Vienas didžiausių iššūkių po Europos Sąjungos (ES) politinės sistemos stabilizavimo išlieka užtikrinti jos valstybių narių ekonominį saugumą. Šis kriterijus svarbus ir regioniniu (regionas šiame straipsnyje suvokiamas kaip panašaus lygmens valstybių ar vietovių vienetas), ir tarptautiniu lygmenimis. Deja, susiduriama su rimta problema – su migracija ne tik regiono viduje, bet ir už jo ribų. Tad kyla natūralus klausimas, ar Europoje ir toliau gyvens europiečiai, ar tapsime kitų šalių atstovų apgyventu regionu. Juolab kad pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie aukštos kvalifikacijos darbuotojų migravimą, o į ES iš mažiau išsivysčiusių regionų pigios darbo jėgos atvažiuoja daugiau nei aukštos kvalifikacijos darbininkų.

Migracinis persikraustymas

Kas neturtingų ar mažiau turtingų šalių žmones labiausiai skatina migruoti (šiame straipsnyje kalbama apie pridėtinę vertę kuriančius asmenis)? Galima išskirti kelis kriterijus. Pirmiausia – darbo rinkos poliarizacija kiekvienoje ES šalyje. Nuo to priklauso, ar apsimoka keisti darbo vietą į kitą šalį ir už tai gauti didesnį atlyginimą. Juk prieš keisdami gyvenamąją vietą žmonės yra linkę pasidomėti finansiniais aspektais. Antras svarbus kriterijus – kokia darbo pasiūla yra konkrečioje valstybėje narėje. Aišku, svarbu ne tik pasiūla, bet ir paklausa. Darbdaviams yra naudingiau didesni konkursai į jų turimas ar kuriamas darbo vietas. Kuo daugiau kvalifikuotų žmonių nori gauti atitinkamą gerai mokamą darbą, tuo jų kvalifikacijos lygis aukštesnis. Trečias ne mažiau reikšmingas dalykas – darbo vietų kūrimo ir išsaugojimo institucinė struktūra. Šis kriterijus svarbus dėl keleto priežasčių. Pirmiausia tai lemia darbo našumą (o tai ypač svarbu dirbantiems ir mokesčius mokantiems asmenims – žinoti, kaip naudojami jų sumokėti pinigai). Taip pat nuo institucinio stabilumo priklauso nedirbančių/ieškančių/keičiančių darbą asmenų požiūris į darbo institucijas. Ne visada darbo rinką reguliuojančios institucijos turi tiek finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kad suteiktų visą įmanomą informaciją ir paslaugas.

Žvelgiant iš ES perspektyvos, būtina pažymėti, kad šalys, norinčios tapti naujomis ES narėmis, privalo atitikti tam tikrus migracijos reikalavimus, vienas pagrindinių jų tikslų – remti mažiau išsivysčiusius regionus (pavyzdžiui, nuo 2000 m. nustatyta, kad ES valstybė priklauso prie mažiau išsivysčiusių, jei jos BVP sudaro iki 75 proc. pagal bendrą ES BVP rodiklį. Kitas klausimas, ar tai, kad ES atitinka visus tris kriterijus, užtikrina vietinės darbo jėgos išsaugojimą Europoje.

Migracijos politika ES

Migrantų skaičius šaliai, norinčiai turėti tvirtas ekonomines pozicijas, – labai svarbus veiksnys (šiame straipsnyje nekalbama apie migrantų saugumo dalykus, tai atskira tema.). Žiūrint tik iš struktūrinės pusės, ES šiuo metu bando spręsti nelegalių migrantų pirmiausia iš Azijos šalių problemą. Bet čia susiduriama su kiekvienos ES valstybės interesais, ne tik su bendros horizontaliosios politikos įgyvendinimo privalomumu kiekvienai narei. Pavyzdžiui, Europos Komisija praėjusių metų gegužės mėnesį patvirtino planą, kad į ES šalis patenkančiais tėvų ar atsakingų asmenų nelydimais ne ES valstybių vaikais privalo rūpintis visos ES valstybės. O Jungtinė Karalystė ir kitos ES šalys svarstė apie nelegalių vaikų priėmimo centrus Kabule (Afganistanas), kur turėtų būti repatrijuojami šie vaikai, nors jų saugumo užtikrinimas abejotinas. Taigi susiduriama su horizontaliosios politikos įgyvendinimo problema: kiekviena valstybė narė ieško kelių, kaip išvengti bendrai ES mastu patvirtintos politikos reikalavimų.

ES šiuo metu ieško būdų, kaip stabdyti protų nutekėjimą. 2009 m. priimta Europos Tarybos direktyva 2009/50/EB dėl trečiųjų šalių piliečių atvykimo ir apsigyvenimo sąlygų siekiant dirbti aukštos kvalifikacijos darbą, kuria skatinama ES mėlynosios kortelės sistema (t. y. aukštos kvalifikacijos darbuotojų pritraukimas ir išlaikymas ES valstybėse). Kita vertus, kyla klausimas dėl protų nutekėjimo už Europos ribų (pavyzdžiui, migracija į Ameriką: Kalifornijoje bendrovė „Apple“ įkūrė Kupertino (Cupertino) miestą, kur dirba geriausi specialistai iš viso pasaulio). Didelis tokių „protingų“ miestų kūrimosi potencialas slypi ir Tolimuosiuose Rytuose. O štai Europos šalyse apie miestų, kur didelę dalį gyventojų sudaro tam tikros srities specialistai, kūrimąsi kol kas nėra kalbama. Nors atitinkamos institucijos renka statistiką apie migruojančius žmones ir viešina ją pasirinktų regionų mastu, tikrasis išvykstančių asmenų skaičius joje tiksliai nenusakomas (pavyzdžiui, dalis migrantų nesiregistruoja savo šalies darbo rinką reguliuojančiose institucijose).

Šiuo metu, siekiant gausinti protingų žmonių ir išvengti protų nutekėjimo, stengiamasi sukurti „protingą“ Europos politiką. Sukurtas ES imigracijos portalas (http://ec.europa.eu/immigration/), kur pateikiama visa norima informacija darbuotojams. Deja, kaip jau minėjome, bendros ES politikos įgyvendinimas kiekvienoje šalyje narėje skiriasi. Todėl kyla klausimas, kaip protingos darbo jėgos vertinimas atliekamas Lietuvoje.

Lietuvos situacija

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo Lietuvos tapimo ES nare migracijos mastai padidėjo. 2005 m. fiksuota 15 571 išvykęs iš šalies žmogus, 2006 m. išvykusiųjų skaičius nukrito iki 12 602. Nuo 2007 m. išvykusiųjų gausėjo, išskyrus 2011 metus. 2007 m. fiksuota 13 853, 2008 m. – 17 015, 2009 m. – 21 970, 2010 m. – 83 157, 2011 m. – 53 863 išvykę iš Lietuvos asmenys. Remiantis pateiktais duomenimis, daugiausia išvykusiųjų buvo 2010 m.: išvyko kas 25-tas gyventojas (t. y. 4 proc.). O imigracijos į Lietuvą praktiškai nebuvo. 2010 m., kai fiksuotas didžiausias išvykusių asmenų skaičius, į Lietuvą atvyko 5213 asmenų, taigi atvykusieji sudarytų tik 0,16 procento. Kyla klausimas, kokie veiksniai sąlygoja tokį didelį šalies gyventojų norą ieškoti geresnių pragyvenimo sąlygų. Aišku, kaip buvo minėta, pirmiausia tai lemia finansai. Kitas aspektas – psichologinis. Neigiamas požiūris į darbuotoją skatina ieškoti būdų, kaip keisti susidariusią situaciją. Kitas klausimas – kvalifikuotų ar nekvalifikuotų darbų išvažiuojama dirbti. Atsižvelgus į anksčiau pasakytus dalykus, Lietuvoje apie „protingų“ miestų kūrimąsi toli gražu nėra kalbama. Lietuva, kaip ir ES valstybės ir ES nepriklausančios šalys, vis dar ieško sprendimų, kaip sumažinti protų nutekėjimą.

Imigracijos procesas Lietuvoje vertinamas neigiamai. Tarptautinė migracijos organizacija 2010 m. pabaigoje rengė tyrimą „Lietuvos gyventojų požiūris į imigraciją ir darbo imigrantus“ (www.iom.lt), buvo vertinama atvykusių į Lietuvą imigrantų padėtis. Diduma lietuvių į juos žiūri neigiamai (58 proc.). O svarbiausia, kad šio kriterijaus nelemia tai, kokio darbo, kvalifikuoto ar nekvalifikuoto, ieško imigrantas Lietuvoje. Imigranto vertinimui svarbu tiek gyventojų išsilavinimas, tiek amžius, tiek požiūris. Nors pirmieji du straipsnio pradžioje minėti kriterijai Lietuvoje tinkami ir turėtų būti naudingi imigrantams, jie vis dėlto išlieka neigiami. Svarbiausia, kad didžiuosiuose šalies miestuose, kur požiūris į imigrantus turėtų būti teigiamas, yra žiūrima neigiamai. Aišku, čia reikėtų atsižvelgti į du svarius veiksnius: darbo rinkos įstaigas ir viešųjų ryšių specialistus.

Žvelgdami iš savo valstybės pozicijų, matome, kad institucinė darbo rinkos sąranga labai svarbu. Juolab kad atvykstančių į Lietuvą asmenų skaičius yra labai mažas, palyginti su išvykstančių žmonių skaičiumi. Tik kaip visada iškyla klausimas: ar vieningos kvalifikuotų žmonių pritraukimo politikos neturėjimas nereikš protingų žmonių trūkumo tam tikrose srityse ateityje, ypač pradėjus kilti iš krizės duobės?

Straipsnio pradžioje buvo minėti trys pagrindiniai aspektai: darbo rinkos poliarizacija, institucinė darbo rinkos sąranga ir darbų pasiūla. Šie kriterijai svarbūs dėl keleto priežasčių. Pirmiausia jie rodo nedarbo lygį kiekvienoje ES šalyje arba tarp pasirinktų valstybių. Antra, nedarbo problemą sprendžia kvalifikuota darbo jėga (šiuo metu vykstanti sparti technologijų plėtra lemia kvalifikuotos darbo jėgos paklausą). Kita vertus, tai turi gana didelę įtaką regionams. Aišku, svarbu, kad kvalifikuota darbo jėga pirmiausia migruoja į „protingus“ miestus, kur paprastai susirenka išmanantieji vieną sritį. O jų netenkantis regionas praranda kvalifikuotą darbo jėgą. Trečias svarbus kriterijus – regioninis adekvatumas. Paprastai kaimyninių regionų ar miestų problemos būna panašaus pobūdžio. Bet tai ne visada pasitvirtina, pavyzdžiui, Lietuvos imigrantų toleravimo atvejis. Regioninis ir tarptautinis solidarumas – vienas svarbiausių bendradarbiavimo darbo rinkoje elementų, bet Europai šiuo metu reikėtų pradėti rūpintis europietiškų protų išsaugojimu ES. Antraip kyla pavojus tapti ne visai europietiška pasaulio dalimi.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).