Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Praėjus ketveriems metams nuo Rusijos ir Gruzijos karo (6)

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2012 09 14

Prieš ketverius metus, 2008 m. rugpjūčio 8-ąją, kai visas pasaulis stebėjo Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją, Rusijos ginkluotosios pajėgos įžengė į Gruziją. Tiesa, kelios valandos prieš tai Gruzija, norėdama prisijungti de facto atskilusią savo teritoriją, artilerijos salvėmis atakavo Pietų Osetijos sostinę Cchinvalį. Taip prasidėjo vienas beprasmiškiausių pastarojo meto karų. Po jo Gruzija neteko penktadalio savo teritorijos bei galimybės artimiausiu metu prisijungti prie euroatlantinių struktūrų. Jokių pergalių iš šio konflikto nepešė ir Vakarai, apatiškai stebėję karinių įvykių plėtrą. Tiesa, Rusija, laikytina formalia šio karo nugalėtoja, gavo pagrindą didinti savo įtaką separatistiniuose Abchazijos bei Pietų Osetijos regionuose, tačiau įgijo ir porą naujų išlaikytinių, nepigiai kainuojančių jos mokesčių mokėtojams. Kitaip sakant, prieš ketverius metus vykęs penkių dienų karas nė vienai suinteresuotajai pusei nedavė didelės naudos. Tai buvo konfliktas, kurį, atrodo, dauguma tarptautinės politikos dalyvių šiandien net norėtų pamiršti.

Žinoma, to, kas įvyko, ir dėl ko tai įvyko, nepakeisi. Remiantis įvairiais žiniasklaidoje pasirodžiusiais pranešimais (vieni iš šiuo metu aktualiausių – rugpjūtį internete patalpintas tendencingos dokumentikos filmas „Prarastoji diena“ ir jį sekę Vladimiro Putino bei kitų Rusijos aukšto rango pareigūnų komentarai), Kremlius 2008 m. karui su Gruzija rengėsi ilgai ir nuosekliai. Nuolat provokuodama Gruziją karui Rusija siekė įvairių tikslų: nušalinti provakarietišką prezidentą Michailą Saakašvilį, parodyti Vakarams, Gruzijai ir kitoms posovietinėms respublikoms, kad jų siekį jungtis prie euroatlantinių struktūrų Kremlius yra pasiryžęs stabdyti visomis jam prieinamomis priemonėmis, įgyti papildomą karinį placdarmą prie pietvakarinių savo sienų, nutraukti naftos tiekimą naftotiekiu Baku–Tbilisis–Džeichanas, kuriuo kasdien, aplenkiant Rusiją ir jai pavaldžias teritorijas, į Europą atiteka po 1 mln. barelių naftos, ir t. t.

Šių ir kitų savo tikslų Rusijai pavyko pasiekti tik iš dalies. Nors po penkių dienų karo būta įvairių bandymų pašalinti iš pareigų Gruzijos prezidentą, šis tvirtai tebesėdi savo poste ir, atrodo, nėra linkęs atsisakyti savo euroatlantinių ambicijų. Antai šių metų rugpjūčio 8 d., lankydamasis keliose gyvenvietėse, kurios ribojasi su atsiskyrusia Pietų Osetija, M. Saakašvilis pažadėjo vietos gyventojams išvaryti iš Gruzijos žemių okupantus, įstoti į ES bei NATO. Naftotiekis, transportuojantis Kaspijos jūros naftą į Europą, tebeveikia, be to, ilgainiui gali įgyti vis didesnę strateginę reikšmę didinant Europos nepriklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių. Siekis atgrasyti Vakarus nuo posovietinės erdvės, kurią Rusija laiko savo įtakos sfera, davė net priešingą rezultatą: pavyzdžiui, iki šiol nė vienas ES ar NATO aukšto rango atstovų susitikimas neapseina be pareiškimų apie tarptautinės bendruomenės paramą Gruzijos teritoriniam vientisumui ir t. t.

Kita vertus, šis karas atskleidė ir dar kelias Maskvai itin nepalankias tiesas. Nors Rusijos vadovai mėgsta pabrėžti išskirtinę savo šalies padėtį kaimyninių valstybių atžvilgiu, vis dėlto Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės nepripažino nė viena Maskvos vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos valstybė ar kuri nors kita jos strateginė partnerė Senajame žemyne. Tai rodo, kad Rusijos pozicijos artimajame užsienyje iki šiol nėra tokios stiprios, kokių ji norėtų. Be to, po karo su Gruzija de facto savo politinei valiai pajungdama „nepriklausomomis valstybėmis“ paskelbtas Pietų Osetiją ir Abchaziją, Rusija užsimovė dar vieną ekonominę kilpą ant kaklo. Kasmet ji priversta skirti kelis milijardus JAV dolerių šioms pseudovalstybėlėms išlaikyti, nes jos pačios, ypač Pietų Osetija, nėra ekonomiškai gyvybingos, todėl savarankiškai savęs išlaikyti negali.

Bene didžiausiais Rusijos laimėjimais šiame konflikte galima laikyti atitolintą Gruzijos narystę euroatlantinėse struktūrose, taip pat Rusijos karinių ir politinių pozicijų sustiprinimą Abchazijoje bei Pietų Osetijoje. Dviejų didžiulių karinių bazių šiose separatistinėse Gruzijos teritorijose išlaikymas Rusijai kainuoja labai brangiai. Šios išlaidos, pasak Rusijos karinio analitiko ir žurnalisto Pavelo Felgenhauerio, atsipirktų tik tuo atveju, jei įsipliekstų JAV sąjungininko Artimuosiuose Rytuose Izraelio ir Irano karas arba Armėnijos ir Azerbaidžiano karinis konfliktas Gruzijos pašonėje. Neatmestina, kad abiem šiais atvejais Rusija pasinaudotų Gruzija kaip pereinamuoju kiemu, kad dislokuotų savo pajėgas, pavyzdžiui, Armėnijoje, ir tuo pačiu galbūt pakartotinai pamėgintų jėga nuversti nepaklusnųjį M. Saakašvilį.

Tokio scenarijaus praktinio įgyvendinimo tikimybė bent jau kol kas atrodo miglota. Kad Rusija įgytų svarų pagrindą vėl įvesti savo ginkluotąsias pajėgas į Gruziją, Tbilisis turėtų praryti naują Kremliaus mestą jauką ir žengti neatsargų žingsnį, kurį Maskva galėtų viešai įvardinti, pavyzdžiui, akivaizdžiu išpuoliu prieš savo piliečius (didžioji dalis Abchazijos bei Pietų Osetijos gyventojų turi Rusijos pasus). Vis dėlto mažai tikėtina, kad penkių dienų karo pamoką išmokęs M. Saakašvilis tokį žingsnį žengtų antrą kartą.

Žvelgiant iš Gruzijos perspektyvos bene pagrindinis jos pralaimėjimas pasibaigus karui su Rusija yra tai, kad ji yra daug labiau nutolusi nuo galimo kontrolės atkūrimo daliai savo teritorijos. Iš esmės galima teigti, kad Gruzija šiuo metu yra atsidūrusi blogesnėje padėtyje nei ta, kurioje ši valstybė buvo po 1990–1993 metų ginkluotų konfliktų su Abchazija ir Pietų Osetija. Po 2008 m. karo su Gruzija Rusija oficialiai pripažino Abchaziją ir Pietų Osetiją nepriklausomomis valstybėmis, be to, įvairiomis priemonėmis tarp šių „nepriklausomų valstybių“ gyventojų skatina dar didesnes atsiskyrimo nuo Gruzijos nuotaikas, atmesdama visus Tbilisio siūlomus konfliktų sprendimo būdus.

Gruzijos padėtį komplikuoja ir įvairios į tarptautinę politinę darbotvarkę patenkančios aplinkybės. Viena vertus, Gruzija aktyviai siekia narystės NATO. Ši valstybė yra aktyvi ISAF pajėgų dalyvė Afganistane, reguliariai rengia tarptautinius karinius mokymus savo teritorijoje, nuolat įvairių savo aukšto rango pareigūnų lūpomis primena tarptautinei bendruomenei apie Gruzijos norą papildyti Aljanso valstybių gretas ir t. t. Visgi dėl Vakarų, ypač Europos, nenoro konfliktuoti su Rusija ir šis procesas, ir tarptautinės bendruomenės parama sprendžiant Abchazijos ir Pietų Osetijos statuso Gruzijos valstybės sudėtyje, nuolat augančio Rusijos karių skaičiaus separatistiniuose Abchazijos bei Pietų Osetijos regionuose ženklaus sumažinimo bei kitus klausimus iki šiol tebėra nepakankami.

Būtina paminėti ir dar vieną iki šiol akivaizdų dėsningumą. Nors nuo Rusijos ir Gruzijos karo praėjo jau ketveri metai, Maskva tebežiūri į Gruziją kaip į laikinai išsprūdusią iš jos rankų teritoriją, kurią įvykus pasaulį sukrečiantiems įvykiams būtų galima panaudoti savo reikmėms, o galiausiai ir susigrąžinti į savo kontrolę.

Kad tam ruošiama dirva, akivaizdu iš Rusijos aktyvios veiklos separatistiniuose Abchazijos ir Pietų Osetijos regionuose. Pavyzdžiui, šių metų kovą tuometinio Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo nurodymu šioms pseudovalstybėms paskirti specialieji įgaliotiniai – kaimyninių Rusijos regionų valdytojai. Šį pavasarį Rusijos naujienų agentūros, artimos Kremliui, pranešė, kad yra parengtas dar vienas karinių pajėgų planas Rusijos reakcijai į pasikeisiančią geopolitinę padėtį, jei kiltų Izraelio karas su Iranu. Gruzijai šiame plane skirtas nereikšmingos aukos vaidmuo.

Įvairūs požymiai leidžia teigti, kad Rusija ketina ir toliau aktyviai naudoti prieš Gruziją nukreiptas pasyvaus erzinimo priemones. Tarp jų – galimas neoficialus Kremliaus pritarimas įvairiems osetinų, abchazų, Dagestano bei kitų kaimyninių Gruzijos regionų gyventojų išpuoliams prieš Gruzijos gyventojus ir valdžios institucijas, parama Gruzijos opozicijai su Bidzina Ivanišviliu priešakyje per šių metų spalį vyksiančius rinkimus į šalies parlamentą bei kitąmet turinčius įvykti rinkimus į Gruzijos prezidento postą, toliau plėtojamas politinis ir karinis Maskvos dalyvavimas Abchazijos bei Pietų Osetijos vidaus reikaluose ir t. t. Gruzijos ambicijos atremti tokias Kremliaus psichologines atakas ir pagaliau atkurti savo teritorijos vientisumą, viena vertus, priklausys nuo Tbilisio gebėjimo lanksčiai reaguoti į šias provokacijas, kita vertus – ir nuo M. Saakašvilio gebėjimo įtikinti Vakarų valstybes Gruzijos separatistinių regionų ateities ir šios šalies apsaugos nuo galimos pakartotinės Rusijos karinės agresijos klausimus imtis aktyviai spręsti tarptautiniu mastu. Bent jau kol kas šių tikslų Gruzijai siekti sekasi sunkiai.

Dabartinis provakarietiškas Gruzijos valdantysis elitas su M. Saakašviliu priešakyje yra neabejotinai nepriimtinas Maskvai. Todėl nieko nuostabaus, kad, net praėjus ketveriems metams po Rusijos ir Gruzijos karo, dvišaliai Maskvos ir Tbilisio santykiai nepajudėjo iš vietos. Savo ruožtu Gruzijos prezidentas neretai yra priverstas griebtis sunkiai suvokiamų politinių priemonių, kad sumažintų Rusijos kuriamas kliūtis Tbilisio strateginiams tikslams siekti. Vienas iš paskiausių tokių akibrokštų yra šių metų rugpjūtį nuskambėjęs M. Saakašvilio pareiškimas. Tąkart politikas pareiškė, jog yra pasirengęs atsisakyti savo posto, jei Rusija išves savo kariuomenę iš Abchazijos ir Pietų Osetijos. Šis bei kiti panašaus turinio pareiškimai, pastaruoju metu vis dažniau sklindantys iš Gruzijos aukšto rango pareigūnų lūpų, leidžia kalbėti apie mažėjančias šalies valdančiojo elito viltis greitu metu susigrąžinti prarastą separatistinių regionų kontrolę.

Taigi akivaizdu, kad nei Rusija, nei Gruzija negali pasigirti iš penkių dienų karo pešusi didelės naudos. Žinoma, įvairūs abiejų valstybių pareigūnai mėgsta kartkartėmis viešai pasididžiuoti savo šalies pergalėmis. Antai dabartinis Rusijos ministras pirmininkas ne kartą yra užsiminęs apie naujas Rusijos politinio dialogo su Abchazija ir Pietų Osetija galimybes, atsivėrusias po penkių dienų karo. Savo ruožtu vienas iš Gruzijos valdančiosios partijos „Jungtinis nacionalinis judėjimas“ narių Nugzaras Ciklauris yra užsiminęs, kad dėl penkių dienų karo praktiškai nutrūkę ekonominiai santykiai su Rusija Gruzijai atnešė naudos. Politiko teigimu, po šio karo gerokai išaugo Gruzijos prekių eksportas į didesnes pajamas duodančias JAV bei Europos valstybių rinkas. Vis dėlto šios trumpalaikės pergalės vargu ar gali atstoti politinius ir ekonominius dividendus, kurių šios valstybės, pirmiausia Gruzija, būtų galėjusios tikėtis, jei to konflikto būtų pavykę išvengti.

Rusija ir Gruzija iki šiol yra įstrigusios nesibaigiančios politinės priešpriešos spiralėje: noras atkurti dvišalį dialogą neretai yra veikiau deklaratyvus, o žvelgiant iš Rusijos pusės – vargu ar išvis siektinas tikslas. Tokia padėtis galėtų pasikeisti nebent šį dialogą bandant atkurti su aktyvia trečiosios šalies, pavyzdžiui, Vakarų valstybių, pagalba, kurios bent jau kol kas nematyti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 6)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras