Rusijos diplomatinis korpusas iš pirmo žvilgsnio siekia Padniestrės konflikto sprendimo. Pirmą kartą nuo 2003–2004 metų (tuomet žlugo du analogiški kelio į federaciją projektai) Rusija vėl atvirai siūlo Moldovai atsigręžti į federaciją ar konfederaciją. Maskva dar labiau suaktyvino šiuos pasiūlymus 20-ųjų taikos palaikymo operacijų metinių Moldovoje proga. Liepos 28-ąją Tiraspolyje Rusijos pareigūnai prisijungė prie Padniestrės valdžios, kad atšvęstų 20 „taikdarystės“ metų.

20 metų Rusija paprasčiausiai ignoravo Moldovos teritorinį integralumą ir suverenumą Padniestrėje, bet vartojo šias teorines sąvokas pirmai progai pasitaikius. Tačiau pastaruoju metu Maskva net nuo šių žodinių patvirtinimų dažnai susilaiko ir pradeda savotišką pavienį procesą, kuriuo siekiama praktiniais sumetimais sugriauti Moldovos teritorinį integralumą. Rusijos diplomatinių pareiškimų terminologija tai tik dar kartą patvirtina. Minėtasis procesas tapo dar pastebimesnis nuo kovo, kai Kremlius paskyrė Dmitrijų Rogoziną specialiuoju prezidento atstovu Padniestrės klausimais ir dar suteikė jam panašų portfelį santykiams su Kišiniovu. Be to, Kremlius paskyrė specialiuosius prezidento atstovus Abchazijai ir Pietų Osetijai, kurias Rusija yra oficialiai pripažinusi. Padniestrės atveju Maskva de facto turi pusiau oficialią valdžią Tiraspolyje.

Rusijos valstybės sekretorius ir užsienio reikalų viceministras Grigorijus Karasinas, ilgą laiką buvęs atsakingas už šiuos klausimus, aplankė Kišiniovą ir Tiraspolį atitinkamai liepos 27-ąją ir 28-ąją. Kišiniove G. Karasinas net formaliai neužsiminė apie Moldovos teritorinį integralumą. Rusijos pareigūnų kalbos ir jų diplomatiniai dokumentai mirgėdavo šiais žodžiais, o dabar tai pasitaiko vis rečiau. Praėjusiais metais G. Karasinas apie jį kalbėjo prašomas susirinkusių Moldovos klausytojų. O štai šiais metais Moldovos teritorinis integralumas paminėtas nebuvo, nors susiklostė labai panaši situacija.

Tiraspolyje, kuris tarptautiniu mastu yra pripažįstamas kaip Moldovos teritorija, G. Karasinas ir kiti Rusijos pareigūnai prisiminė Moldovą tik dėl vieno aspekto – kaip nuolat keliančią kaltinimus ir nepagrįstus reikalavimus. Jie nuolat vartojo tokius junginius kaip „Rusija ir Padniestrė“, „Padniestrė ir Moldova“, stengdamiesi suteikti Padniestrei savotišką tarptautinį statusą, nes oficialaus pripažinimo ji neturi. Maskvos pranešimuose spaudai šie įvykiai buvo nušviečiami kaip atskiri vizitai į atskiras valstybes.

Rusija dabar siekia formaliu procesu atimti šią Moldovos dalį tarptautinės teisės ir legitimių tarptautinių santykių kontekste. Maskva de facto tokį procesą atsargiai ir nesireklamuodama vykdo jau 20 metų. Ko gero, artėja laikas atidengti kortas.

Pagal 2012 m. liepos 31 d. „Eurasia Daily Monitor“ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

„Ekspertų lygiu vyksta konsultacijos, kuriose dalyvauja bendrovių ir ministerijų specialistai. Kol kas nėra nustatytos ministrų susitikimo datos“, – sakė ener­ge­ti­kos mi­nis­tro pa­ta­rė­ja Dai­va Ri­ma­šaus­kai­tė. Pa­sak jos, kon­sul­ta­ci­jos yra tęs­ti­nis pro­ce­sas, at­siž­vel­gus į esa­mą pa­dė­tį ir Vy­riau­sy­bės nutarimus.

2010-ųjų pabaigoje–2011-ųjų pradžioje prasiveržus arabų sukilimams pradėjo keistis galios santykiai tiek Afrikoje, tiek Artimuosiuose Rytuose. Šiame kontekste iškilo ir laimėtojai, ir pralaimėtojai. Vis dėlto regiono veikėjų stipriosios ir silpnosios pusės labai sparčiai kinta atsižvelgiant į įvykius, todėl regionų galios pusiausvyra išlieka labai nestabili.

Rusija gali nemėgti Baltijos šalių ir būti nepatogi kaimynė Lietuvai, Latvijai ir Estijai, bet pavojaus joms nekelia, nes galutinai susitaikė su jų nepriklausomybe. Taip mano visuomeninio judėjimo „Rusijos dešiniųjų jėgų sąjunga“ prezidentas Leonidas Gozmanas.

Remdamiesi SEB bankų užsakymu atliktos apklausos duomenimis, SEB banko Estijoje analitikai teigia, kad Baltijos šalyse daugiausia naujų bendrovių steigia estai. Tai pripažįsta ir Estijos verslininkai.

Dar ne taip seniai buvo galima manyti, kad blogiausi finansų krizės Europoje aspektai jau praeityje. Vis dėlto toks vaizdas pasirodė apgaulingas. Iš dalies nedidelė problema (bent jau savo mastu) buvo Kipras, bet prie jo krizės prisidėjo ir vadinamosios trijulės (Europos Komisija, Europos centrinis bankas ir Tarptautinis valiutos fondas) neužtikrintas veikimas. To pakako, kad būtų išprovokuota didžiulė krizė, savo straipsnyje „Project Syndicate“ rašo garsus Vokietijos politikas Joška Fišeris (Joschka Fischer).