|
Robertas Skidelskis. Olimpiados ekonomika
2012 08 28

Olimpinių žaidynių manija pastarosiomis savaitėmis praūžė kaip viesulas ir sukėlė šalies šeimininkės euforiją. Iš tikrųjų valstybė šeimininkė taip džiaugėsi savo sportininkų komandos sėkme, tarsi būtų laimėjusi pergalę kare. Pagal aukso medalių skaičių D. Britanija atsidūrė trečioje vietoje, praleidusi į priekį tik Jungtines Valstijas ir Kiniją, bet pralenkusi Rusiją, paprastai besivaržančią su Amerika dėl pirmosios vietos. Taigi kokia yra olimpinės sėkmės paslaptis? Medalių laimėjimai sukelia milžinišką pasitenkinimą, tai tampa tiek mokslinių tyrimų objektais, tiek nacionalinėmis siekiamybėmis.
Įspūdingiausias atradimas keturi kintamieji, padedantys nuspėti, kurios valstybės laimės medalius, t. y. gyventojų skaičius, BVP vienam gyventojui, ankstesni pasirodymai ir priimančiosios šalies padėtis. Visa kita (skirtingos treniravimosi struktūros, geresnė įranga ir t. t.) iš esmės yra tik keliamas triukšmas. Populiacijos ir BVP įtaka laimėtų medalių skaičiui akivaizdi: kuo daugiau gyventojų, tuo daugiau ir šansų, kad valstybė turės talentingų atletų, galinčių laimėti medalius, o didelis BVP reiškia, kad bus pinigų investuoti į infrastruktūrą ir treniruotes ir taip bus ugdomi perspektyvūs sportininkai.
Ankstesni pasirodymai taip pat svarbūs, nes padidina laimėjusių sporto šakų pastebimumą ir prestižą jau pasibaigus olimpinėms žaidynėms, o tai pritraukia rėmėjų. Viskas paprasta medaliai traukia pinigus, o po pralaimėjimų sumažėja finansavimas. Namų sienų privalumas ne tik moralinio pasididžiavimo aspektas, bet ir dažnas finansinis valstybės pagyvėjimas, daugiau medalių ir didesnės premijos prizininkams.
Sporto šakos labai skiriasi tiek populiarumu, tiek pritraukiamais pinigais. Pavyzdžiui, jojimas, buriavimas, dviračiai ir plaukimas yra daug brangesnės sporto šakos negu bėgimas, todėl jose paprastai mažiau dalyvauja ne tokių turtingų valstybių. Etiopija turi tik vieną baseiną šešiems milijonams žmonių. Kyla du klausimai. Pirma, kodėl valstybės turėtų dėti tiek pastangų ir pinigų trofėjams laimėti vietoj kitų ne mažiau reikalingų dalykų? Antra, ar sporto pergalių pavyzdys negalėtų įkvėpti kad ir konkurencingumo tarptautinėje prekyboje?
Atsakymas į pirmąjį klausimą gana sudėtingas. Ekonomistas pasakytų, kad pinigai, išleisti švietimo ar sveikatos sistemai, atneša daugiau gerovės, nei skirti siekti medalių. Sportas visgi yra tik pramoga, o ne būtinybė. Tačiau tokie argumentai apeina nacionalinės moralės stiprinimą ir taikos skatinimą per varžybas. Tiesą sakant, sporte, kaip ir ekonominiame gyvenime: valdžios įsitraukimas gali pradėti svarbų sėkmės ratą, o ignoravimas privesti prie didelio nuosmukio. Visgi sporto pergalių alkis ir emocijų išliejimas jų sulaukus provokuoja tam tikrą jaudulį ar net infantilumą, o dėl to sėkmingi sportininkai virsta tautų herojais.
Pagal 2012 m. rugpjūčio 17 d. portalo http://www.project-syndicate.org/ informaciją parengė Irma Baranauskaitė. |