelti į ne mažiau reikšmingas vietas? Tai, kad V. Putinas to nepadarė, netiesiogiai patvirtina hipotezę, kad rusiško valdančiojo elito gretose jaučiamas kadrų stygius, atitinkamus veikėjus nėra kuo pakeisti (tai yra pakeisti, žinoma, galima, bet tai bus naujas žmogus, ne iš savų). Galbūt tam, kad pakeistų situaciją, V. Putinas prieš metus ir įkūrė Visos Rusijos liaudies frontą ir paskyrė savo įgaliotuoju atstovu Uralo federalinėje apygardoje „paprastą vyrą iš Tagilo“ – korporacijos „Uralvagonzavod“ cecho viršininką I. Cholmaskichą. Tačiau atskiri atvejai kol kas nekeičia bendro paveikslo.

Tam tikra intriga tapo vicepremjero Igorio Sečino išėjimas iš vyriausybės. Bet ji truko neilgai: greitai I. Sečinas buvo paskirtas valstybinės naftos kompanijos „Rosneft“ prezidentu. Viena vertus, galima sakyti, kad ministrų kabinete nebeliko artimo V. Putino bendražygio, kuris prižiūrėtų D. Medvedevą. Kita vertus, ten liko, pavyzdžiui, V. Surkovas, o I. Sečinas vadovaus vienai didžiausių Rusijos energetinių kompanijų, o tai iš esmės prilygsta postui vyriausybėje.

Apie ministrų kabineto naujokus kalbėti dar anksti. Kaip sakoma, gyvenimas parodys, bet pirminį neblogą įspūdį sudaro naujas VRM vadovas Vladimiras Kolokolcevas. Jis visiškai teisingai pažymėjo, kad didžiausia problema jo kuruojamoje srityje yra žmonių nepasitikėjimas pareigūnais (net baimė, kas civilizuotoje valstybėje yra nonsensas), o kad situacija pasikeistų, būtina sugriežtinti discipliną. Be to, optimistiškai nuteikia jo teiginys, kad piliečiams nereikia kabinetinių generolų. Pats V. Kolokolcevas jau spėjo asmeniškai atlikti kelis netikėtus patikrinimus ir jeigu tai ne laikini viešieji ryšiai, o tikras jo darbo stilius, galbūt kas nors Rusijos vidaus reikalų sistemoje ir pagerės.

Lietuvai yra aktualios galimos permainos Rusijos užsienio politikoje, ir šiame kontekste nieko džiuginančio: užsienio reikalų ministro postą išsaugojo (beje, vienas iš nedaugelio) Sergejus Lavrovas, kurio požiūris į tarptautinę politiką yra toks pat vanagiškas kaip ir V. Putino. Kaip šiuo atveju pažymėjo informacinės agentūros BNS vadovas Artūras Račas: „Tai, jog Sergejus Lavrovas išsaugojo vietą naujoje Rusijos vyriausybėje, gali reikšti, kad Rusija neatsisakė idėjos dalinti pasaulį į savo ir kažkieno dar interesų zoną. Baltijos valstybes Rusija toliau traktuoja kaip išskirtinę savo interesų sferą, nors Lietuva, Latvija ir Estija nenori likti Maskvos įtakos zonoje. Reikia manyti, kad šioje horizontalėje, žiūrint iš Rusijos pusės, mažai kas pasikeis. Netgi vargu ar kas nors pasikeis. Imperinės ambicijos, kurių apologetu Lietuvai pastaraisiais metais buvo būtent užsienio reikalų ministras Lavrovas, niekur nedings“, – konstatavo A. Račas.

Apskritai Rusijos vyriausybės kaitoje buvo nemažai įdomių momentų, bet tai jau labiau niuansai. Baigiant reikėtų didesnį dėmesį atkreipti į kitą įdomų dalyką. Kai D. Medvedevas oficialiai tapo ministru pirmininku, matyti, kad V. Putinas nori jį sureikšminti tarptautinės bendruomenės ir Rusijos akyse. Pavyzdžiui, prezidentas vietoj savęs pasiuntė premjerą į G8 susitikimą ir į turbūt artimiausią Rusijai Kazachstaną. Be to, D. Medvedevas pradeda apaugti „savo“ žmonėmis (tokiais kaip vicepremjeru tapęs Arkadijus Dvorkovičius, kuris yra gana nykus, bet kyla kartu su šefu). Tokia įvykių eiga leidžia daryti prielaidą, kad tam tikru metu gali atsitikti taip, jog D. Medvedevas nepastebimai taps realiu, o ne butaforiniu valdžios poliu, kurį V. Putinas faktiškai kuria savo rankomis. O tada 2018-ieji iš paprastos tarpinės stotelės gali virsti kovos arena.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (33)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras