Olimpinių žaidynių manija pastarosiomis savaitėmis praūžė kaip viesulas ir sukėlė šalies šeimininkės euforiją. Iš tikrųjų valstybė šeimininkė taip džiaugėsi savo sportininkų komandos sėkme, tarsi būtų laimėjusi pergalę kare. Pagal aukso medalių skaičių D. Britanija atsidūrė trečioje vietoje, praleidusi į priekį tik Jungtines Valstijas ir Kiniją, bet pralenkusi Rusiją, paprastai besivaržančią su Amerika dėl pirmosios vietos. Taigi kokia yra olimpinės sėkmės paslaptis? Medalių laimėjimai sukelia milžinišką pasitenkinimą, tai tampa tiek mokslinių tyrimų objektais, tiek nacionalinėmis siekiamybėmis.

Įspūdingiausias atradimas – keturi kintamieji, padedantys nuspėti, kurios valstybės laimės medalius, t. y. gyventojų skaičius, BVP vienam gyventojui, ankstesni pasirodymai ir priimančiosios šalies padėtis. Visa kita (skirtingos treniravimosi struktūros, geresnė įranga ir t. t.) iš esmės yra tik keliamas triukšmas. Populiacijos ir BVP įtaka laimėtų medalių skaičiui akivaizdi: kuo daugiau gyventojų, tuo daugiau ir šansų, kad valstybė turės talentingų atletų, galinčių laimėti medalius, o didelis BVP reiškia, kad bus pinigų investuoti į infrastruktūrą ir treniruotes ir taip bus ugdomi perspektyvūs sportininkai.

Ankstesni pasirodymai taip pat svarbūs, nes padidina laimėjusių sporto šakų pastebimumą ir prestižą jau pasibaigus olimpinėms žaidynėms, o tai pritraukia rėmėjų. Viskas paprasta – medaliai traukia pinigus, o po pralaimėjimų sumažėja finansavimas. Namų sienų privalumas – ne tik moralinio pasididžiavimo aspektas, bet ir dažnas finansinis valstybės pagyvėjimas, daugiau medalių ir didesnės premijos prizininkams.

Sporto šakos labai skiriasi tiek populiarumu, tiek pritraukiamais pinigais. Pavyzdžiui, jojimas, buriavimas, dviračiai ir plaukimas yra daug brangesnės sporto šakos negu bėgimas, todėl jose paprastai mažiau dalyvauja ne tokių turtingų valstybių. Etiopija turi tik vieną baseiną šešiems milijonams žmonių. Kyla du klausimai. Pirma, kodėl valstybės turėtų dėti tiek pastangų ir pinigų trofėjams laimėti vietoj kitų ne mažiau reikalingų dalykų? Antra, ar sporto pergalių pavyzdys negalėtų įkvėpti kad ir konkurencingumo tarptautinėje prekyboje?

Atsakymas į pirmąjį klausimą gana sudėtingas. Ekonomistas pasakytų, kad pinigai, išleisti švietimo ar sveikatos sistemai, atneša daugiau gerovės, nei skirti siekti medalių. Sportas visgi yra tik pramoga, o ne būtinybė. Tačiau tokie argumentai apeina nacionalinės moralės stiprinimą ir taikos skatinimą per varžybas. Tiesą sakant, sporte, kaip ir ekonominiame gyvenime: valdžios įsitraukimas gali pradėti svarbų sėkmės ratą, o ignoravimas – privesti prie didelio nuosmukio. Visgi sporto pergalių alkis  ir emocijų išliejimas jų sulaukus provokuoja tam tikrą jaudulį ar net infantilumą, o dėl to sėkmingi sportininkai virsta tautų herojais.

Pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. portalo http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Irma Baranauskaitė.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.