Greitas ir didžiulis valdžios sektoriaus skolos padidėjimas nuo 2007–2009 metų krizės buvo bendras reiškinys pažengusiose valstybėse: pirmą kartą vidutinės skolos / BVP santykis EBPO šalims pranoko 100 proc. Fiskalinė konsolidacija turės savo svorio ekonomikos augimo perspektyvoms dar dviem būsimoms kartoms, o tokia gerovės valstybė,  kokią mes žinojome Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo, transformuosis, ypač turint galvoje greitą populiacijos senėjimą. Visgi euro zonos skolų krizė turi išskirtinių bruožų. Nors ir buvo dėtos konsolidacijos pastangos, euro zona per paskutinius dvejus metus įklimpo į gilią ir žiaurią pasitikėjimo krizę. Egzistuoja ir sisteminė krizės dimensija, kuri negali būti supaprastinta iki išlaidūniško finansinių nusidėjėlių elgesio.

Iš tikrųjų Graikijos krizė atskleidė tris pagrindinius pinigų sąjungos trūkumus. Pirma, sistemai trūksta veiksmingų susitarimų, kurie suderintų fiskalinę ir ekonominę politiką. Kol fiskalinės disciplinos vykdymas pavedamas tarpvyriausybinei institucijai, problema turi vėl atsirasti, apribodama bendrų biudžeto taisyklių patikimumą. Antra, finansų rinkos nuvertino privačių ir valstybinių kreditų riziką, tikėdamos, kad niekas nežlugs ir kad su visomis skolomis bus kažkaip susitvarkyta. Nereikėtų pamiršti ir silpnos skolininkų rinkos disciplinos. Trečia, kai smogė krizė, rizikos finansinėse rinkose buvo perkainotos, poreikis išvengti ekonominio ir finansinio nuosmukio privertė vyriausybes remti visuminę paklausą, nepamiršti privačių asmenų įsipareigojimų ir jiems padėti. Tačiau atotrūkis tarp centralizuotų monetarinių ir decentralizuotų fiskalinių jėgų de facto apsunkino visų monetarinių instrumentų panaudojimą, kad būtų sustabdyti monetariniai ir finansiniai šokai.

Visa tai privedė euro zonos narius prie brutalaus finansų rinkų spaudimo, ypač tuo metu, kai per didelė privati skola buvo paversta viešąja valstybės skola. Staiga euro zonai buvo uždėti tramdomieji marškiniai. Viskas taip ir liko: biudžetai apkarpyti, ekonomikos augimas silpnėja, periferijos valstybės iš paskutiniųjų kovoja, siekdamos atgauti konkurencingumą. Ši periferijos agonija traukia paskui save į dugną ir branduolio valstybes, nes šios priklausomos nuo periferijos eksporto rinkų.

Europos Vadovų Taryba skatina tiek ekonomikos augimą, tiek darbo vietų kūrimą. Tai yra labai svarbi Europos politikos dimensija, susijusi su augimu, energetikos integracija, transportu, komunikacijomis ir paslaugomis, taip pat su geresne investavimo infrastruktūra. Visgi dabar labiau negu bet kada euro zonos šalys narės turėtų stengtis atgaivinti ekonomikos augimą ir sureguliuoti išorės disbalansą. To nepadarius, laukia užsitęsusi depresija ir dar didesnis nuosmukis, o gal net ir euro zonos žlugimas.

Pagal 2012 m. liepos 18 d. portalo http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).