Egipte pagaliau išrinktas prezidentas. Juo tapo Musulmonų brolijos atstovas M. Mursis, kuris varžėsi su buvusiu šalies premjeru A. Shafiqu. Galutinių rezultatų buvo laukiama su dideliu nerimu, mat, pirminiais duomenimis, M. Mursis (52 proc.) aplenkė varžovą (48 proc.) tik keliais procentais. Tokioje situacijoje galėjo atsitikti bet kas, nes Egiptas šiuo metu yra pasidalijęs į dvi stovyklas ir gyvena Tahriro aikštėje. Todėl klaidos kaina būtų labai didelė: faktiškai – pilietinis karas. Galiausiai šalį valdantys kariškiai paskelbė M. Mursio pergalę, bet tvirtos garantijos, kad tuo viskas baigsis, nėra.

Ekspertai ir pasaulio žiniasklaida sutiko naujieną su santūriu atsargumu. Pavyzdžiui, „The Washington Post“ rašė: „Kol daug kas neaišku dėl to, kokias galias turės naujasis Egipto prezidentas ir koks bus kariuomenės vaidmuo valstybės valdyme, Izraelio pareigūnai ir analitikai nedaro greitų išvadų iš Mursio pergalės.“

Esmė šiuo atveju ta, kad Musulmonų brolija remia Palestiną ir yra atvirai priešiška Izraeliui bei JAV. Dar daugiau, vos tapęs Egipto vadovu, M. Mursis paskubėjo pareikšti, kad sieks 1978 m. pasirašytos Kemp Deivido sutarties peržiūrėjimo. Šiame kontekste Jeruzalės viešųjų ryšių centro prezidentas ir ilgametis Izraelio ministro pirmininko B. Netanyahu patarėjas D. Goldas pažymėjo: „Būdama valdžioje, Musulmonų brolija turės kažkuo pamaitinti egiptiečius ir tuo pat metu rasti sutarimą su išoriniu pasauliu. Todėl pagrindinis klausimas susiveda į tai, kaip paskatinti naująjį Egipto režimą laikytis savo tarptautinių įsipareigojimų – tarp jų ir taikos sutarties su Izraeliu – ir elgtis pragmatiškai. (...) Daug kas šiuo atveju priklausys nuo tarptautinės bendruomenės atsako.“

Dar vienas niuansas šioje istorijoje – kaip jau minėta, neaiškūs tolimesni Egiptą valdančios kariuomenės vadovybės veiksmai. Po H. Mubarako pasitraukimo, jai prižiūrint, šalyje įvyko parlamento rinkimai, kuriuos laimėjo Musulmonų brolija. Tačiau vėliau rinkimai buvo paskelbti neteisėtais ir parlamentas buvo paleistas. Jau tai parodo kariuomenės ir naujojo Egipto prezidento rėmėjų santykių „šilumą“. Kitaip tariant, M. Mursiui gyvybiškai svarbu tapti visateisiu šalies vadovu, o tai yra pavojinga kariškių pozicijoms.

Rusijos Artimųjų Rytų instituto prezidentas J. Satanovskis teigia: „Islamistai visaip provokuos karinę kampaniją su Izraeliu, kad sunaikintų Egipto kariuomenę, nes nė vienas režimas negali remtis ankstesnio režimo kariuomene – ypač Egipto sąlygomis, kur kariuomenė turi didelę bendrojo vidaus produkto dalį. Kariuomenė šiandien kontroliuoja ir biudžetą, ir daug paties prezidento veiklos aspektų. Esmė yra ne Izraelis: islamistams reikia ką nors daryti su Egipto kariuomene. Jie nori pasielgti taip, kaip atėjęs į valdžią Irane padarė ajatola Khamenei: sunaikino šacho kariuomenę Irano ir Irako karo metu“, – konstatavo politologas.

Jam prieštarauja Maskvos Carnegie centro ekspertas A. Malašenka, manantis, kad M. Mursis kaip Musulmonų brolijos atstovas turi kalbėti taip, kaip kalba, tačiau „apie Sinajaus remilitarizavimą kol kas nėra kalbama, todėl nereikia pervertinti karinio konflikto grėsmės. Kartu dėl politinių intrigų Egipto viduje Mursis gali ryžtis demonstratyviems žingsniams, kad parodytų savo drąsą ir ryžtą.“

D. Goldas užsiminė ir apie tarptautinės bendruomenės pozicijos svarbą šiuo atveju. Akivaizdu, kad pirmiausia jis turėjo omenyje JAV. Kyla klausimas, kodėl Amerika leido nušalinti H. Mubaraką, nors, manoma, neseniai išgelbėjo nuo perversmo tokį pat nedemokratinį, bet esantį jos sąjungininku Kataro režimą. Amerikiečiai negalėjo nežinoti, kad į valdžią Egipte gali ateiti Musulmonų brolija. Todėl, jeigu reikėtų, jie greičiausiai pamirštų demokratiją (kaip tai daro Saudo Arabijoje) ir padėtų H. Mubarakui. Išeitų, jeigu Amerika to nepadarė, ji buvo pasiruošusi dabartiniam scenarijui. Čia verta prisiminti, kad M. Mursis mokėsi Jungtinėse Valstijose ir du jo vaikai turi Amerikos pilietybę. Kai jis grįžo į Egiptą, prisijungė prie Musulmonų brolijos. Kitaip tariant, neatmestina galimybė, kad jis yra Jungtinėms Valstijoms artimas žmogus (agentas) ir kaip tik todėl buvo paskelbtas prezidentu, nors galimybių to nepadaryti buvo daug. Tikėtinas tikslas – kontroliuoti radikalųjį musulmonų judėjimą iš vidaus ir prireikus spausti Izraelį, su kuriuo JAV santykiai pastaruoju metu nėra patys geriausi.

Kita vertus, M. Mursis pareiškė, kad ketina plėtoti diplomatinius ryšius su Iranu. Jo teigimu, Egiptas yra labai tuo suinteresuotas ir „tai padės subalansuoti regioną“. Tai tarsi visiškai prieštarauja Amerikos interesams, bet – žiūrint iš kitos pusės – kodėl gi nepanaudojus M. Mursio (Egipto) kaip papildomo išėjimo į Iraną.

Trumpai sakant, viskas gali būti daug sudėtingiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet lygiai taip pat reikia turėti omenyje, kad sukontroliuoti M. Mursį ir visą procesą Amerikai gali būti sunku. O galbūt ji apskritai jo nekontroliuoja, ir teisus yra A. Malašenka, sakydamas, kad M. Mursio pareiškimai – „smūgis į nugarą Obamai, kuris vienas pirmųjų pasveikino Mursį su pergale“. „Nors, – kaip sako ekspertas, – susidaro įspūdis, kad amerikiečiai buvo tam pasiruošę.“

Šiame kontekste pažymėtina, kad tas pats „The Washington Post“ išspausdino straipsnį antrašte „Egipto prezidentas yra JAV kritikas, bet galėtų būti sąjungininkas“. Jame rašoma: „Iš pirmo žvilgsnio naujai išrinktas Egipto prezidentas Mohammedas Mursis galėtų tapti Vašingtono interesų regione košmaru. (...) Ir vis dėlto JAV pareigūnai ir analitikai išreiškia atsargų optimizmą dėl Vašingtono galimybių sukurti stiprius darbinius santykius su politiniu Musulmonų brolijos veteranu (...).“ Kaip teigia laikraščio kalbinti ekspertai, svarbūs yra keli momentai. Pirma, ar M. Mursis perims valdžią iš kariškių (kuriuos Amerika galėjo pasilikti kaip atsarginį poveikio jam instrumentą). Antra, anksčiau ar vėliau turės paaiškėti, kieno prezidentas yra M. Mursis – Egipto ar Musulmonų brolijos. Trečia, net jeigu naujasis Egipto vadovas yra tikras radikalas, jam vis tiek reikės amerikiečių pinigų. Todėl, kaip rašo „The Washington Post“, „JAV pareigūnai sako, kad tikisi panaudoti numatytus, bet nepanaudotus šimtus milijonų dolerių Egiptui skirtos paramos kaip poveikio instrumentą ir ieškant bendrų interesų abipusiu pasitikėjimu paremtiems santykiams su Mursio administracija sukurti.“

Apibendrinant galima teigti, kad apie apokaliptinius karo tarp Egipto ir Izraelio scenarijus kalbėti per anksti. Sunku patikėti, kad Amerika kaip regiono stabilumo (ar bent valdomo chaoso) garantas veikia Egipte konjunktūriškai be jokios įtakos M. Mursiui. Taigi manytina, kad kariškiai, kaip atsvara islamistinėms jėgoms, išsaugos (pasiliks) dalį valdžios. Tačiau tai dar nereiškia, kad radikalusis Musulmonų brolijos sparnas toleruos tokią įvykių eigą, o lygiagrečiai visai šalia sparčiai kaista Sirijos konfliktas. Kaip sakoma, revoliucija turi pradžią, bet neturi pabaigos!

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).