Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Kodėl nesibaigia konfliktas Sirijoje? (II) (25)

Aivaras Bagdonas, VU TSPMI doktorantas
2013 01 11

Rusijos ir JAV pozicijų skirtumą B. al Assado režimo išlikimo klausimu galima glaustai apibūdinti vaizdingu pavyzdžiu. Dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę. Vašingtono požiūris į šią figūrą kardinaliai priešingas. Kaip ir kituose regionuose, Artimuosiuose Rytuose JAV sistemingai siekia išlikti demokratijos sergėtoja. Toks vaidmuo šią valstybę verčia remti visus, norinčius tapti laisvais, ypač jei toks tautos apsisprendimas gali padėti Vašingtonui praplėsti savo politinę įtaką. Todėl draugiškų jausmų Maskvai neslepiantis B. al Assadas laikytinas svarbiu kliuviniu, trukdančiu JAV siekti savo strateginių tikslų.

Anksčiau B. al Assadas neabejotinai buvo vienu iš tyliųjų Vakarų įtakos zonoje esančių Artimųjų Rytų valstybių sąjungininkų. Pavyzdžiui, nors 2002 m. JAV priskyrė Siriją prie „niekšingų šalių“ (rogue states), bendradarbiaujančių su „blogio ašimi“ (Iraku, Iranu ir Šiaurės Korėja), tai nesutrukdė B. al Assadui bemaž iki ginkluoto konflikto Sirijoje pradžios būti geru tiek NATO narės Turkijos, tiek įtakingų arabų valstybių, tokių kaip Saudo Arabija, draugu. Net su Izraeliu Damaskas elgėsi nuosaikiai, nors konfliktas dėl Golano aukštumų, kurias per Šešių dienų karą 1967 m. okupavo žydai, iki šiol yra įšaldytas. Prasidėjus kariniam konfliktui Sirijoje, jos valdančiojo režimo santykiai su Turkija tapo itin įtempti. Politinės valdžios kaitos Sirijoje siekia sunitiškos regiono šalys, nuolatos pabrėžiančios Irano grėsmę regioniniam saugumui. Trauktis Sirijos vadovą ragina ir Arabų Lyga.

Pavyzdžiui, šių metų liepos 24 d., duodamas interviu Arabų Lygos generalinis sekretorius Nabilas al Arabi pareiškė, kad dabar Siriją valdantis režimas nebegali ilgai išsilaikyti ir kad jo dienos suskaičiuotos. Organizacijos vadovas taip pat pridūrė, kad šiuo atveju kalbama ne apie politinę reformą, o apie valdžios perdavimą Sirijoje.

Dėl mąžtančios regiono valstybių paramos B. al Assado režimui JAV gali tikėtis vienu šūviu nušauti du zuikius – pakeisti Maskvai simpatizuojantį dabar šalį valdantį režimą ir, pašalinus pagrindinį Irano rėmėją regione, sumažinti Teherano politinę įtaką. Tokia įvykių eiga neabejotinai tenkintų Vašingtoną.

Dar viena priežastis, dėl ko JAV siekia B. al Assado nuvertimo, yra gerokai užtrukęs Izraelio ir Irano konfliktas. Izraelis – Vakarų pasaulio skydas Artimuosiuose Rytuose. Iranas – teokratinė šiitų valstybė, jau ilgus metus nerandanti bendros kalbos nei su JAV, nei su Izraeliu. Pasak buvusio ES užsienio politikos įgaliotinio Javiero Solanos, dabar Siriją valdančio režimo griūtis leistų suardyti daug rūpesčių Vašingtonui keliančią Irano–Sirijos–„Hezbollah“ ašį. Dėl to atsirastų didesnis regiono valstybių susiskaldymas, kuris leistų Izraeliui užimti dominuojančias pozicijas regione, taip, žinoma, sustiprinant ir JAV įtaką šioje erdvėje. B. al Assadui pasitraukus, JAV ne tik galėtų įrašyti į jų pačių paskatintų įtvirtinti demokratijų sąrašą dar vieną valstybę, bet ir neabejotinai pasiektų įvairių kitų savo strateginių tikslų.

Dar vienu JAV galvos skausmu regione iki šiol išlieka naftos išteklių turtingas šiitiškų valstybių pusratis – Libanas, Sirija, Iranas, Irakas. Jei šios šalys, tarkim, nuspręstų sudaryti sąjungą ir prisišlieti, pavyzdžiui, prie Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos, kurioje dominuoja Kinija ir Rusija, JAV galutinai prarastų įtaką šioms valstybėms. Sirijos konfliktas šiame procese gali suveikti tiek kaip katalizatorius, jei Rusijai ir kitoms B. al Assadą remiančioms valstybėms pavyktų jo režimą išlaikyti valdžioje, tiek kaip stabdomoji priemonė, jei dabartinis Sirijos režimas būtų pakeistas provakarietišku. Iš šių argumentų akivaizdu, kodėl JAV siekia konfliktą Sirijoje baigti kuo greičiau, kartu pakeičiant ir dabar šalį valdantį režimą.

Kalbant apie Turkiją, tenka pripažinti, kad valdančiojo Sirijos režimo kaita jai taip pat būtų paranki. Turkija – islamiška ir moderni valstybė, siekianti dominuoti regione. Pašalinus B. al Assadą, Iranas netektų pagrindinio sąjungininko ir jo įtaka sunitų dominuojamame regione sumažėtų. Ši aplinkybė sudarytų sąlygas Turkijai didinti savo įtaką regione.

Sunitų daugumos apgyventa, tačiau šiitų valdoma Sirija turkams nėra paranki. Todėl dabar, kai Siriją krečia neramumai, B. al Assado režimą keisti palankesniu turkams sunitų režimu būtų nebloga proga. Juolab kad Sirijos konfliktas jau sulaukė didžiulio tarptautinio dėmesio. Kitaip sakant, jei prasidėtų prieš Siriją nukreipti karo veiksmai, Ankara, pasinaudodama šiuo metu tarp Turkijos ir Sirijos tvyrančia įtampa, greičiausiai aktyviai įsitrauktų į Vakarų sąjungininkų karinę kampaniją, kuri jai leistų siekti savo strateginių tikslų. Žinoma, šiam žingsniui Turkija ryžtųsi tik esant kolektyviniams tarptautinės bendruomenės sprendimams imtis karinių veiksmų, kuriais būtų siekiama pagaliau užbaigti konfliktą Sirijoje.

Šiuos teiginius patvirtino ir Turkijos prezidentas Abdullah Gulas. Šių metų spalio 9 d. duodamas interviu jis pareiškė, kad šiuo metu Sirijoje plėtojasi „blogiausias scenarijus“. Politikas pridūrė, kad valdžios perdavimas Sirijoje anksčiau ar vėliau įvyks. O tarptautinės bendruomenės pareiga jau dabar imtis efektyvių veiksmų, kol situacija Sirijoje netapo katastrofiška.

Galiausiai negalima pamiršti ir Turkijos kaip Sirijos sunitų rėmėjos vaidmens. Jokia paslaptis, kad Turkija ginklais ir pinigais remia sunitus, sudarančius Sirijos opozicijos branduolį. Ši aplinkybė tampa ir nesibaigiančiu Ankaros galvos skausmu – užsitęsę neramumai Sirijoje reiškia nenutrūkstantį pabėgėlių srautą iš šios kaimyninės valstybės, jų nepriimti nuskriaustųjų Sirijos piliečių užtarėja Turkija negali, todėl reikia papildomų lėšų ir t. t. Tai vienas iš argumentų, kuriais galima grįsti pastaruoju metu gerokai padažnėjusius Turkijos valdančiųjų raginimus Vakarų politinei bendruomenei kuo greičiau imtis aktyviai spręsti Sirijos klausimą.

Dalis Turkijos strateginių interesų sutampa su Saudo Arabijos, šių metų gruodį Nacionalinei koalicijai (kurią sudaro Sirijos opozicinės ir revoliucinės jėgos) skyrusios 100 mln. JAV dolerių paramą, interesais. Sunitiška Saudo Arabija neslepia savo priešiško nusistatymo šiitiškų regiono valstybių atžvilgiu. Todėl valdančiojo režimo Sirijoje kaita reikštų, kad Saudo Arabijos politika įgis daugiau sekėjų.

Daug nepatogumų Saudo Arabijai kelia Iranas ir šiitų šiuo metu valdomas Irakas, labiau linkęs klausyti Teherano nei Arabų Lygos (Saugo Arabija, beje, yra viena iš aktyviausių ir įtakingiausių šios organizacijos narių). Pasikeitus Sirijos valdančiajam režimui, būtų sumažinta šiitų valdomų valstybių politinė įtaka regione ir galėtų padidėti Arabų lygos įtaka šių valstybių valdantiesiems režimams.  

Taigi susirūpinusių dėl tolesnės konflikto Sirijoje plėtros valstybių netrūksta nei artimajame, nei tolimajame užsienyje. Pagrindinė to priežastis –geopolitinė Sirijos reikšmė. Ši valstybė yra itin svarbus forpostas visoms didinti savo įtaką Artimuosiuose Rytuose siekiančioms šalims. Tad klausimas, apibrėžiantis visų regiono valstybių ir viršregioninių veiksnių (tokių kaip Rusija ir JAV) vaidmenį Sirijos konflikte turėtų būti ne „ar joms šis konfliktas rūpi?“, o „kurią šiame konflikte dalyvaujančią pusę jos palaiko?“

Priešingai nei revoliucijų Libijoje ar Egipte atvejais, kai buvo aiškiai juntama dominuojanti Vakarų valstybių įtaka pakeičiant valdžioje užsibuvusių diktatorių režimus, Sirijoje matyti dviejų lygiaverčių jėgų konfliktas. Sirija šiuo metu – lyg dviejų grupių kiekvienos į savo pusę traukiamos virvės vidurio žyma. Vienoje jos pusėje Iranas, Rusija ir kitos daugiau ar mažiau B. al Assado režimą palaikančios valstybės. Kitame gale – JAV, Turkija, Saudo Arabija, Izraelis ir kitos Sirijos valdantįjį režimą siekiančios nuversti šalys. O svarbiausia šioje „virvės traukimo rungtyje“ tai, kad nė viena grupė nėra nusiteikusi nusileisti savo priešininkams. Šį teiginį patvirtina iki šiol nenutrūkstanti šių valstybių politinė, karinė ir ekonominė parama savo favoritams – B. al Assado režimui arba sukilėliams. Tiek pirmoje, tiek antroje straipsnio dalyje pateikti argumentai leidžia teigti, kad visos „žaidime“ dalyvaujančios šalys yra vedamos ilgalaikių interesų, todėl iš jo trauktis neketina. Tai verčia manyti, kad karinis konfliktas Sirijoje, jau kurį laiką eskaluojamas ne vien šalies piliečių (remiantis įvairiais pranešimais, tiek sukilėlių, tiek valdančiojo režimo pajėgose daugėja užsieniečių), be to, abiem konflikto pusėms gausiai pasitelkiant „iš šalies“ gaunamus pinigus ir ginklus, gali dar gerokai užtrukti.

Kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, taiki Sirijos konflikto baigtis labiausiai tikėtina šalies valdančiojo režimo ir sukilėlių atstovams susitarus ieškoti taikios išeities iš esamos padėties. Neatrodo, kad kuri nors valstybė – valdančiojo režimo arba sukilėlių rėmėja būtų linkusi atsisakyti savo strateginių ambicijų bei paramos „savajai“ konflikto dalyvių pusei. Sirijos valdančiųjų ir sukilėlių sprendimas siekti taikos šiame kontekste greičiausiai būtų vienintelis sprendimas, kuriam nesipriešintų nė viena išorinė jėga. Vis dėlto kol tokio abipusiai priimtino sprendimo užuomazgų nematyti, galima kalbėti nebent apie tikėtinus tolesnės konflikto Sirijoje plėtros scenarijus.

Labiausiai tikėtinas įvykių eigos variantas – status quo Sirijoje išlaikymas. Esminių pokyčių būtų galima tikėtis nebent tuo atveju, jei sukilėliai nusilptų ir nebepajėgtų atsilaikyti prieš valdančiojo režimo ginkluotąsias pajėgas arba jei Rusijos ir Vakarų spaudžiamas B. al Assadas imtųsi reformų, galbūt suteiktų daugiau laisvių šalies pilietinei visuomenei, ilgainiui gal net sutiktų užleisti savo postą daugiau ar mažiau priimtinam Rusijai ir kitoms suinteresuotoms konflikto šalims politikui alavitui ir t. t.

Kitu atveju, jei tarptautinei bendruomenei JT Saugumo Taryboje pavyktų palenkti Kiniją ir šiuo pagrindu inicijuoti karinę intervenciją į Siriją arba jei Vakarų sąjungininkams pavyktų susilpninti B. al Assado režimo iki šiol turimą stiprią kariuomenę, sunaikinti neblogai išplėtotą integruotą jos oro gynybos sistemą, suvienyti šiuo metu prastai organizuotus Sirijos sukilėlius ir šalies politinę opoziciją, kuri kol kas nėra vieninga, ir galiausiai nuversti dabartinį režimą (bet čia tikrai daug „jei“), tarptautinė bendruomenė susidurtų su nauju iššūkiu. Sirijos režimui nepavykus atsilaikyti prieš sukilėlius, į valdžią šioje valstybėje greičiausiai ateitų radikaliai nusiteikusių islamistų grupuotės. Dėl to šiuo metu vykstantis konfliktas greičiausiai būtų suvaldytas tik laikinai. Remiantis paskutiniosios revoliucijos Egipte pavyzdžiu, šie valdančiojo šalies elito pokyčiai greičiausiai lemtų naujus konfliktus Sirijoje, galbūt sugražintų šalį į 1976–1982 metus, kai ją draskė sunitų islamistų sukilimai prieš valdantįjį alavitų režimą, ir t. t.        

Reziumuojant galima daryti išvadą, kad nėra labai svarbu, kuriuo iš minėtų kelių toliau pasuks konfliktas Sirijoje. Abiem atvejais tikėtinos tolesnės konflikto plėtros pasekmės nedžiugina. Vis dėlto tarptautinei bendruomenei ir toliau nesiimant priemonių, jau šiuo metu komplikuota padėtis Sirijoje gali tapti dar sudėtingesnė, o ginkluoti sukilėlių ir valdžios ginkluotųjų pajėgų susirėmimai – vis sunkiau nuslopinami, reikalaujantys vis daugiau žmonių aukų ir keliantys grėsmę taikai kitose regiono valstybėse.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 25)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras