Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Rusija ir JAV: pasaulinės reikšmės priešprieša (19)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2012 07 27

G-20 lyderių suvažiavimo Meksikos mieste Los Kabose metu įvyko ilgai lauktas naujai išrinkto Rusijos prezidento V. Putino ir rinkimų laukiančio JAV vadovo B. Obamos susitikimas. Pažiūrėjus reportažą apie įvykį ir pamačius akmeninius prezidentų veidus, galima sakyti, kad pasitvirtina blogiausios prognozės: šalių santykiai yra įtempti, ir įtampa kasdien tik stiprėja.

Ekspertai jau senokai prašneko apie tai, kad JAV ir Rusijos santykių „įkrovimas iš naujo“ žlugo, ir V. Putino, kaip vanagiškos užsienio politikos šalininko, grįžimo į Kremlių buvo laukiama su nerimu. Vos tapęs Rusijos vadovu jis paskubėjo nenuvilti politologų: nusprendė nevykti į G-8 valstybių vadovų suvažiavimą Amerikoje, pasiuntęs vietoj savęs D. Medvedevą, o pats liko „formuoti vyriausybę“. Toks V. Putino žingsnis, kaip rašė spauda, labai nustebino amerikiečius. Jų atsakomosios reakcijos ilgai laukti neteko: buvo pranešta, kad B. Obama negalės dalyvauti Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos lyderių susitikime Vladivostoke, nes jis vyks JAV Demokratų partijos priešrinkiminio suvažiavimo metu.

Tiek Rusijoje, tiek Amerikoje buvo bandoma paaiškinti, kad tokie žingsniai tėra normalūs darbiniai momentai, tačiau akivaizdu, kad V. Putinas pasielgė taip, kaip pasielgė, sąmoningai, greičiausiai norėdamas pademonstruoti Amerikai savo (Rusijos) pozicijos kietumą. Buvo viltis, kad per asmeninį lyderių susitikimą įtampos laipsnį pavyks sumažinti, bet stebuklo neįvyko.

Pagrindinės pokalbio, kuris vyko ilgiau, negu buvo numatyta, temos, be abejo, buvo priešraketinės gynybos sistema (PRGS) ir Sirija. Apibendrindamas jo rezultatus V. Putinas su pastebimu nusivylimu ir nepasitenkinimu pasakė tiesiai šviesiai: „Manau, kad ji [PRGS problema] nebus išspręsta, ir šiuo atveju nesvarbu, ar Barackas Obama bus perrinktas prezidentu. Jungtinės Valstijos eina savo priešraketinės gynybos sistemos sukūrimo keliu jau ne vienus metus. Kol kas aš nematau nieko, kas galėtų pakeisti jų požiūrį. Kardinaliai galima būtų pakeisti situaciją, jeigu Jungtinės Valstijos sutiktų su mūsų siūlymais. Jų esmė yra ta, kad mes – ir Rusija, ir Jungtinės Valstijos, ir Europa – būtume lygiaverčiai šio proceso dalyviai. Tai reiškia, kad visi trys dalyviai kartu kurtų šią sistemą, turėtų galimybę kartu vertinti grėsmes ir galėtų kartu valdyti šią sistemą, priimti sprendimus dėl jos naudojimo. Štai tai kardinaliu būdu pakeistų situaciją pasaulio saugumo srityje.“

Kalbėdamas apie Siriją, jis pažymėjo: „Man atrodo, aš turiu vėl pakartoti mūsų poziciją. Mes manome, kad niekas negali spręsti už kitas tautas, kas turi ateiti į valdžią, o kas turi pasilikti. Svarbu, kad įvyktų ne tiesiog valdžios kaita – o ji gali įvykti tik konstituciniu keliu, – bet kad po jos šalyje įsivyrautų taika.“ Prieš tai JAV Valstybės sekretorė H. Clinton ir Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas apsikeitė aštriais pareiškimais. H. Clinton pareiškė, kad Maskva parduoda Sirijai kovinius sraigtasparnius. Vėliau paaiškėjo, jog tai suremontuoti seni sraigtasparniai, bet britai sustabdė laivą su jais, kad krovinys nepasiektų Damasko. Savo ruožtu S. Lavrovas, viešėdamas Irane, priminė Amerikai, kad ji ramiai sau apginkluoja Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono valstybes (tiesa, taip informavo Rusijos URM, o didesnė dalis žiniasklaidos pranešė, kad S. Lavrovas atvirai apkaltino JAV ginklų tiekimu Sirijos sukilėliams siekiant nuversti B. Assado režimą). Liepos 10 d. pasirodė žinia, kad iš Severomorsko išplaukė didelis kovai su povandeniniais laivais skirtas laivas „Admiral Čabanenka“ ir trys dideli desantiniai laivai su jūrų pėstininkais. Vėliau prie jų turėtų prisijungti Baltijos laivyno pakrantės apsaugos laivas „Jaroslav Mudryj“ ir Juodosios jūros laivyno minininkas „Smetlivyj“. Galiausiai visa šita grupė planuoja apsilankyti Tartuse (kur gali palikti ginklų ir karių).

PRGS klausimas šiame kontekste nekelia didesnio nerimo. Greičiausiai JAV ir NATO toliau kurs PRGS, nepaisydamos Rusijos nuogąstavimų. Savo ruožtu Maskva tobulins savąjį branduolinį arsenalą ir dislokuos Europos pasienyje (Kaliningrade, Baltarusijoje, o gal ir Padniestrėje) raketinius kompleksus „Iskander“. Tuo istorija ir pasibaigs. Be abejo, tokia įvykių eiga įneš papildomo (tiesą pasakius, sunkiai suprantamo ir visiškai nereikalingo) konfliktiškumo į Maskvos ir Vašingtono bei NATO santykius (panašiai kaip NATO plėtra į Rytus), bet tokios yra realijos. Globalusis strateginis (branduolinis) balansas potencialiai atsidurs pavojuje, bet neturėtų sužlugti. Todėl dėl PRGS problemos galima jaustis daugiau ar mažiau ramiai, ko nepasakysi apie Siriją.

Iki šiol Maskva vengdavo atviros aštrios konkurencijos su Vakarais. Ji sėkmingai nurijo neįrodytais argumentais pagrįstą JAV karinį įsiveržimą į Iraką ir realiai JT nesankcionuotą M. Gadaffio režimo Libijoje nuvertimą. Tiesa, į Gruzijos veiksmus prieš Pietų Osetiją Rusija sureagavo kietai, bet tai buvo jos artimiausias pasienis, ko nepasakysi apie Siriją. Pastaruoju atveju, sprendžiant iš ankstesnių pavyzdžių ir V. Putino atsargumo, galima buvo laukti, kad Kremlius apsiribos diplomatinėmis pastangomis padėti B. Assadui išlikti savo poste, bet anksčiau ar vėliau pasiduos. O dabar ima aiškėti, kad Rusija yra linkusi eiti iki galo. Kaip sakoma, atsimušė dalgis į akmenį.

Maskvos, atrodo, negąsdina net naftos kainų smukimas (kai kas teigia, kad kaina gali nukristi iki 50 dolerių už barelį, o Rusijos biudžetas sudarytas numatant 115 dolerių kainą), tai gali gerokai komplikuoti šalies ekonominę raidą (ypač nesibaigiančios pasaulinės krizės sąlygomis). Manytina, kad tokia situacija nėra atsitiktinė. Teoriškai OPEC turėtų sumažinti naftos pasiūlą, nes jos kaina pradėjo kristi labai greitai, bet to nedaro. Kodėl? Galbūt todėl, kad didelį vaidmenį joje vaidina Saudo Arabija, kuri yra tradicinė JAV sąjungininkė, o kartu Irano ir Sirijos priešininkė. Taigi Vakarai kaip ir bando spausti skausmingiausią Rusijos vietą, kad Maskva taptų labiau sukalbama, bet ji užsispyrė.

O visa tai vyksta neaiškumo dėl Sirijos sąjungininko Irano (kaip ir Rusija, tiekiančio jai ginklus) branduolinės programos fone. Situacija dėl jo šiek tiek aprimo, vyksta derybos (gal dėl to, kad „susprogdinti“ Siriją ir taip sukurti „valdomą chaosą“ yra lengviau ir ne taip pavojinga kaip Iraną). Tačiau turintis savų interesų (pastaruoju metu nelabai sutampančių su amerikietiškais) Izraelis toliau grasina kariniu smūgiu, o Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje darosi vis karščiau, ir jeigu ten atsinaujins konfliktas dėl Kalnų Karabacho (gal Baku planuoja pasinaudoti Vakarų karo su Iranu proga, kad atgautų prarastas žemes?), Rusija vėlgi negalės likti nuošalyje.

Trumpai sakant, Sirijos/Irano–Rusijos–Vakarų (ką jau kalbėti apie Kinijos interesus) mazgas veržiasi vis stipriau ir atrodo, kad žaidžiama jau ne dėl kokių nors konjunktūrinių interesų, o dėl labai rimtų statymų. Jeigu būtų kitaip, Rusija taip nerizikuotų, nes supranta, kad atviras konfliktas su Vakarais, kuriam ji nėra iki galo pasiruošusi, jai šiandien yra nereikalingas ir net pavojingas. Lygiai taip pat išgyvenančios krizę Amerika ir Europa nesiveltų į Artimųjų ir Vidurio Rytų avantiūrą (kitaip nepavadinsi), jeigu nematytų išlaidas pateisinančios naudos. Kokie yra tie realūs statymai (palikus nuošalyje energetinius dalykus, Rusijos laivyno bazę Sirijoje ir panašiai), vienareikšmiškai pasakyti sunku, bet didelio pasaulinės reikšmės karo kvapas tvyro ore vis stipriau.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 19)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (97)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras