Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  KGB plėtoja verslą (26)

Józef Darski
2012 11 05

1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.

Kaip JAV Atstovų rūmų Bankų komitetui paliudijo buvęs KGB analitikas Jurijus Švecas, „nuo 1988 m. [...] kiekvieno KGB karininko prioritetas buvo steigti naujas įmones ir infiltruotis į esamas – įskaitant bankus“.

KGB vadovas Vladimiras Kriučkovas daug bendravo su „Maxwell Communication Corporation“ savininku Robertu Maxwellu, kurio iniciatyva buvo įsteigta verslininkų mokykla nomenklatūrai.

Partijos turto privatizavimu rūpinosi iždininkas Nikolajus Kručina, jis 1990 m. vadovavo pervedimų į Vakarų bankus operacijai ir rinko pažymas apie „kapitalistų“ žinion atiduotas lėšas (1991 m. jis „nusklendė“ iš 9 aukšto). Tų metų rudenį keli KGB I vyriausiosios valdybos karininkai buvo perkelti dirbti į CK skyrių, kuris rūpinosi partijos turtu. KGB V valdybos viršininkas Filipas Bobkovas išleido specialiai atrinktiems KGB karininkams skirtą direktyvą, nurodančią nedelsiant pradėti teikti pasiūlymus dėl reikiamomis legendomis aprūpintų prekybos firmų ir finansinių institucijų steigimo. Tam tikslui ketinta panaudoti ir agentų tinklą. KGB ir SSKP pinigai sudarė 80 proc. įnašų į naujus bankus, biržas bei verslą.

Gėlininkė – milijonierė

Turtingiausia moterimi Estijoje pereinamuoju laikotarpiu tapo Tiiu Silves. Ji buvo matematikos mokytoja, o kai 1988 m. Estijoje buvo leista imtis individualios ūkinės veiklos, pradėjo turguje pardavinėti gėles ir pačios keptus kepinius. 1990 m. ji trečiąkart ištekėjo – šį kartą už rusų verslininko Genadijaus.

Iš gėlių ji esą prasigyveno tiek, kad 1991 m. galėjo investuoti į sovietų sunkiosios pramonės paliktų metalų apyvartą. Iš pradžių ji keisdavo juos į vakarietiškas prekes – pavyzdžiui, už Vakarams parduotas 5 tonas metalo laužo gaudavo magnetofoną. Vėliau ėmė supirkinėti metalo laužą iš kitų posovietinių respublikų. Ji uždirbo milžiniškus pinigus ir buvo praminta „metalo karaliene“. Be to, jos įmonė išieškodavo rusų skolas Vakarų kreditoriams. Buvusi gėlininkė gyrėsi, kad jos „Silves Enterprise“ turi 22 filialus 8 valstybėse, o apyvarta keliskart viršija Estijos biudžetą. 1996 m. apie ją buvo sukurtas dokumentinis filmas „Pelenė iš Talino“, pasakojantis, kaip ji, sunkiai dirbdama ir niekieno nepadedama, praturtėjo.

Taip jau susiklostė, kad „Silves Enterprise“ apsaugai vadovavo Reinas Sillaras – paskutinis Estijos KGB viršininkas (1990 m. kovo 17 d.–1991 m. gruodžio 18 d.), o anksčiau – KGB V skyriaus, kurio funkcija buvo persekioti opoziciją, viršininkas. Vėliau jis tapo T. Silves firmos Maskvos filialo vadovu. „Silves Enterprise“ kompanijoje dirbo dešimtys buvusių kagėbistų, „kad saugotų nuo mafijos“. Nieko nuostabaus, kad 1994 m. T. Silves buvo suteiktas kreditas. Tačiau 1996 m. buvo įsteigta Rusijos „Onako“ įmonės, pardavinėjusios Vakarams TNK naftą, antrinė įmonė „Onako Eesti“. Po metų R. Sillaras perėjo į naują darbą. Kagėbistai dingo, pinigai – taip pat, ir T. Silves liko su 4 mln. kronų skola. Teisme pralaimėjusi bylą, ji 1999 m. išvyko – kaip teigė, į Saudo Arabiją, kur esą ištekėjo už šeicho. 2000 m. jos įmonės jau neegzistavo. Netrukus ji sugrįžo ir apsigyveno su vyru provincijoje. Ji iki šiol nesupranta, kad buvo KGB marionetė, ir laiko save genialia verslininke.

Ventspilio imperija

Vienas iš trijų didžiausių Latvijos oligarchų yra Aivaras Lembergas. Kiti du – tai buvęs premjeras Andris Škėlė ir buvęs ūkio ministras Ainaras Šleseras. Lembergo šeima yra turtingiausia Latvijoje, nors jam pačiam turtuolių sąraše tenka tik 6 vieta.

1977 m. baigęs ekonomikos studijas, A. Lembergas trumpai padirbėjo Ventspilio uosto įmonėse, o po metų perėjo dirbti į partinį aparatą, kuriame iš instruktoriaus pakilo į miesto komiteto sekretoriaus pareigas. 1988 m. laimėjo Ventspilio mero rinkimus ir iki šiol buvo perrinktas 6 kartus. 1990 m. jis pateko į parlamentą, išstojo iš partijos ir prisijungė prie Latvijos liaudies fronto frakcijos.

Žinoma, A. Lembergo karjera „neturėjo“ nieko bendra su faktu, jog dar studijų metais jį užverbavo KGB. 1973 m. jis tapo V skyriaus agentu slapyvardžiu „Peteris“. Tai tiesiog buvo gabus žmogus, todėl 1994 m. jis tapo Ventspilio uosto valdybos pirmininku ir dar įsteigė savo partiją „Latvijai ir Ventspiliui“, kuri priklausydavo vyriausybinėms koalicijoms.

A. Lembergui neoficialiai priklauso „LSF Holdings“, nors formaliai po 25 proc. akcijų turi jo sūnus ir duktė. Naudodamasis mero postu, A. Lembergas privatizavo didžiulę miesto turto dalį, o per LNT firmos akcininkę – „Ventbunkers“ bendrovę – kontroliuoja čionykštį naftos terminalą, iš kurio buvo eksportuojama Rusijos nafta. Praktiškai A. Lembergas yra viso Ventspilio valdovas. Tiesa, 2007 m. jis buvo keturiems mėnesiams suimtas, o vėliau iki 2008 m. vasario buvo namų arešte, kaltinamas piktnaudžiavimais atliekant privatizavimą, turto prievartavimais, piktnaudžiavimu valdžia, pinigų plovimu ir pan., bet dėl daugumos kaltinimų jis jau išteisintas, netgi priteisiant kompensaciją.

Suvirintojas – milijonierius

Viktoras Uspaskichas dirbo suvirintoju „Šiaurės pašvaistės“ dujotiekio statyboje (1977–1979) ir tik 1985 m. atvyko į Lietuvą, kur vadovavo brigadai, tiesusiai dujotiekį Panevėžio rajone. Po metų išvyko dirbti panašaus darbo į Suomiją. Tuo metu jis pradėjo prekiauti: suomiams parduodavo benziną ir namie keptą duoną, o rusams – vakarietiškus niekučius. 1987 m. jis vėl vadovavo brigadai, tiesusiai dujotiekį Kėdainiuose. Jis tvirtina dirbdamas dujotiekio statyboje susipažinęs su „įdomiais žmonėmis“, tik konkrečiai nesako, kas jie tokie ir koks buvo jų vaidmuo. Vadovaudamas brigadai jis esą prasigyveno tiek, kad, prasidėjus transformacijoms praėjus keliems mėnesiams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, 1991 m. įsteigė firmą „Efektas“, importavusią „Gazpromo“ dujas ir tiesusią dujotiekius.

V. Uspaskichas teigia su „Gazpromo“ žmonėmis susipažinęs per buvusį energetikos ministrą Algimantą Stasiukyną, bet pastarasis ministerijai vadovavo 1993–1995 m. Tuo metu V. Uspaskichas įsteigė „Vikondos“ koncerną, kuris vertėsi maisto produktų gamyba ir pardavimu. Tačiau tikruosius turtus jam nešė bendradarbiavimas su „Gazpromu“.

Kaip vėliau paaiškėjo, 1993 m. V. Uspaskichas įgijo padirbtą Maskvos Plechanovo liaudies ūkio instituto ekonomikos studijų baigimo diplomą. „Išsilavinęs“ ir „sunkiu darbu“ praturtėjęs , jis tapo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos pirmininku (1997–2003). 2000 m. jis sustiprino savo poziciją patekęs į Seimą su Artūro Paulausko partija „Naujoji sąjunga“. Kai ši partija sudarė koaliciją su Algirdo Brazausko postkomunistais, kilo rūpesčių, nes buvęs LKP I sekretorius turėjo bičiulį, pernai mirusį Bronislovą Lubį, taip pat buvusį premjerą (1992–1993). B. Lubio koncernas „Achema“ buvo antrasis „Gazpromo“ dujų importuotojas.

2003 m. V. Uspaskichas įsteigė Darbo partiją, kuriai kitais metais per rinkimus atiteko 39 iš 141 mandato. Naujoje premjero A. Brazausko vadovaujamoje vyriausybėje V. Uspaskichas tapo ūkio ministru. Jis iškilo tuomet, kai iš pareigų buvo šalinamas prezidentas Rolandas Paksas, apkaltintas sąsajomis su Rusijos specialiosiomis tarnybomis – greičiausiai karinėmis.

2005 m. vasarą V. Uspaskicho ir A. Brazausko santykiai galutinai nutrūko, o pastarasis parengė įstatymą, suteikiantį dujų importo monopolį B. Lubiui ir privatizuotoms „Lietuvos dujoms“. V. Uspaskichui teko atsistatydinti, jis buvo apkaltintas finansiniais ir mokestiniais pažeidimais, dalyvavimu nusikalstamoje grupuotėje, neteisėtu dujų importavimu ir pan. Rugsėjį jis pabėgo į Maskvą – o iš tikrųjų, kaip teigė tuometinis VRM sekretorius Albinas Januška, jam buvo leista išvykti, nes jis buvo susijęs su Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (buvusia KGB I vyriausiąja valdyba). Šiame kontekste Pakso ir Uspaskicho istoriją galima laikyti įvairių Rusijos tarnybų varžytuvėmis Lietuvoje arba parama perspektyvesniam agentui.

Nors buvo išduotas tarptautinis arešto orderis, spalio 2 d. V. Uspaskichas grįžo į Lietuvą. Tiesa, čia jis buvo suimtas, tačiau netrukus paleistas už užstatą. Tuomet jis vėl ėmė vadovauti Darbo partijai ir 2008 m. įgijo Seimo nario mandatą, suteikusį jam teisinę neliečiamybę, o 2009 m. buvo išrinktas į Europos Parlamentą. Šiandien jis yra populiariausias kandidatas tapti naujuoju Lietuvos premjeru: mat Lietuvos (kaip ir Lenkijos) rinkėjams patinka balsuoti už tuos, kas dirba Rusijai.

Bulgarija: žvalgyba – kapitalizmo pradininkė

Dar 1960 m. valstybės saugumas pavedė I valdybos, t. y. civilinės žvalgybos, pulkininkui Georgui Ivanovui-Naidenovui sukurti prekybos įmonę, veikiančią rinkos pagrindais. Jis įsteigė ekonominę grupę – Bulgarijos prekybos laivyną „OG-BTF Teksim“, kuriame 1969 m. turėjo nuosavą Jūrų prekybos banką ir sėkmingai prekiavo chemijos prekėmis, maisto produktais, žemės ūkio technika, lėktuvais, ginklais ir pan. „Teksim“ naudojosi privačiomis firmomis, užregistruotomis Lichtenšteino sostinėje Vaduce. Tačiau G. Naidenovas sudarė konkurenciją panašioms KGB struktūroms, todėl buvo suimtas ir pasodintas kalėjiman apkaltinus korupcija (1970–1976), bet paleistas iš kalėjimo jis gavo I vyriausiosios valdybos viršininko pavaduotojo pensiją.

Tačiau artėjant Tautų rudeniui (1989 m. revoliucijoms Vidurio Europoje) 1989 m. pradžioje vidaus reikalų viceministras generolas Stojanas Savovas ir valstybės saugumo viršininkas generolas Grogoras Šopovas išsiuntė pulkininką G. Naidenovą, nors šis neturėjo teisės gauti paso, į Vieną, kad jis ten po lapkričio 10 d., kai jau „liaudis nuvers komunizmą“, įsteigtų banką „Teksim“. Šį banką plk. Naidenovas oficialiai užregistravo Sofijoje 1992 m. rugsėjo 2 d. kaip 4 tūkstančius akcininkų turinčią bendrovę, ir jis veikia iki šiol. Bankas „Teksim“ taip pat oficialiai prisipažįsta esąs Jūrų prekybos banko tąsa. Didžiausi jo akcininkai – G. Naidenovo duktė Pavlina (15 proc.) ir įvairios firmos, tarp jų ginklų pramonės įmonė „Arkus“ (33 proc.).

Paskutinis komunistinio valstybės saugumo VI valdybos viršininkas Dimitras Ivanovas, kaip jis pats prisipažino, remdamasis „Teksim“ schema sukūrė „Multigrup“ – galingą koncerną, su kuriuo susijusios turtingiausių žmonių Bulgarijoje pavardės. Jo istoriją galima laikyti „transformacijos“ ir postkomunizmo modeliu.

1989 m. sausį buvo oficialiai priimtas „Įsakas 56“ (parengtas dar 1988 m.), leidžiantis privačią ūkinę veiklą. Juo pasinaudojo Ilja Pavlovas – sportininkas, baro nuomininko Sofijos centre sūnus ir – aišku, atsitiktinai – Valstybės saugumo III valdybos, kitaip tariant, karinės kontržvalgybos, viršininko dukters Antonijos Čergilanovos vyras (1982–1988). Be to, Pavlovas dar buvo žurnalistas ir karininkas karinėje sporto mokykloje. 1988 m. generolas Petyras Čergilanovas išėjo į atsargą, o Pavlovas išsiskyrė ir užregistravo įmonę „Multiart“, prekiaujančią meno kūriniais. Po „komunizmo nuvertimo“ Pavlovas su pulkininku Ivanovu išplėtojo „Multiart“ antrinių įmonių tinklą.

1991 m. Dimitras Ivanovas, kuris, likvidavus komunistinį Valstybės saugumą, neteko posto, su Pavlovu bendradarbiavo jau oficialiai. Jis parengė „Multiart“ holdingo, kuris tada buvo užregistruotas Šveicarijoje, apmatus. Beveik visų akcijų savininku oficialiai tapo Pavlovas. Po to Sofijoje buvo užregistruota antrinė bendrovė – „Multigrup Bulgarija“. Šios bendrovės prezidentas buvo Pavlovas, o viceprezidentas – Ivanovas. Svarbiausiu žmogumi „Multigrup“ tapo Todorą Živkovą nuvertusio sovietų sąmokslo dalyvis ir dukart premjeras Andrejus Lukanovas. Jo brolis Aleksandras Atanasovas buvo „Multigrup“ atstovas Maskvoje. Kaip tik ten glūdėjo holdingo, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje kontroliavusio didelę Bulgarijos ūkio dalį, jėgos šaltinis. „Multigrup“ drauge su „Gazpromu“ (50 proc. akcijų) įsteigė firmą „Overgaz“, kuri tiekė Rusijos dujas į Bulgariją, Graikiją ir Makedoniją.

Tuo metu Ilja Pavlovas buvo laikomas turtingiausiu žmogumi Bulgarijoje, jo turtas siekė 1,5 milijardo dolerių. Tačiau 1996 m. jis susipyko su buvusiu premjeru Lukanovu. Pavlovas jam priminė: „Nepamiršk, kad DABAR aš valdau traukinį.“ Lukanovas, kuris tuo metu kūrė parlamentinę koaliciją, siekdamas nuversti priešiškos pokomunistinės frakcijos vyriausybę, buvo nušautas Sofijoje 1996 m. spalio 2 d., netrukus po to, kai grįžo iš Maskvos. 2003 m. gatvėje priešais firmos biurą snaiperis nušovė Pavlovą. Kaltininkų, kaip ir Lukanovo atveju, nerasta.

Dabartinis turtingiausias Bulgarijos žmogus Vasilis Božkovas-Čerepas, kuris turi turto maždaug už 1,5 milijardo dolerių, nepaprastą verslininko karjerą pradėjo 1991 m., ėmęs bendradarbiauti su Ilja Pavlovu ir atidaręs kazino. 1989 m. jis prekiavo valiuta prie cukrainės „Magura“ Sofijoje. 1991 m. jis užregistravo iki šiol svarbiausia išliekančią firmą „Nove Holding“. 1994 m. jis įsteigė savo banką, kuris po dvejų metų susijungė su „Multigrup“ kredito banku, o 2000 m. įsigijo bankrutuojantį Pirmąjį privatųjį banką, kurį prieš 10 metų buvo įsteigusi nomenklatūra ir specialiosios tarnybos. Nuo 2006 m. Božkovas pradėjo supirkinėti kelių statybos firmas ir tapo šios srities galiūnu.

Božkovas įtariamas ryšiais su organizuotu nusikalstamumu – SIK grupe, kurioje vienas iš trijų svarbiausių asmenų yra Mladenas Michailovas-Madžo. Kaip tik Pavlovas, Michailovas ir Božkovas 1991 m. drauge plėtojo verslą. Ši grupė daugiausia verčiasi narkotikų prekyba, kontrabanda, automobilių vagystėmis ir reketu. 2012 m. pradžioje Božkovas persikėlė į Monaką, o savo firmas Bulgarijoje pradėjo likviduoti, nes dabartinio premjero Boiko Borisovo įtaka ėmė jam kelti grėsmę.

Penkta pagal turtingumą Bulgarijos oligarchė – Cvetelina Karagiozova, buvusi Borisovo gyvenimo draugė (1988–2009). Be abejo, „visiškai atsitiktinai“ jos tėvas Borisas Karagiozovas yra Valstybės saugumo I vyriausiosios valdybos karininkas. Drauge su tėvais ji gyveno JAV, Indonezijoje, Ispanijoje ir Rumunijoje – šiose šalyse jos tėvas šnipinėjo. Grįžusi į Bulgariją studijavo Sofijos universitete bei Nacionalinio ir pasaulinio ūkio universitete, o paskui dirbo užsienio prekybos centre. Pirmasis Cvetelinos vyras buvo Živkovo laikų CK sekretoriaus sūnus Stefanas Abadžijevas. 1989 m. ji pradėjo veikti privačiame sektoriuje, tačiau tik 1992 m. įsteigė pirmą didelę firmą IPON-2 – drauge su dabartiniu premjeru Borisovu, kuris prieš „liaudžiai nuverčiant komunizmą“ buvo VRM karininkas ir Valstybės saugumo karininkų mokyklos karatė treneris. Jo paties į saugumą nepriėmė dėl antikomunistinių senelio pažiūrų. 1990 m. jis išėjo į atsargą turėdamas majoro laipsnį. Vėliau jis įsteigė apsaugos firmą IPON-1, kuri, be kitų klientų, teikė paslaugas būsimam premjerui Simeonui [buvęs Bulgarijos caras Simeonas II 2001–2005 m. buvo Bulgarijos premjeru – geopolitika.lt pastaba]. Jo vadovaujamoje vyriausybėje Borisovas tapo vidaus reikalų viceministru ir tai atvėrė jam kelią į politinę karjerą: 2005 m. jis laimėjo sostinės mero rinkimus, o 2009 m. su savo partija – parlamento rinkimus.

Naujoji filantropų karta

Jauni ir gabūs žmonės pokomunistinėse šalyse, būdami „sumanūs“, praturtėja „iš nieko“ ir dalija pinigus varguoliams. Pavyzdys – turtingiausias žmogus Moldovoje 46 metų Vladimiras Plahotniukas. Jo turtas vertinamas 1,9 milijardo dolerių, nors jis pats prisipažįsta teturįs tik 300 milijonų dolerių.

Baigęs studijas Technikos universitete, Plahotniukas dirbo ekonomistu įvairiose firmose. 1995 m. jis pradėjo savo verslą – kaip pats teigia, Rusijoje pardavinėjo vynuoges, o į savo šalį gabeno medieną. Iš vynuogių jis ir jo draugai prasigyveno tiek, kad įsteigė Moldovos ir Amerikos finansų grupę „Angelai“. Tačiau pikti liežuviai šneka, jog jis prekiavo visų pirma ginklais iš Padniestrės ir žmonėmis. Iš kriminalinio pasaulio į legalų verslą jis galėjo pereiti 2001 m., kai rinkimus laimėjo Komunistų partija, o prezidentu tapo Vladimiras Voroninas (2001–2009), buvęs vidaus reikalų ministras (1989–1990), atstovaujantis tradicinių komunistų kartai. Plahotniukas tapo jo sūnaus Olego dešiniąja ranka. Voroninai, ėmę kontroliuoti Moldovos ūkį, žiniasklaidą ir valstybines struktūras, pavertė šią šalį savo šeimos nuosavybe.

2001 m. Plahotniukas tapo tais metais pradėjusios visu pajėgumu veikti naujos valstybinės firmos „Petrom Moldova SA“ prekybos direktoriumi, o vėliau – generaliniu direktoriumi. „Petrom“ importavo iš Rusijos naftą bei dujas ir sukūrė 99 degalinių tinklą. 2005 m., naudodamasis O. Voronino pagalba, Plahotniukas per ofšorines firmas nelegaliai įsigijo 28,6 proc. banko „Bank Victoria“ akcijų, o vėliau, kai pagal sufabrikuotus kaltinimus buvo įkalintas banko prezidentas Viktoras Turčianu, – užėmė jo vietą.

Draugaudamas su O. Voroninu ir ūkio ministru Marianu Lupu, Maskvos liaudies ūkio instituto absolventu (1987–1991), Plahotniukas naudojosi privatizacijomis, kurios Moldovoje buvo atliekamos gerokai vėliau nei kitur, ir su prezidento šeima dalijosi respublikos ūkio kontrolę.

2009 m. Voronino valdžia buvo nuversta. Tada M. Lupu, įkalbėtas Plahotniuko, išstojo iš Komunistų partijos ir netrukus tapo Demokratų partijos – komjaunuolių organizacijos, kuriai iki tol vadovavo Dumitru Diakovas (KGB karininkas), pirmininku. Verslininkas nutraukė ryšius su Voroninų klanu ir tapo šios partijos vicepirmininku bei pagrindiniu rėmėju. Valdžią perėmė nauja karta. Tiesa, planas išrinkti Lupu prezidentu, o premjero portfelį įteikti Plahotniukui nepavyko, tačiau jis tapo pirmuoju parlamento vicepirmininku, t. y. Lupu pavaduotoju.

Plahotniukas ūkio kontrolę dar stipriau suėmė į savo rankas, kai jo žmogus Valeriu Lazaras tapo vicepremjeru ir ūkio ministru, atsakingu už TVF reikalaujamą privatizaciją. Jo žmonės yra generalinis prokuroras Valeriu Zubco – jo bendrininkas iš tų laikų, kai drauge kontrabanda gabendavo mėsą, Viorelas Chetraru – Kovos su ekonominiu nusikalstamumu centro, dar Voronino įsteigto įmonėms iš nepriklausančių nuo jo verslininkų atimti, viršininkas, bei kiti „Nobil Club“ nariai.

Po 2010 m. rinkimų Plahotniukas tapo filantropu ir įsteigė „Edelveiso“ fondą, padedantį nepasiturintiems žmonėms.

Po Voronino žlugimo vienintelis žmogus, kurio Plahotniukas nekontroliuoja, yra premjeras Vladimiras Filatas, turintis turto už 1,2 milijardo dolerių ir vadovaujantis Liberalų demokratų partijai – kitai komjaunuolių frakcijai. Jie vienas su kitu konkuruoja masinės cigarečių kontrabandos rinkoje.

Nepatvirtintais duomenimis, Plahotniukas stovi už naujos grupuotės „Moldavijos patriotai“, kuri siekia suskaldyti Rumuniją ir atkurti Moldavijos kunigaikštystę, nugaros. Tai Putino atsakas į Rumunijos siekius susivienyti su Moldovos Respublika.

* * *

Apie klasikinius Ukrainos oligarchų praturtėjimo atvejus nerašėme, nes apie tai žinoma plačiau. Atskira tema būtų Rumunijos, Vengrijos ir Slovakijos oligarchų karjeros.

Niezależna Gazeta Polska, „Nowe Państwo“, 2012, Nr. 9. Vertė Leonardas Vilkas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 26)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras