Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  V. Putino politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose: „dviejų krypčių kelias“ (I) (1)

Aurimas Liubinskas
2007 04 01

Prezidento Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos politiką Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pačia bendriausia prasme galima vadinti „dviejų krypčių keliu“: formuojant konstruktyvius ryšius su Izraeliu,  tuo pat metu siekiama  ir glaudžios sąveikos su kitomis regiono valstybėmis. Tokia Rusijos valdančiojo elito politika gali būti paaiškinama Rusijos pastangomis atkurti po SSRS žlugimo prarastą ekonominę bei strateginę šalies reikšmę regione. Ir nors siekiant šio tikslo Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose Rusijai neretai reikia griebtis „dvejopų standartų“ (dėl šios priežasties jos oficialių valdžios atstovų sprendimai ne visada esti nuoseklūs ir aiškūs), sėkminga tokios politikos taikymo perspektyva atrodo objektyviai galima. Tai lemia kelios priežastys.

Šių dienų Rusijos politika Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose yra tolima Sovietų Sąjungos metais vyravusiam „ideologizuotam nulinės sumos“ žaidimui - ji linkusi būti maksimaliai neideologizuota. Netiesioginiu to įrodymu galima laikyti Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo pareiškimą, kuriame teigiama, kad „Rusijos politika regione nėra nei proarabiška, nei proizraeliška. To reikalauja Rusijos nacionaliniai interesai bei jiems įgyvendinti būtinas glaudžių santykių palaikymas tiek su arabų valstybėmis, tiek su Izraeliu. “  Šiame pareiškime slypintis Rusijos užsienio politikos minėtame regione turinys sietinas su Rusijos valdančiuosiuose sluoksniuose šiuo metu neginčijamai vyraujančiu suvokimu, kad „nulinės sumos“ žaidimas tegali duoti  nedaug naudos ir tik trukdo regiono ekonominio, strateginio, politinio bei kitokio potencialo panaudojimui ir kylančių konfliktų spendimui Rusijai palankia kryptimi.

Kaip teigia Middle East Review of International Affairs analitikas Ilya Bourtmanas, V. Putino bvadovaujamos Rusijos politika regione yra linkusi remtis akivaizdžiu „pragmatizmu, cinizmu ir ekonominiais išskaičiavimais, „papildomais“ antiamerikietišku tonu“. Ir nors Artimieji ir Vidurio Rytai vargu ar gali būti laikomi svarbiausiu Rusijos užsienio politikos prioritetu, akivaizdu, kad Rusijai šis regionas de facto išlieka svarbus. Strateginiu požiūriu regiono valstybės yra reikšmingos kaip Rusijos įgyvendinamos užsienio politikos rėmėjos. Ekonomine prasme tokios šio regiono valstybės kaip Iranas, iš dalies Egiptas, Sirija ir kitos svarbios Rusijai kaip ginkluotės pirkėjos, jos energetinės galios didinimo prielaida, neretai patraukli erdvė jos investicijoms ir kt. Kitaip sakant, konstruktyvus dialogas tiek su musulmoniškomis regiono valstybėmis, tiek su nuolatiniu JAV sąjungininku laikomu Izraeliu V. Putino valdymo metais imtas suvokti kaip viena iš esminių prielaidų sparčiau didinti Rusijos geopolitinę, geoekonominę, geoenergetinę ir kitokią galią, kurią ji galėtų projektuoti tiek regioniniu, tiek viršregioniniu lygmeniu. Todėl suprantamas dabartinio valdančiojo elito sprendimas atsisakyti valdant Borisui Jelcinui vyravusios „vienakryptės“ Rusijos politinės linijos Artimųjų ir Vidurio Rytų regione.

Tokios V. Putino Rusijos politikos laikymasis, kaip minėta, suponuoja šios valstybės galios augimą Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Be šios, taip pat paminėtina ir kita galima regione vykstančių procesų  tiesioginė nauda Rusijai tolimesnėje ateityje. Viena vertus, jei Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose pavyktų pasiekti taiką (įskaitant ir stabilaus režimo įsitvirtinimą Irake), tikėtina, kad šis regionas turėtų visas galimybes tapti klestintis. Taigi Rusija, jau šiuo metu siekianti įsitvirtinti regione ekonomiškai, tuo galėtų sėkmingai pasinaudoti. Kita vertus,  nemenką politinę ir geopolitinę naudą galėtų duoti ir užsitęsęs konfliktas: šiuo metu egzistuojantiems regiono valstybių santykių sureguliavimo mechanizmams tebesant neefektyviems, Rusija galėtų siekti vis didesnio vaidmens konfliktų sprendimo procese kaip abiem pusėms (tiek Izraeliui, tiek musulmoniškoms regiono valstybėms) palanki tarpininkė, tuo pačiu didėtų ir jos  galia regione.

Tokia dvejopa nauda, esantribotai Rusijos galiai kituose regionuose, šios valstybės valdančiajam elitui bent jau formaliai turėtų atrodyti patraukli, todėl  taip pat vertintina kaip viena iš Rusijos pastangų didinti galią Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose paskatų.

Turint tai omenyje, būtina pabrėžti, kad nors konstruktyvūs Rusijos santykiai su įvairiomis regiono valstybėmis gali būti laikomi siekiamybe, vis dėlto su skirtingomis valstybėmis Rusija yra linkusi išlaikyti skirtingą dvišalių santykių tempą. Tai sietina su nevienoda šių valstybių reikšmeRusijai siekiant savų tikslų regione.

Pavyzdžiui, Iranas išlieka reikšmingu tiek ekonominiu, tiek kariniu Rusijos partneriu. Rusijai Iranas yra gera atominės energijos gamybos įrangos bei ginkluotės rinka, suteikianti jai papildomo geopolitinio svorio. Greičiausiai dėl šių priežasčių Rusija, tarptautiniu lygmeniu svarstant Irano branduolinės programos klausimą, yra linkusi remti diplomatinį šios problemos sprendimo būdą. Vykdydama kryptingą „ribotos paramos“ Iranui politiką (pažymėtina, kad pastebimos Rusijos ambicijos riboti Irano siekį vienašališkai plėtoti branduolinę programą; tai sietina su galima šios valstybės grėsme pačios Rusijos interesams, peržengiantiems Artimųjų ir Vidurio Rytų regiono ribas, – Kaukaze, Vidurio Azijoje bei Kaspijos regione), Rusija skatina šios valstybės virtimą viena iš jai palankių regioninių dominančių, tuo pačiu stiprindama regione opozicijos JAV augimą. Įvertinant pastaruoju metu akivaizdžią JAV ir Irano įgyvendinamos politikos priešpriešą, toks rezultatas  atrodo tikėtinas.

Rusija ir Sirija, vienijamos bendrų pastangų formuoti atsvarą JAV hegemonijai Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, susijusios dar sovietiniais laikais įtvirtintais diplomatiniais, kariniais bei ekonominiais ryšiais. Ir nors dėl Rusijos ir Sirijos dvišalių santykių intensyvumo galima ginčytis, akivaizdu, kad V. Putino vadovaujama Rusija su šia valstybe yra linkusi bendradarbiauti įvairiose srityse – energetinėje, ekonominėje, karinėje ir kt. Bene pagrindinis klausimas čia yra tai, kiek šie santykiai su  Rusija Sirijai yra „priverstiniai.“ Sirijos santykiams su JAV ir kitomis Vakarų valstybėmis esant įtemptiems, Rusija lieka viena iš nedaugelio galimų šios valstybės tarptautinių partnerių, nepriskiriamų vadinamajai „blogio ašiai.“

Egiptas - dar viena musulmoniška regiono valstybė, su kuria Rusiją sieja ekonominiai ir politiniai ryšiai. Rusija tikrai nėra pagrindinė Egipto prekybos partnerė: pavyzdžiui,  2005 m. bendroji Rusijos ir Egipto dvišalės prekybos apimtis tesiekė 500 mln. JAV dol. Vis dėlto Egiptas tebėra reikšmingas, nors tikrai ne pagrindinis, Rusijos rėmėjas regiono politikos klausimais(pvz., abiejų šių valstybių nuomonė dėl Palestinos ir Izraelio konflikto ir kt. iš esmės sutampa),  jos ginklų pirkėjas ir kt.

Žinoma, Rusija, vadovaudamasi  savo geopolitiniais interesais, siekia konstruktyvių ekonominių, politinių ir kitokių santykių ir su kitomis regiono valstybėmis. Vis dėlto  pateiktų pavyzdžių pakanka anksčiau išsakytoms prielaidoms patvirtinti – bene svarbiausias  V. Putino užsienio politikos Artimųjų ir Vidurio Rytų regione tikslas tebėra pragmatiškas Rusijos galios regione didinimas mezgant vis glaudesnius ryšius su musulmoniškomis regiono valstybėmis. Siekiant detaliau atskleisti šiam tikslui pasitelkiamos „dviejų krypčių“ politikos bruožus, taip pat būtina aptarti neretai „opoziciniu“ Rusijos ir musulmoniškųjų regiono valstybių santykiams vadinamą Rusijos bendradarbiavimą su tradiciniu JAV sąjungininku Izraeliu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras