Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Turkmėnija: pirmasis tarp lygiųjų

Vadim Dubnov
2007 03 26

Dar gruodį, našlaite tapusioje Turkmėnijoje vos paskelbus rinkimus ir jų favoritą, Centrinės rinkimų komisijos vadovas pranešė esąs pasirengęs iš karto pasirašyti galutinius protokolus su nugalėtojo pavarde. Ją žinojo visi, bet toks pasirengimas nieko nenustebino ne vien dėl to. Rinkimai Turkmėnijoj – dalykas giminingas, sakykim, iridodiagnostikai, kurią taip pat sėkmingai buvo galima išbandyti su visais gyventojais: neskauda, neįprasta ir neaišku kuriam galui.

Rinkimai ir Gurbanguly Berdymuchamedovo viešpatavimo pradžia nepaprastai įdomūs – ne dėl technologijos, žinoma, ar spėlionių, kiek iš tikrųjų juose dalyvavo Turkmėnijos gyventojų, o dėl to, kad pirmąkart galima pažvelgti į pagrindinių naujos turkmėniškos politikos veikėjų veidus ir veiksmus.

Paveldėjimo teisė perimta be netikėtumų, tokių kaip koks  nors strateginio kurso įsivaizdavimas. Jis nebūtinas, nes iš viso to, ką galima daryti su valdžia, Turkmėnijoje įmanoma tik viena: kažkokiu nesuprantamu būdu ją išsaugoti. Tai, kad didis tironas nepalieka įpėdinių, yra ypač logiška ir natūralu. Jis neturi iš ko rinktis ir nėra reikalo rinktis. Po jo viskas bus visiškai kitaip. Vietoj vieno ir nuostabaus – daug tų, kurie smulkesni. Jie, kad ir kaip norėdami, nesugebės valdyti taip kaip jis.

Tai pirmoji didžiosios tironijos savybė. Gamtos kantrybė baigiasi anksčiau negu gyventojų ir valdovo aplinkos (nors, žinoma, niekas ir niekada nei patvirtins, nei atmes gandus, kad Turkmėnbaši širdis sustojo ne be suinteresuotų asmenų pagalbos). Galiausiai tokia tironija su keistybėmis, būdingomis ne šiom dienom ir ne mūsų platumose, o plataus užmojo Nerono, Mechmeto Užkariautojo ir Bokaso stiliui, atidžiau išnagrinėjus pasirodo esanti tik blogiausias visiems gerai žinomo autoritarizmo su visais jo polinkiais atvejis. Bet kuri tironija siekia uždarumo, be to, tokios formos, kuri šiandien laikoma Rusijoje vyraujančia – suverenios demokratijos. Turkmėnijoje suvereni demokratija buvo atkurta  idealiai. Visų epigonų pavydui, ypač tų, kurie nesupranta vienos jos ypatybės: negalima kurti suverenios demokratijos ir tuo pat metu šantažuoti pasaulį Saugumo Taryboje ir JT savo veto teise. Tikrasis izoliacionizmas, turintis teisę savo teritorijoje daryti viską, kas šauna į galvą, net ir lėtai numarinti pensijų negaunančius  senukus, nesuderinamas su troškimu būti supervalstybe.

Turkmėnbaši šito nereikalavo. Jis visu savo gyvenimu patvirtino ir parodė, kuo  demokratija skiriasi  nuo nedemokratijos. Demokratija nereikalauja jokių papildomų šaltinių, ji – per  rinkimus atsikuriantis ir susireguliuojantis reiškinys. Autoritariniam režimui būtini papildomi ištekliai, nereikalaujantys ekonominės plėtros,  - asmenybių, naudingųjų iškasenų, branduolinio sodrinimo. Išteklių išnaudojimas sukelia katastrofą arba mažų mažiausiai valdžios krizę. Naftos kainų kritimas ir tuo pačiu metu naujos Reigano karinės programos pribaigė SSRS.

Turkmėnijoje išsekę asmenybių ir su jomis  susijusio valdžios modelio resursai. Energetiniai ištekliai nepasikeitę, bet modelio krizė keičia visą vaizdą. Tik gaila optimistų, nusprendusių, kad pokyčiai būtinai bus demokratiški. Suvereni demokratija, likusi po vakarykštės tironijos, turi daug atspalvių ir plėtros variantų.

Uždavinys, kurį turi spręsti įpėdinis, – keblus ir sunkus. Kaip rodo tą patį patyrusių tautų praktika, vakarykštė didybė įsimenama daug geriau negu iškentėti košmarai, dėl to laimėtojui tenka gyventi girdint pačius nenaudingiausius palyginimus. Vadinasi, viena vertus, tenka deklaruoti ištikimybę tam keliui, kuriuo eiti iš tikrųjų jau nebėra jokios galimybės. Kita vertus, šis įpėdinis puikiai žino, kad tie, kuriems nepasisekė, per ilgai laukė šanso pasireikšti, kad lengvai atsisveikintų su savo svajonėmis. Žodžiu, nėra požymių, kad Turkmėnija gavo stiprų prezidentą. Ir svarbu  čia ne vien asmeninės nugalėtojo savybės. Jis tiesiog objektyviai negalės sau leisti nukrypti nuo pagrindinės prezidento užduoties – išsaugoti valdžią.

Prezidento inauguracija – tai tik kaip publikos apšilimas roko žvaigždės koncerte prieš tikrąjį šou. Po inauguracijos Berdymuchamedovas turi paskelbti vyriausybę, tai yra duoti pirmą atsakymą į svarbiausią klausimą: kas toliau?

Bet koks, net pats nuobodžiausias atsakymas tokiu atveju yra atsiskleidimas. Berdymuchamedovas pasirinko labiausiai tikėtiną atsakymo variantą. Vyriausybės sudėtis praktiškai liko nepasikeitusi. Įskaitant ir pačius svarbiausius postus. Savo vietoje liko naftos ir dujų pramonės vadovas Gurbanmuradas Atajevas, paskirtas dar prieš dvejus metus. Maždaug tuo metu „TurkmėnNeftj“ koncernui pradėjo vadovauti Garjagdas Tašlijevas – jis irgi liko. Intriga dėl jėgos ministrų taip pat baigėsi be netikėtumų.  Savo postus išsaugojo gynybos ministras Agageldy Mametgeldyjevas, nacionalinio saugumo ministras Geldymuchamedas Aširmuchamedovas, generalinis prokuroras Muchamedguli Ogšukovas, vidaus reikalų ministras Agmamedas Rachmanovas. Kadrų konservatizmą apvainikavo buvusio asmeninės apsaugos vadovo Nijazovo Akmurado Redžepovo  paskyrimas Saugumo tarybos sekretoriumi – kaip tik jis yra  laikomas svarbiausiu po Turkmenbaši prasidėjusios epochos lėlininku.

Dėl to nuomonė, kad Berdymuchamedovas – dekoracinė figūra, tik sustiprėjo. Tiesą sakant, jokių akivaizdžių perspektyvų nematyti.

Turkmėnija ne tik kad negalėjo gauti prezidento, asmenybės jėga prilygstančio velioniui, -  įpėdinis tokiomis aplinkybėmis tiesiog negali būti stiprus prezidentas, ir tai taip pat akivaizdžiai rodo, kokia tvirta buvo diktatūra. Azerbaidžane, kur opozicija nebuvo visuotinai galabijama, jaunasis  Alijevas vis dėlto sugebėjo sutramdyti jam kaip palikimas atitekusio elito ambicijas. Malenkovas, laikytas po Stalino  beveik favoritu, iš esmės taip ir nespėjo pradėti vykdyti paveldėtojo pareigų, o ir Chruščiovas, sovietiniais masteliais, neilgai išsilaikė.

Tačiau yra problemų ir be elito. Būtų per paprasta manyti, kad naujojo prezidento uždavinys yra švelni režimo transformacija. Ji neišvengiama ir objektyvi, nesvarbu, kokia prezidento pavardė, nes jo politinio gyvenimo prasmė priešinga - pačiam prisitaikyti prie tos transformacijos. Ir tai, kad praktiškai visi pretendentai prieš rinkimus žadėjo kažką panašaus į „Internetas į kiekvienus namus!”, rodo ne valdžios liberalizmą, o suvokimą, kad šalis, kurios labiau uždaryti jau nebegalima, neišvengiamai palengva pati atsivers.

Prie šios realybės teks priprasti ir valdžiai, ir jai patikėtai liaudžiai. Berdymuchamedovas vargu ar taps tuo žmogumi, kuris imsis nuvainikuoti savo buvusio viršininko kultą.  Bet jis, kai praeis dabartinis sielvartingas protrūkis, matyt, palengva pradės mažinti velionio atminimo įamžinimo  tempus. Ir jau, žinoma, toksai lyderis neleis sau nieko keisti dujų strategijoje.

O rinktis yra iš ko, neatsitiktinai pačias reprezentatyviausias delegacijas į laidotuves atsiuntė Rusija, Ukraina, Iranas ir Turkija. Tai ir yra geopolitinė Turkmėnijos, turinčios nemaža įvairių variantų, dispozicija. Vietoj tradicinio dujų transportavimo kelio per Rusiją, nuolatinio pasirengimo pažaisti Maskvos ir Kijevo prieštaravimais, Ašchabadas gali pasirinkti iš principo naujus kelius.  Sakykim, dujų transportavimui per Iraną ir toliau į Turkiją ir be sustojimų į Europą tereikia viso labo sumontuoti nedidelį dujotiekio ruožą iki šiaurės Irano, kuris per Tebrizą sujungtas su Turkija vamzdžiu, žinoma, modernizuotinu. Arba  Kaspijos jūros dugnu, tai, aišku, brangiau, reikia sureguliuoti santykius su Azerbaidžanu, bet užtat be iraniškos rizikos. Yra ir trečias, labai šiuo metu populiarus, kelias -  Indija ir Kinija.

Ryšium su tuo galimos ir atitinkamos užsienio politikos projekcijos. Viena vertus, galima kaip ir anksčiau orientuotis į Maskvą (jeigu kalbant apie Turkmėnbaši politiką iš viso vartotinas žodis „orientuotis“). Kita vertus,  pamažu savo įtaką gali padidinti politinė grupuotė, susijusi su Turkija ir tuo pačiu su Vakarais.

Tačiau visa tai kol kas teorija. Viena vertus, Berdymuchamedovas nepajėgs regzti intrigų su velionio meistriškumu ir nutrūktgalviškumu. Tai, žinoma, apsunkina žaidimą su Maskva. Kita vertus, tokia užsienio ir vidaus politikos situacija nepalieka erdvės naujovėms ir principiniams pokyčiams. Ko gero, lengviau saugoti ištikimybę, tai yra status quo.  Su paslėptais impulsais galimoms korekcijoms.

Apskritai Berdymuchamedovas vargu ar taps antirusiškų dujų aljansų arba alternatyvių dujotiekių tiesimo projektų įkvėpėju. Jis laimėjo tiktai tam, dėl ko prieš tai buvo paskirtas laidotuvių komisijos vadovu: jis, techninis epochos laidotuvių tvarkytojas, privalo gyvenimą po Turkmėnbaši padaryti įprastą. Visiems - ir saviems, ir svetimiems. Jis – pereinamoji figūra ne dėl savo asmeninio silpnumo, o dėl epochos, kurią pavesta jam palaidoti, objektyvumo. Todėl visuomet daug svarbesnis ir įdomesnis ne tas, kuris ateina po tirono, o tas, kuris pakeis ir pakaitinį. Tai įvyks jau pagal naujo laikmečio įstatymus ir technologijas, pagal ponijazovišką kombinaciją,  ar tai būtų aparato intriga, ar valstybinis perversmas. Ir šioje kombinacijoje viskas bus daug objektyviau, manevrai jau nebebus šventinami išėjusiojo vardu, ir nugalėtojo politinis svoris bus daug didesnis.

Be to, niekas netrukdo tuo trečiuoju tapti pačiam Berdymuchamedovui. Čia ir taps aišku, ko buvo vertos kalbos apie jo, kaip valdininko, asmeninį šaunumą. Pavyzdžių yra. Kas galėjo po karo Tadžikistane numatyti tokį ilgą politinį Emomalio Rachmonovo, kurį taip pat lengva ranka buvo nurašę, gyvavimą?

Štai tada šis nugalėtojas jau visiškai sąmoningai galės sau leisti kokią nors esminę korekciją ir kokius nors naujus požiūrius.  Ir vargu ar Maskva bus tuo sužavėta. Labai tikėtina, kad sustiprėjęs lyderis, neturėdamas Turkmėnbaši svertų, bus tiesiog pasmerktas domėtis kokias nors vietiniais dujotiekio Baku-Džeichanas analogais. Turkmėnija nebebus etnografiniu kankinimų muziejumi po atviru dangumi – ji  papildys įprastų posovietinių valdžios vertikalių sąrašą. Tačiau tada gali paaiškėti, kad šiam naujam valdytojui įsitvirtinti reikia ne idealiai surikiuotos, aklinai uždarytos ir todėl šveicariškai neutralios suverenios demokratijos, bet pilnaverčio regioninio lyderiavimo, o tai tikrai gali pakeisti įprastą hierarchiją Centrinėje Azijoje,  kurios politiniai kontūrai ir be to jau visai neprimena sovietinės Vidurinės Azijos. Regionas ir pasaulis dar ne šiandien ir ne rytoj gaus naują nenuspėjamą žaidėją. Bet, kaip sako finansininkai, infliacijos laukimas dažnai padaro daug didesnę įtaką negu pati infliacija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras