Liepos 2 dieną Kijeve Ukrainos bendrovė „Naftogaz“ ir Vokietijos bendrovė „Ferrostaal Industrieanlagen“ pasirašė susitarimo memorandumą (MOU) dėl bandomojo projekto, kuris patobulintų Ukrainos dujų tranzito sistemą. Ji šiuo metu perduoda daugiau negu 70 proc. Rusijos dujų eksporto į Europą. Vokietija ketina prisidėti prie minėtosios sistemos atnaujinimo projekto Kijeve. Projektas buvo kelis kartus pristatytas Ukrainos sostinėje. Svečiai iš Vokietijos jį aptarė su prezidentu Viktoru Janukovyčiumi, premjeru Mykola Azarovu, energetikos ministru Jurijumi Boiko ir kitais Ukrainos pareigūnais. Visa tai ir nutiesė kelią memorandumui pasirašyti. Ukrainos lyderiai užtikrino, kad rems „Ferrostaal“ ar kitą Vokietijos įmonę, kuri prisijungtų prie Ukrainos dujų tranzito sistemos tobulinimo.

Jeigu būtų sėkmingas (o panašu, kad taip ir nutiks), bandomasis projektas išplėstų visą Ukrainos dujų tranzito sistemą. „Gazpromui“ būtų sudėtingiau ja manipuliuoti, dingtų ir „Pietų srauto“ („South Stream“) grėsmė, susiformuotų Ukrainos, Rusijos ir Europos (arba tiesiog Vokietijos) tripusis konsorciumas, veikiantis atnaujintos Ukrainos tranzito sistemos pagrindu. Tiesa, jai reikalingas kapitalinis remontas, pradedant nuo kompresorinių stočių ir turbinų. Taip būtų siekiama pratęsti jų veikimo laiką dar nuo 15 iki 20 metų, padidinti veiksmingumą ir efektyvumą, iš esmės sumažinti techninių dujų sunaudojimą, padidinti bendrą dujų kiekį, pumpuojamą per vamzdynus.

Pasirašydami memorandumą, vokiečiai pažymėjo, kad „Gazpromo“ „Pietų srauto“ projektas dešimtį kartų brangesnis negu Ukrainos tranzito sistemos modernizavimas. Jie taip pat mano, kad investicijos į šį modernizavimą atsipirktų jau per keletą metų, daug greičiau negu „Gazpromas“ nutiestų Ukrainą aplenkiantį „Pietų srauto“ ruožą. Ukrainos tranzito sistemos projektas yra labiausiai apsimokanti galimybė šiame kontekste. Taigi Ukraina su Vokietijos parama gali laimėti energetikos lenktynes su „Gazpromo“ projektu.

Vokiečių pozicijos dėl  „Pietų srauto“ skiriasi. Bendrovė „Wintershall“, pagrindinė „Gazpromo“ sąjungininkė Vokietijoje, yra smulkioji akcininkė šiame projekte. Tačiau kai kurie kiti vokiečiai priversti žiūrėti į Ukrainos tranzito sistemą ir „Pietų srautą“ iš pragmatiškos perspektyvos. Juk Vokietija – svarbiausias Rusijos dujų vartotojas. Žinoma, ji gali domėtis Ukrainos tranzito maršrutu dėl jo technologinio patikimumo, tačiau dėl to „Gazpromo“ galios svertai nemažėja. „Pietų srautas“ gali aplenkti Ukrainą, o jos tranzito sistema, jei nebus imtasi veiksmų, atiteks Rusijai. Vokietija kaip tik ir siekia atnaujinti šią sistemą ir taip neutralizuoti destabilizuojančią „Pietų srauto“ įtaką.

Pagal 2012 m. liepos 3 d. „Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).