Šių metų liepos 9 d. „Interfax“ tinklapyje pasirodė dėmesio vertas straipsnis apie Kinijos ekonomiką (http://www.interfax.ru/business/txt.asp?id=254634). Jo pradžioje prisimenama Nobelio premijos laureato N. Rubinio „idealios audros“ hipotezė, kad didžioji ekonominė depresija apims pasaulį, kai krizėje atsidurs Amerika, Europa ir Kinija. Pažymėtina, kad JAV ir ES jau seniai bando įveikti recesiją, o štai Kinija visą laiką atrodė kaip nenugalimas bastionas. Tačiau aiškėja, kad ir Pekinui ateina sunkūs laikai.

Kaip rašoma minėtame straipsnyje, šiandien Kinija susiduria su rimtais ekonominiais iššūkiais, į kuriuos nebus lengva atsakyti. Juos lemia keli dalykai. Pirmiausia didžiulis provincijų įsiskolinimas centrui. Patys kinai įvertina jį 1,7 trilijono (!) dolerių (15 proc. BVP). Šį skaičių savo ataskaitoje vyriausybei pateikė pagrindinis Kinijos auditorius Liu Jiayi. Tačiau oficialiąja statistika sunku pasitikėti. Kaip straipsnyje „Vadybininkai teigia, kad Kinijos duomenys maskuoja recesijos gylį“ (http://www.nytimes.com/2012/06/23/business/global/chinese-data-said-to-be-manipulated-understating-its-slowdown.html?_r=2&pagewanted=all) parašė „The New York Times“: „Kol Kinijos ekonomika springčioja, aukšto rango Kinijos korporacijų vadybininkai ir žinomi Vakarų ekonomistai teigia, kad yra požymių, jog municipalitetų ir provincijų pareigūnai klastoja ekonominę statistiką, norėdami užmaskuoti tikrąjį problemų dydį. (...) Tarnautojai ir ekonomistai mano, kad netiksli statistika iškreipia ekonominius rodiklius maždaug 1–2 procentais. To gali užtekti, kad labai blogos ekonominės žinios atrodytų kaip tiesiog blogos.“ Grįžtant prie regionų skolų, galima prisiminti, kad Kinijos universiteto Honkonge profesorius L. Langas, skaitydamas paskaitą siauram partinių funkcionierių ratui, pareiškė, kad jos gali siekti net 6 trilijonus dolerių.

Tačiau tai ne vienintelė ekonominė kinų bėda. Yra keli netiesioginiai požymiai, kad problemos sunkėja. Pirma, Kinijos valstybės bankas toliau mažina palūkanų normą, kas reiškia, jog ekonomikai reikia paskatinimo. Antra, atrodo, kad sudėtingoje padėtyje yra sunkiosios pramonės įrangos sektorius, jo atstovai jau parduoda savo prekes vis palankesnėmis sąlygomis, o paklausa staklėms ir kitai technikai vis tiek mažėja (sklinda gandai, kad viena šio sektoriaus kompanijų buvo priversta atleisti net 30 proc. darbininkų). Trečia, sumažėjo plieno, kurio Kinijoje gaminama daug, kainos (pardavimai). Ketvirta, dėl to, kad krito elektros energijos paklausa, uostuose kaupiasi akmens anglių atsargos. Todėl Kinijos plieno ir anglių tiekėjai ima diversifikuoti savo verslą. Penkta, kinai sunkiai realizuoja medvilnės atsargas. Pagaliau, kaip savotišką šalies gerovės mažėjimo rodiklį galima vertinti kazino, esančio Makao, pelną: Kinijoje azartiniai žaidimai yra uždrausti, todėl turtingi kinai važiuoja žaisti ten, o pastaruoju metu Makao kazino pelnas pastebimai sumažėjo.

Dėl 2008 m. krizės Kinijai jau buvo kilusi recesijos grėsmė, bet tada jai pavyko išsigelbėti (kaip pasakytų konspirologai – Vakarai nesugebėjo palaužti drakono). Tuomet sėkmės receptu tapo sukauptų atsargų investavimas į vidaus rinką (paklausą). Tačiau antrą kartą toks problemos sprendimo būdas gali nepadėti. Kaip straipsnyje „Kodėl Kinija negali prisitaikyti?“ (http://www.project-syndicate.org/commentary/why-china-can-t-adjust) rašo Klermonto McKenna koledžo profesorius M. Pei‘us, daugelio ekspertų siūlomą opciją komplikuoja „nekokybiški šalies ekonominiai ir politiniai institutai“. „Kalbant konkrečiai, priklausomybė nuo eksporto egzistuoja taip pat ir todėl, kad užsiimti verslu Kinijoje palyginti sunku. Oficiali korupcija, neapsaugotos nuosavybės teisės, varžantys reguliaciniai apribojimai, silpna atsiskaitymų disciplina, bloga logistika ir distribucija, paplitęs prekių klastojimas ir kitos intelektinės nuosavybės vagysčių formos – visos šios kliūtys didina transakcijų sąnaudas ir komplikuoja verslininkų galimybes klestėti vidaus rinkoje“, – konstatuoja M. Pei’us. Tai patvirtina ir Pasaulio banko atlikti verslo sąlygų skirtingose valstybėse tyrimai. Jie rodo, kad Kinijoje sunku pradėti verslą, mokėti mokesčius, gauti leidimą statyboms ir panašiai.

Taigi, norėdamas pakeisti ekonomikos struktūrą ir dar kartą sėkmingai susitvarkyti su krizės reiškiniais, Pekinas turi ne tik pripildyti piliečių kišenes pigių pinigų, bet ir sumažinti šalyje ekonomines ir politines verslo sąnaudas.

Tokie būtų įvairių leidinių ir ekspertų pamąstymai apie Kinijos ekonomines perspektyvas. Kaip galima juos vertinti?

Pirma, Kinijai ilgiau už kitus sekėsi laikytis ant bangos išsaugant ekonominį augimą, tačiau kai aplinkui viskas blogai, kinai anksčiau ar vėliau irgi turėjo susidurti su problemomis. Todėl nuomonė, kad Kinijos ekonominė padėtis jau nebėra stabiliai optimistinė, atrodo pagrįsta. Antra, dažnai kalbama, kad pasaulinis verslas su malonumu eina į Kinijos rinką. Didele dalimi taip yra dėl pigios darbo jėgos, bet tai nereiškia, kad vietos ir užsienio verslininkams nereikia spręsti korupcijos ir kitokių problemų, kurios yra neatsiejama kiniško gyvenimo būdo dalis. Kitaip tariant, ekonominė ir politinė verslo Kinijoje aplinka tikrai nėra ideali. Trečia, Kinija akivaizdžiai vis dar stipriai priklausoma nuo eksporto (panašiai kaip Rusija nuo resursų pardavimo), todėl yra pažeidžiama: kai mažėja eksportas, tenka naudoti geresniais laikais sukauptas atsargas, o jos nebūna beribės. Tuo pat metu paskatinti vidaus paklausą (tuo labiau dar kartą) nėra lengva, o provincijų įsiskolinimo skaičiai šokiruoja (iš esmės tai yra netolygios skirtingų Kinijos regionų raidos rezultatas). Pagaliau reikia turėti omenyje, kad šiuo metu neramu Artimuosiuose Rytuose, o Vakarų karas su Iranu gali komplikuoti Kinijos apsirūpinimą nafta.

Kita vertus, šiandien situacija yra tokia, kad kinų ekonominė padėtis iš labai geros gali virsti tiesiog gera (net jeigu šalies BVP augimas sumažės iki 5 procentų, tai vis dar bus daug). Kitaip tariant, trumpuoju ar net vidutiniu laikotarpiu Kinijos ekonominis krachas yra mažai tikėtinas. Negalima sakyti, kad ji yra nepaskandinama, bet jeigu šiuo metu vis dar daug investuoja užsienyje, vadinasi, kol kas pinigų netrūksta. Tačiau kodėl gi nepanaudojus šių lėšų tam, kad BVP, tenkančio vienam gyventojui, rodiklis šalyje nebūtų toks prastas.

Čia išryškėja didžiausia problema – kiekybės ir kokybės santykis. Jos esmė yra tokia: norint sušvelninti pasaulinės krizės poveikį (priklausomybę nuo eksporto), tenka skatinti vidaus paklausą. Taip gyventojai turtėja eikvojant sukauptus valstybinius resursus. Tačiau kai žmogus praturtėja, jis prie to pripranta ir paskui jam nepaaiškinsi, kad pinigai biudžete baigėsi – reikia arba palaikyti pasiektą lygį (sukuria didelę ekonominę naštą), arba raminti nepatenkintus represijų būdu (sukuria socialinę įtampą). Kitaip tariant, viena vertus, Kinijai reikia daryti vidaus investicijas, o kita vertus – jai naudinga, kad šalyje yra daug pigios (neturtingos) darbo jėgos, kuriai nereikia žinoti, jog ryžiai yra tik garnyras. Išeitis iš šios dilemos – žinių ekonomika (kokybinis augimas), leidžianti uždirbti didelį pelną aukštam visų (kiek daug jų bebūtų) piliečių gyvenimo lygiui užtikrinti. Kinija stengiasi ją kurti (tos pačios užsienio investicijos yra vienas iš mechanizmų jai kurti), bet tai ilgalaikis procesas, ir Pekinas geriausiu atveju yra tik kelio pradžioje. O nauja pasaulio ekonominės krizės banga jau čia pat.

Taigi, jeigu Kinija nespės pereiti prie didelės pridėtinės vertės kūrimo kokybinio augimo iki tol, kol jos gyventojų poreikiai pasieks valstybei palaikymo prasme probleminį lygį (ką greitina vidinės paklausos skatinimas), joje arba įvyks didžiulis socialinis sprogimas (revoliucija), arba teks eiti keliu, kurį V. Leninas nurodė kapitalizmui: kai pritrūksta pinigų, kapitalizmas virsta imperialistiniu, tą įrodo vakarietiško kolonializmo ir iš dalies šiuolaikinės Amerikos pavyzdys. Kadangi niekas nenori žlugti iš vidaus, greičiausiai bus pasirinktas antrasis variantas, kuris reiškia karą (tragediją artimiausiems kaimynams – pirmiausia Pietryčių Azijai ir Rusijai). Štai tokia galima perspektyva, ir tik belieka tikėtis, kad milijardas kinų kaip nors susitvarkys savo namuose.

„Esame suinteresuoti, kad būtų plėtojami ekonominiai ir prekybiniai santykiai su Kaliningrado sritimi, – Vietnamo Vyriausybės vadovo Nguyeno Tan Dungo žodžius citavo Kaliningrado srities Vyriausybės spaudos tarnyba. – Ypatingosios ekonominės zonos teikiamus privalumus galima naudoti ne tik gaminant prekes, bet ir jas siūlant Europos rinkai.“ Vietnamo Socialistinės Respublikos ministras pirmininkas, pradėjęs darbo vizitą, pareiškė, kad šalis siekia, jog joje pagamintos prekės būtų tiekiamos į Kaliningrado sritį.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.