Prieš kurį laiką įvyko Irako premjero Nourio al Malikio vizitas į Rusiją, per kurį buvo pasiektas reikšmingas susitarimas: Maskva parduos Bagdadui ginkluotės už daugiau negu 4 mlrd. dolerių (kokia tiksliai ginkluotė bus parduota, oficialiai nenurodoma, bet žiniasklaida praneša, kad tai moderniausi koviniai sraigtasparniai „Mi-28N“ (vadinamieji „naktiniai medžiotojai“), zenitinių raketų ir patrankų kompleksai „Pancir-S1“, naikintuvai „Mig-29“ ir sunkiosios šarvuotos mašinos). Šiuo atveju yra svarbūs du momentai.

Pirma, didelės apimties ginklų pirkimas reiškia ne vien karinę, bet ir politinę šalies priklausomybę nuo jų tiekėjo. Antra, dar didesnę nuostabą kelia tai, kad Irakas perka tiek daug neamerikietiškos gamybos ginkluotės. Po JAV invazijos į šią šalį ir ilgalaikio Amerikos buvimo joje atrodė, kad Vašingtonas monopolizavo Bagdado politiką ir ekonomiką, tačiau štai Maskvoje N. al Malikis pareiškė: „Ar tai būtų ginkluotės, ar naftos pirkimas, ar kokios politinės konsultacijos, mes šiais klausimais su niekuo nesitariame. Mūsų užsienio politikos esmė yra savo interesų gynimas. Pavyzdžiui, mes turime gerus santykius ir su Amerika, ir su Iranu, nors tarpusavyje jie, kaip jūs žinote, nesutaria. Pirkdami ginkluotę, mes atsižvelgiame į savo poreikius. Visi žino, jog mes vykdome atvirą politiką ir nenorime, kad Irakas pavirstų kieno nors tėvonija.“

Be to, pažymėtina, kad karinis bendradarbiavimas nėra vienintelė atgimstančių Rusijos ir Irako ryšių sritis. Bendroje su V. Putinu spaudos konferencijoje N. al Malikis pareiškė: „Mes sutarėme nubrėžti keletą perspektyvių bendradarbiavimo krypčių ir pavesti konkretiems ministrams detaliai paruošti jų plėtojimo planus. Kalbama pirmiausia apie naftos ir dujų sektorių, taip pat apie elektros energetiką, prekybą, investicijas, statybą.“ Šiame kontekste verta paminėti, kad Irake jau dirba tokios Rusijos kompanijos kaip „Lukoil“ (laimėjo kontraktą eksploatuoti naftos telkinį „Vakarų Kurna-2“), „Gazpromneft“, „Bashneft“, „Zarubežneft“, „Gidromašservis“, „Technopromeksport“, „Inter RAO ES“ ir „Silovyje Mašiny“ (pastaroji kompanija laukia, kada Irako energetikos ministerija leis atnaujinti darbus Al Adaimo hidroelektrinėje).

Trumpai tariant, susidaro įspūdis, kad Rusija tyliai, bet nuosekliai grįžta į Iraką, ir anksčiau minėtas milijardinis karinis kontraktas šiame fone atrodo labiau kaip logiškas žingsnis nei kaip netikėtas Bagdado sprendimas. Maža to, Irako priklausomybė nuo Amerikos valios, pasirodo, nėra tokia vienareikšmė, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Galiausiai atkreiptinas dėmesys į N. Al Malikio kalbas Rusijoje apie situaciją Sirijoje ir Turkijos vaidmenį joje. Išskirtiniame interviu žinių agentūrai „Interfaks“ jis pažymėjo: „Mes manome, kad Turkijos politika yra neteisinga. Turkija labai rizikuoja, kai vykdo tokią darančią įtaką regiono saugumui politiką. Pasaulio bendruomenė turi sustabdyti Turkiją, nes Turkija elgiasi įžūliai. Galima sakyti, kad ji nusprendė, jog ji, o ne sirų tauta, yra atsakinga už Sirijos problemų sprendimą, ir nori primesti Sirijai savo sprendimą. Turkija bando įtraukti NATO į Sirijos reikalus. Tai labai pavojinga, nes, neduok Dieve, pasikartos Libijos scenarijus. (...) Turkijai niekas negresia. Mes manome, jog, jeigu NATO įsikiš į Sirijos situaciją tarsi tam, kad apgintų Turkiją, gali kilti rimtas karas visame regione.“ Irako premjeras taip pat nurodė, kad šalies pozicija Sirijos klausimu yra artima Rusijos pozicijai. „Kadangi Irakas stipriai nukentėjo nuo išorinio įsikišimo į savo vidaus reikalus, mes esame kategoriškai prieš tai, kad kas nors kištųsi į Sirijos vidaus reikalus. Mes manome, kad karinis įsikišimas gali turėti griaunančių pasekmių, kurios palies ne tik Siriją, bet ir visas kaimynines šalis – Iraką, Jordaniją, net Saudo Arabiją, Turkiją. Jeigu bus panaudota jėga, situacija po Basharo Assado režimo nuvertimo gali būti daug blogesnė negu dabar“, – pasakė jis.         

Istoriškai Irakas visada buvo labai svarbi šalis regione, svarbi strateginiam jo balansui. Tai, pavyzdžiui, parodė Irako ir Irano karas antroje XX a. pusėje. Net po pirmojo karinio konflikto su Amerika Bagdado vaidmuo regioninėje politikoje buvo reikšmingas, tačiau antroji JAV karinė operacija kuriam laikui ištrynė Iraką iš regiono politinio žemėlapio. Dabar situacija keičiasi: Irakas grįžta, o Rusija savo ruožtu siekia grįžti į Iraką, kad galėtų daryti stipresnę įtaką regioniniams procesams (kol kas tenka remtis Iranu ir Sirija, kurie yra Vakarų spaudimo epicentre).

Analitikai mano, kad Maskva amžinoje šiitų ir sunitų priešpriešoje, kurios atspindys yra, pavyzdžiui, šiitiško Irano ir sunitiškos Saudo Arabijos konkurencija, bando remti šiitų stovyklą. Šiandieniame Irake jų pozicijos (ne be Irano pagalbos) pastebimai sustiprėjo. Tai sudaro papildomas palankias sąlygas strateginiam Bagdado ir Maskvos suartėjimui ir bendram kartu su Iranu priešinimuisi B. Assado Sirijos spaudimui.  

Pagaliau, Irakas nori atsikratyti visapusės priklausomybės nuo Vašingtono ir subalansuoti savo išorinius santykius. Kaip teigia Rusijos Strategijų ir technologijų analizės centro direktorius R. Puchovas, tampa akivaizdu, kad Amerikos įtaka regione yra pervertinta ir šiitiška Irako valdžia laipsniškai pradeda vykdyti vis labiau nepriklausomą nuo JAV politiką. Tarp kitko, Amerika gana ramiai reagavo į karinių Rusijos ir Irako kontraktų pasirašymą, nes pati ruošiasi parduoti irakiečiams ginklų už 12 mlrd. dolerių. Tačiau iš tikrųjų Maskvos grįžimas į Iraką negali būti malonus dalykas JAV: Rusija nuo Sovietų Sąjungos laikų yra atsvara Jungtinėms Valstijoms bei jų sąjungininkams regione ir Irakas jai yra svarbi korta žaidime su Amerika ir agresyvėjančia Turkija. Pažymėtina, kad Maskvos santykiai su Ankara nėra blogi, bet iš esmės šalys yra priešininkės ir situacija Sirijoje, kaip jokia kita, išryškina jų istorinę priešpriešą.   

Taigi, jeigu viskas pavyks, pradės formuotis blokas Iranas–Irakas–Sirija, kuriame Rusijos pozicijos bus gana stiprios ir leis vaidinti regione ne epizodinį (palyginti su JAV), o reikšmingą vaidmenį. Kad tokia hipotezė turi pagrindo, patvirtina anksčiau pateikti N. al Malikio žodžiai apie gerus Irako ir Irano santykius bei amerikiečių priekaištai Irakui dėl to, kad per jo teritoriją į Siriją patenka Irano ginklai. Trumpai tariant, Rusijos grįžimas į Iraką – tai tik dalis platesnės jos įsitvirtinimo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose strategijos. Kol kas Maskvos pozicijos regione yra komplikuotos ir palyginti silpnos, bet Irako, kaip vienos iš svarbiausių regiono šalių, perviliojimas į rusiškąją/šiitiškąją pusę gali pakeisti situaciją ir tada jau Vašingtonui, Izraeliui, Turkijai ir kitiems, esantiems priešingoje barikadų pusėje, teks rimtai sunerimti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.