Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Švedijos tapatumas: tarp Šiaurės šalių ir Europos

Kristina Puleikytė
2007 03 28

Švedijos nacionalinė savivoka yra determinuota vadinamojo „demokratinio socializmo“ – neutraliteto laikymasis per abu pasaulinius karus bei šaltąjį karą ir šalies polinkis į demokratiją ir egalitarizmą, kurie buvo pagimdyti gerovės valstybės politikos.

Norden tapatumas

Šiaurės šalių regionas, sudarytas iš penkių valstybių (Danijos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos ir Suomijos), išoriškai suvokiamas kaip gana panašus, siejamas bendro kultūrinio tapatumo. Larsas Folke`as Landgrénas, Helsinkio universiteto Šiaurės šalių studijų programos direktorius, išskyrė tokius esminius šiaurietiškojo identiteto elementus: geografinė vieta, ilgalaikiai istoriniai šalių ir visuomenių ryšiai, Skandinavijos valstybių kalbų lingvistinis panašumas, liuteroniškoji protestantizmo forma, dalyvavimas Šiaurės šalių bendradarbiavimo organuose (tokiuose kaip Šiaurės Taryba ir pan.), teisinė ir administracinė tradicija, apimanti savivaldos autonomiją bei teisės viršenybę, ir, galiausiai, lyčių lygybė. Jau tarpukariu buvo sudaryta pasų sąjunga ir įtvirtintas laisvas darbo jėgos judėjimas tarp Skandinavijos valstybių, o šaltojo karo metais bendradarbiavimas dar išsiplėtė, neapimdamas tik saugumo politikos.

Terminas Norden (Šiaurinis), kurio šaknys siekia XIX a., apibrėžia penkias Šiaurės šalis – Daniją, Islandiją, Norvegiją, Švediją ir Suomiją. Dauguma Šiaurės šalių socialdemokratų, kaip ir liberalų, Norden politinę kultūrą, socialinę struktūrą ir mentalitetą traktuoja  kaip fundamentaliai skirtingą nuo kitos Europos. Norden, t. y. penkių Šiaurės šalių bendrumas, apibrėžia šių šalių, tarp jų ir Švedijos, tapatumą.  Šis terminas istoriškai buvo suvokiamas kaip tai, kas yra neeuropietiška, nekatalikiška, neromėniška, neimperialistiška, be kolonijų, neišnaudotojiška, taiku, maža ir socialiai demokratiška.

Šiaurės šalių tapimas vientisu regionu vyko remiantis valstybių suvereniteto principu, t. y. Norden identitetas ne unifikavo, bet išreiškė šalių bendrumą, panašumus. Norvegų istorikas Steinas Tønnesenas pabrėžė, kad šiaurietiškasis  identitetas visada buvo  sudarytas iš individualių politinių tapatumų. 

Švedija ir tapatumo krizė po šaltojo karo pabaigos 

Švediškasis tapatumas apibrėžiamas kaip orientuotas į ateitį, o tai  skatino ir Švedijos modernizacija bei urbanizacija. Be to, Švedija istoriškai ilgą laiką dominavo  Šiaurės šalių regione, kas savaime nulėmė, kad jos tapatumas susitapatino su Norden identitetu. Pavyzdžiui, Norvegijos ir Danijos nacionaliniuose himnuose aukštinamos jų dorybės, pasiekimai, o Švedijos himne neužsimenama apie Švediją ir jis  baigiamas tokiais žodžiais: Jag vill leva, jag vill dö i Norden (Aš gyvensiu [ir] mirsiu Šiaurėje). Tai liudija, kad panšiaurietiškosios idėjos Švedijoje buvo įtakingesnės ir plačiau suvokiamos nei kitose šalyse. Netgi šiuo metu yra sudėtinga nustatyti kultūrinio nacionalizmo apraiškų Švedijoje, nes šalies identitetas kultūriškai ir politiškai gali būti apibrėžtas tik per santykį su kitomis Šiaurės šalimis.

Šaltojo karo metais „geležinė uždanga“ buvo psichologinis ir politinis faktas, lemiantis supaprastintą, bipolinį geopolitinį identitetą: Rytai arba Vakarai. Iki SSRS žlugimo Šiaurės šalių gerovės valstybė atspindėjo trečiąjį kelią tarp šių dviejų konfrontuojančių ideologijų. Iš vienos pusės, šaltojo karo pabaiga buvo vertinama kaip pozityvus įvykis, skatinantis saugumo aplinkos pokyčius Europoje ir padėsiantis įtvirtinti taiką ir stabilumą kontinente. Iš kitos pusės, Europos transformacija Šiaurės šalių politikų galėjo būti suvokiama kaip skausmingas praradimas esminės Šiaurės šalių identiteto dalies, tokios  kaip „žemesnė įtampa nei Vidurio Europoje“ arba „labiau į detante orientuota nei Vidurio Europa.“ Šaltojo karo metais Norden reiškė „žemos įtampos zoną“ ir „zoną be branduolinių ginklų“, tačiau griuvus „geležinei uždangai“ šiaurietiškasis tapatumas buvo pažeistas ir tapo sunku išlaikyti jį tokį kaip anksčiau. Norden tapatumas buvo paremtas dichotominėmis – „kitokios“ ir „geresnės“ nei Europa – sąvokomis, kurios pasibaigus šaltajam karui nebeteko prasmės.

Suirus SSRS, Šiaurės šalys įgavo daugiau laisvės įgyvendinti savo užsienio ir saugumo politiką. Švedija kartu su kitomis Šiaurės valstybėmis ėmėsi aktyvios politikos kaimyniniuose regionuose – su Baltijos valstybėmis, Rusija, Lenkija:  suformuota Baltijos jūros valstybių taryba ir skatinamas bendradarbiavimas Barenco jūros regione. Šias regioninio bendradarbiavimo iniciatyvas ir aktyvų įsitraukimą į tarptautinį krizių valdymą tiek JT, tiek NATO ir ES rėmuose, skatino baimė likti Europos periferija. Vis dėlto  Šiaurės šalys, skirtingai nei Barenco ar  Baltijos jūros regionai, yra susiformavusios kaip regioninis darinys su institucionalizuota bendradarbiavimo sistema. 

Europos integracija ir Švedijos saviidentifikacija 

1994 m. lapkričio mėn. narystės ES klausimu buvo surengtas referendumas, kuriame tik nedidele  persvara balsai „už“ narystę viršijo „prieš“. 1995 m. Švedija tapo visateise ES nare.

Istoriškai Švedijoje Europa buvo siejama su „keturiomis K“: konservativa Europa, kapitalets Europa, kartellernas Europa och det klerikala katolska Europa (konservatyvi Europa, kapitalizmo Europa, kartelių Europa, klerikalų ir katalikiška Europa). Šie bruožai buvo priešpastatomi „šiaurietiškajam modeliui“, paremtam socialdemokratija, liuteronybe ir modernizacija. XX a. 7 dešimtmetyje Švedijoje kilo diskusijos dėl narystės tuo metu susiformavusioje Europos Bendrijoje (EB), tačiau ši alternatyva buvo atmesta dėl geopolitinės situacijos regione ir visame Europos kontinente. Galima narystė EB galėjo pažeisti Švedijos neutraliteto politiką ir sugriauti vadinamąjį Šiaurės balansą, laidavusį žemą įtampą ir menką SSRS ir JAV kišimąsi regione. Debatai narystės EB/ES klausimu atsinaujino 9 dešimtmetyje, kai situacija Europoje radikaliai pakito, t. y. išnyko konfliktas tarp dviejų supervalstybių, kuris buvo Švedijos saviidentifikacijos ašis, ir jį pakeitė bendradarbiavimas, t. y. solidarumo ir stabilumo bendromis pastangomis siekimas, kas buvo būdinga Švedijos užsienio politikai.

Nors dalis visuomenės palaikė Švedijos narystę ES, šalyje ėmė stiprėti antiintegracinės idėjos. Susiformavo įvairios euroskeptikų organizacijos, kurios ES siejo su nedemokratine „Briuselio galia“, su istoriškai įsigalėjusiais neigiamais stereotipais apie Europą. Taip pat ir Švedijos kairiosios partijos prieš referendumą narystės klausimu viešai vedė kampaniją prieš narystę ES. Euroskeptikai (tiek visuomeninių organizacijų, tiek politinių partijų nariai) kelia nacionalinio suvereniteto išlaikymo klausimą ir dažnai savo retoriką grindžia kultūrinių, socialinių skirtumų tarp Švedijos ir kitų Europos valstybių akcentavimu. Šiaurės šalys traktuojamos kaip natūrali bendruomenė, kurią sieja politinis, socialinis, kultūrinis bendrumas. Tiek politinio elito, tiek visuomeninių organizacijų euroskeptiškai nusiteikę nariai akcentuoja esminius Norden tapatumo bruožus, nurodydami, kad  su Europa Švedijos nesieja tokie glaudūs istoriškai susiklostę ryšiai ir panašumai kaip su Šiaurės šalimis. 

Dabartinis Švedijos užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas sutinka, kad gali egzistuoti daugialypiai tapatumai, tik svarbu užkirsti kelią „daugialypių identitetų netvarkai“, kuri yra viena pagrindinių grėsmių globalizacijos amžiuje. Europos reikalų ministrė Cecilia Malmström irgi pripažįsta daugialypių tapatumų egzistavimą: „Mes save suvokiame esant viena koja vienoje kultūroje, o  kita – kitoje.“ Daugialypio tapatumo tolerancija pagrįsta ir Švedijos imigracinė politika, kuri, skirtingai nei kitų Šiaurės šalių, pasižymi lankstumu. Ministrė taip pat teigia, kad vertybės, kultūra ir identitetas tebėra labai reikšmingi tarptautiniuose santykiuose: „Būtų siaubinga klaida grįsti paneuropietiškojo tapatumo konstravimą tokių konceptų kaip civilizacija, kultūra ar religija interpretacijomis.“ Pripažįstama europietiškojo tapatumo skirtinga prigimtis: jis niekada neturės tokio emocinio krūvio, kokį turi tautinis tapatumas, nes skiriasi pačio tapatumo formavimosi proceso elementai. Dabartinis Švedijos užsienio reikalų ministras, akcentuodamas Švedijos europietiškumo dimensiją, pamini, kad „negalima sumenkinti mūsų didžiavimosi būti švedais.“ Vis dėlto, nors nuostatos  pakankamai proeuropietiškos, nėra manoma, kad europietiškasis identitetas pakeitė kitus tapatumus, kuo baugina euroskeptiškai nusiteikę šalies kairieji judėjimai ir partijos.

Vis dėlto Švedijos politinio elito požiūris į ES išsiskiria. Iki šiol kairiosios partijos kritiškai vertina šalies narystę ES, keldamos  suvereniteto klausimą ir pabrėždamos kultūrinius bei socialinius Švedijos ir  kitų ES valstybių narių skirtumus.

Švedijos politinis elitas nenustoja akcentuoti regioninio bendradarbiavimo iniciatyvų, o Šiaurės šalių santykiai toliau plėtojami, perkeliant juos  į kitą institucinį formatą. Norden tapatumas nėra išstumiamas kitų tapatumų, tiesiog jis, susiformavus pastariesiems, prarado aiškų dominavimą  ir kartu su Švedijos užsienio ir saugumo politika transformuojasi ir šalies saviidentifikacija. Vis dėlto ši transformacija tik modifikuoja Švedijos užsienio ir saugumo politiką, išlaikydama  esminius bruožus (neutralitetas, pagrįstas nesijungimu į karines sąjungas ir kt.). Be to, švediškasis  tapatumas  tebėra svarbus, nes didėjantis skeptiškumas ES atžvilgiu susijęs ir su siekiu išlaikyti savąjį išskirtinumą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (56)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (45)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (135)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (3)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (12)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras