Pietų Sudanas – valstybė, 2011 m. liepos 9 d. atsiskyrusi nuo Sudano ir greitai sulaukusi tarptautinio pripažinimo. Nors Pietų Sudanas bando žengti savarankiškumo keliu, problemų ši jauna valstybė turi kur kas daugiau nei dauguma kitų Afrikos žemyno šalių.

XIX a. pabaigoje jungtinė Didžiosios Britanijos ir Egipto kariuomenė okupavo Sudaną ir pasidalijo jį į dvi dalis: šiaurinį, kuriame vyravo arabų kalba ir islamas, ir pietinį, kurį valdė anglai, ten plėtodami krikščionybę. Be krikščionių, pietiniame regione išliko gana daug genčių, išpažįstančių senąsias religijas. Dėl tokio susiskaldymo apie kultūrinį, ekonominį ar politinį pietinio regiono gyventojų vientisumą neverta nė kalbėti.

1956 m. Sudanas pasiskelbė nepriklausoma valstybe su sostine Chartumu ir iškart paskendo pilietinio karo tarp Šiaurės ir Pietų Sudano ugnyje. Pietų Sudano sukilėliai reikalavo platesnės autonomijos ir didesnių teisių dalyvauti šalies valdyme. Sudaną rėmė SSRS, o Pietų Sudaną – Vakarų šalys. Tik 1972 m. Adis Abebos sutartimi Pietų Sudanui buvo suteiktos tam tikros autonominės teisės, o karo veiksmai – nutraukti. Per pilietinį karą žuvo daugiau nei 500 tūkstančių žmonių, iš jų tik apie 100 tūkstančių žuvo kovodami su ginklu rankose.

1983 m. Sudano prezidentas Gaafaras Nimeiry įteisino šariato teisę visame Sudane. Pietų Sudano valdžia iškart pasipiktino tokiais veiksmais, taip prasidėjo antrasis pilietinis karas, per kurį žuvo dar du milijonai žmonių. Tik 2005 m., pasirašius taikos sutartį, karas pasibaigė. Esminis taikos sutarties punktas – referendumas dėl Pietų Sudano nepriklausomybės. 2011 m. sausį 98,83 proc. Pietų Sudano gyventojų balsavo už nepriklausomybę. Liepos 9 d. Pietų Sudanas tapo savarankiška valstybe. Vis dėlto lengvai tapti funkcionuojančia valstybe Pietų Sudanui nepavyko, iškart po nepriklausomybės paskelbimo iškilo didžiulių problemų.

Visų pirma, norint progresuoti naujai susikūrusiai valstybei dėl akivaizdžių priežasčių reikia pinigų. Nors Pietų Sudane gausu naftos išteklių, beveik visa įranga jos eksportui ir uostai yra... (šiauriniame) Sudane. Paradoksali situacija – viena pusė turi prekę, bet tik kita gali ją parduoti. Už naftos eksportą per Sudano teritoriją jo valdžia ima didžiulius mokesčius, todėl nuo 2012 m. sausio Pietų Sudanas nutraukė naftos eksportą ir paskelbė, kad kartu su Kenija imasi tiesti vamzdyną naftai eksportuoti. Ir juk naftos eksportas sudaro 98 procentus Pietų Sudano pajamų! Atrodo, kad niekas iš valdančiųjų šalies pareigūnų nesupranta, kokį poveikį tai turės paprastiems žmonėms. Interviu kompanijai BBC (http://news.bbc.co.uk/2/hi/programmes/hardtalk/9717910.stm) Pietų Sudano užsienio reikalų ministras Nhialas Dengas Nhialas užtikrintai teigė, kad žmonės palaiko valdžios veiksmus: paskelbus apie sprendimą nebeeksportuoti naftos maždaug dvejus metus, jie netgi išėjo į gatves pademonstruoti, kad remia vyriausybę! Ir visiškai nesvarbu, kad Pietų Sudanas neteks 98 procentų savo pajamų, svarbiausia – griežtos taupymo priemonės, jos padės išlaikyti stabilią padėtį šalyje. Ištvėrę du pilietinius karus, Pietų Sudano žmonės ištvers ir šį laikotarpį. Belieka palinkėti jiems sėkmės...

Antra problema – Pietų Sudano teritorijos ribos. Sienų nustatymas buvo ir tebėra galvos skausmas vietos valdžiai. Pietų Sudano gyventojai neretai susiremia su Centrinės Afrikos Respublikos pasienyje gyvenančiomis gentimis dėl teritorijų ir vandens. Ginčai vyksta ir su Kenijos vyriausybe dėl Ilemi regiono, kuris priklauso Kenijai dar nuo kolonijinių laikų. Bet svarbiausia – nepavyksta susitarti su šiauriniu kaimynu – Sudanu. Abyei regione turėjo vykti referendumas dėl to, kuriai Sudano pusei – Pietų ar Šiaurės – šio regiono žmonės nori priklausyti. Vis dėlto jis neįvyko ir nepanašu, kad greitu metu įvyks. Abi pusės nesusitaria dėl detalių, kas turi teisę balsuoti. Sudano valdžia reikalauja, kad būtų leista balsuoti arabų klajokliams mesirams, kurie nuo seno Abyei regione gyvena šešis mėnesius per metus. Pietų Sudano valdžia teigia, kad mesirai neturi teisės balsuoti, nes jie nėra nuolatiniai regiono gyventojai. Spėjama, kad nuo šios genties balsavimo ir priklausytų Abyei likimas: jeigu jie nebalsuos, arabams pritrūks balsų ir regionas pereis Pietų Sudanui. Jei balsuos, balsų turėtų užtekti ir Sudanas švęs pergalę. Dar kelios ginčytinos teritorijos – pietinis Kurdofanas ir Mėlynasis Nilas. Abiejuose regionuose per rinkimus daugiau simpatijų sulaukė Nacionalinio kongreso partija, kurios lyderis yra Sudano prezidentas Omaras al Bashiras. Tačiau Pietų Sudano valdžia apkaltino ją rinkimų klastojimu ir teigia, kad šie regionai priklauso Pietų Sudanui. O kol vyksta ginčai dėl pasienio, abiem pusėms dažnai savo įsitikinimus tenka įrodinėti jėga. Čia kur kas agresyviau reiškiasi Sudanas, mat Pietų Sudanas nėra pajėgus apsiginti nuo kur kas pajėgesnės Sudano kariuomenės. Vis dėlto čia Pietų Sudanas turi savo skydą – JT, kurios pasmerkė Sudano agresiją prieš Pietų Sudaną.

Pietų Sudanui labai trūksta stiprių sąjungininkų. Sudanas užnugaryje turi Rusiją, su kuria ilgą laiką bendrauja tiek ekonomiškai, tiek politiškai ir perka iš jos ginklus. O Pietų Sudanas, nors ir paskelbė, kad yra nusiteikęs vakarietiškai, dar turi tobulėti ieškodamas užnugario. Tiesa, Barackas Obama yra pasakęs, kad JAV galėtų suteikti Pietų Sudanui karinę pagalbą, tačiau vienintelė reali nauda, kurią šiuo klausimu yra gavusi Pietų Sudano valdžia – penki JAV karininkai, atsiųsti apmokyti vietos karių. O tai – tik lašas jūroje, palyginti su tuo, ką iš Rusijos yra gavęs Sudanas. Galų gale net ir ten, kur nėra jokių konfliktų su kaimynais, „savo darže“ , Pietų Sudanas vis tiek skęsta problemose. Aukšto rango pareigūnai gyvena pasiturimai, o paprasti žmonės skursta, kęsdami nuo korupcijos. Štai, pavyzdžiui, birželį valstybės prezidentas Salva Kiiras Mayarditas apkaltino 75 pareigūnus pavogus iš šalies biudžeto 4 milijardus JAV dolerių. Pietų Sudane labai silpnai išplėtota pramonės ir transporto infrastruktūra, praktiškai visose srityse trūksta kvalifikuotų darbininkų. Tik 27 procentai iš maždaug 8 milijonų gyventojų yra raštingi. Pasaulyje yra tik viena valstybė, kurioje raštingumas žemesnis – Malis: 26,2 procento. Be to, nors Pietų Sudanas ir atsiskyrė nuo Sudano, šalies viduje vis tiek liko ryškus etninis susiskirstymas, kaip ir buvo XX a. viduryje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad kol kas turbūt vienintelis tikras laimėjimas, kuriuo gali džiaugtis Pietų Sudano žmonės – nepriklausomybė. Ilgai buvo apie ją svajota ir ji pasiekta. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad žmonės ilgą laiką pasitenkins vien šia pergale. Jeigu greitai nebus imtasi ryžtingų žingsnių padėčiai šalies viduje gerinti, gali prasidėti protestai ar net sukilimai, nukreipti prieš vietos valdžią. Pastarasis variantas neturėtų labai nustebinti – Kinija yra viena pagrindinių Sudano ekonominių partnerių. Abi su Rusija jos gali nepagailėti šiokios tokios investicijos sujaukti padėčiai Pietų Sudane. Jeigu šalyje vyraus chaosas, Sudanas gali įsiveržti į Pietų Sudaną, motyvuodamas tuo, kad nori užtikrinti pasienyje gyvenančių sudaniečių saugumą. Dauguma naftos išteklių kaip tik ir yra pasienyje tarp Sudano ir Pietų Sudano. O tada jau teliks žiūrėti, kaip greitai Pietų Sudanas galutinai paskęs.

Vis dėlto jeigu dabar pavyktų užsitikrinti stabilias pajamas eksportuojant naftą ir pažaboti korupciją, Pietų Sudanas turėtų labai sparčiai progresuoti. Na, bet kartais net ir vieno „jeigu“ sakinyje yra per daug...

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).