2012 m. lapkričio pradžioje Rusijos prezidentas V. Putinas paskyrė naują gynybos ministrą. Juo tapo buvęs šalies Ypatingųjų situacijų ministerijos vadovas, vos kojas Maskvos apskrities gubernatoriaus poste suspėjęs apšilti atsargos armijos generolas S. Šoigu. Ankstesnysis gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas netrukus tapo liudytoju bylose, susijusiose su milijardų rublių vertės karinio turto išgrobstymu. Kaip įprasta elgtis su buvusiaisiais, ant jo iškart pasipylė ir kiti kaltinimai: dėl karinių specialistų išvaikymo ir meilužių bei jų artimųjų įdarbinimo Gynybos ministerijoje, tūkstančių karininkų atleidimo ir jų palikimo be būsto, visiško Rusijos armijos, aviacijos ir laivyno sunaikinimo, niekam tikusios karinės reformos vykdymo ir t. t. O S. Šoigu iškart tapo ilgai lauktu Rusijos armijos gelbėtoju, turėsiančiu sutvarkyti pirmtako padarytą žalą ir atkurti Rusijos karinę galią. Ar tikrai A. Serdiukovas buvo toks blogas ir tik S. Šoigu gali išgelbėti situaciją?

Norint surasti bent dalį atsakymo, vertėtų pasižiūrėti ne į pastarųjų poros metų įvykius, o į viso prezidento V. Putino valdymo periodo metu vykdytą gynybos ministrų parinkimo politiką. Šiame kontekste verta pastebėti, kad nuo 2000-ųjų Rusijoje buvo tik trys gynybos ministrai. Gavęs iš B. Jelcino kaip palikimą gynybos ministrą maršalą I. Sergejevą, V. Putinas po metų pakeitė jį Sergejumi Ivanovu. SSRS laikų generolas I. Sergejevas beviltiškai ir nesėkmingai bandė stabdyti tarybinės armijos nuosmukį. Armijos, kuri niekam nebebuvo reikalinga ir neatitiko pasikeitusios geopolitinės situacijos reikalavimų. 2000-aisiais patvirtinus naują karinę doktriną, prireikė ir naujos armijos koncepcijos. S. Ivanovas nebuvo kariškis, tačiau civiliu laikyti jo irgi nevertėtų. Kaip KGB generolas, tarnavęs žvalgyboje ir ilgai dirbęs užsienyje, jis buvo sistemos reikšmę suprantantis  žmogus, sugebantis dirbti sudėtingose situacijose ir gerai organizuoti jam pavaldžių specialistų darbą. Pagrindine jo darbo užduotimi tapo naujos Rusijos armijos koncepcijos sukūrimas ir jos įgyvendinimas. Pirmiausia jam vadovaujant 2003 m. spalį atsirado vadinamoji „Ivanovo doktrina“ („Naujų Rusijos ginkluotųjų pajėgų kūrimo koncepcija“, rus. „Концепция строительства новых Вооруженных сил России“), kuri nubrėžė būsimos Rusijos armijos kontūrus. Vėliau Generalinis štabas nušlifavo dokumentą, patikrino atskirus būsimos armijos projekto elementus „Baikal“ bei kitose Sibire rengiamose pratybose ir parengė jos sukūrimo (reformuojant) planus. Tuo metu S. Ivanovas atsakingai rinko vadus projektui įgyvendinti.

Kai darbas baigiamas, jis perduodamas kitam, labiau tinkamam vykdytojui. Lyg taip ir įvyko. Čia verta atkreipti dėmesį į du labai svarbius aspektus, paaiškinančius, kodėl S. Ivanovas perdavė estafetę A. Serdiukovui. Pirmiausia, parengta koncepcija numatė iš esmės naujos armijos sukūrimą. Armija – tai žmonės, taisyklės, normos, įpročiai. Visa tai tuometinėje kariuomenėje buvo beviltiškai sugedę. Joje tarnavo karininkai, karjerą darę be karių, egzistavo „tušti“ pulkai, mokymai vyko popieriuje, karinė moralė pašlijo. Pakeisti tai buvo labai sunku, daug paprasčiau buvo viską likviduoti ir pradėti iš naujo. Antra, bet kuris karininkas tarnaudamas anksčiau ar vėliau tampa savotiška „kariškių kastos“ solidarumo jausmo auka. Lengva širdimi pasakyti tūkstančiams karininkų, kad jie nebereikalingi, S. Ivanovas nenorėjo (o gal ir nesugebėjo), nes vėliau jį visą laiką lydėtų griovėjo šlovė. Efektyviausiai tai galėjo padaryti žmogus iš šalies, neturintis jokių moralinių ir kitokių įsipareigojimų karinei kastai ir sistemai, kurią griaus. Tokiu mauru tapo A. Serdiukovas (beje, kad S. Ivanovas tiesiog perdavė „darbą“ kitam vykdytojui, rodo tai, kad jis išliko ir toliau lieka Rusijos politiniame olimpe, ko šiandien tikrai nepasakysi apie A. Serdiukovą). Su kariškiais nieko bendro neturėjęs aktyvus baldų prekybininkas, vėliau – Federalinės mokesčių tarnybos vadovas bei šiaip griovėjui reikalingomis asmeninėmis savybėmis apdovanotas žmogus be jokių skrupulų galėjo išformuoti pulkus, atleisti tūkstančius karininkų ir vykdyti visus kitus „naujos armijos projekto“ reikalavimus, net nesukdamas galvos, kas ir kaip. Ir jis visiškai pateisino į jį dėtas viltis.

Susipažinęs su užduotimi, A. Serdiukovas nė nemirktelėjęs atleido kelis tūkstančius pulkininkų, apie 200 tūkstančių karininkų ir 142 tūkstančius puskarininkių (praporščikų); masiškai išformavo divizijas ir pulkus ir vietoj jų ėmė kurti brigadas; organizavo milžinišku balastu Gynybos ministerijai tapusių nereikalingų poligonų ir karinių miestelių perdavimą vietos savivaldybėms; reorganizavo nemažai senais metodais karininkus rengusių karinių akademijų; įvykdė daug kitų labai skaudžių (žalingų ar būtinų – kol kas pasakyti sunku) sprendimų. Lygiagrečiai jo veiksmus koordinavo Generalinio štabo viršininkas generolas Nikolajus Makarovas. 2012 m. pabaigoje tapo aišku, kad ministro A. Serdiukovo vykdyta reforma praktiškai baigta, suformuotas naujos armijos skeletas: sukurtos brigados bei operacinės ir jungtinės strateginės vadovybės; pertvarkytos logistinio aprūpinimo, karinio rengimo ir rezervo sistemos. Atėjo laikas šlifavimui ir naujos armijos pavertimui realia jėga, o tai reiškia, kad prireikė ministro, kuriuo kariškiai patikėtų ir jį paremtų.

S. Šoigu, per dvidešimt darbo Ypatingųjų situacijų ministerijoje metų pavertęs ją viena iš efektyviausių valstybinių institucijų, kaip niekas kitas tiko šioms pareigoms. Na, o mauras, jei būtų suvaldęs savo pasipūtimą, aroganciją, savanaudiškumą bei kitas asmenines savybes (praverčiančias atliekant griovėjo, bet ne kūrėjo vaidmenį) ir apribojęs savo ir savo draugių apetitą iki Rusijos politinio elito toleruojamo lygio, tikriausiai būtų gavęs aukšto laipsnio atstovo kokioje nors užsienio valstybėje ar tarptautinėje organizacijoje pareigas ir galėtų sėkmingai mėgautis užtarnautu poilsiu. Deja, dabar tenka vaikščioti po teismus, o Generalinio štabo viršininkui generolui N. Makarovui prezidentas V. Putinas tariamai slaptu įsakymu suteikė Rusijos didvyrio vardą. Savo ruožtu S. Šoigu paskyrė jį į specialią Gynybos ministerijos patarėjų grupę, kariškių vadinamą „Rojaus grupe“, nes buvimas joje garantuoja atlyginimą iki gyvos galvos ir teisę užsiimti tuo, kuo nori. Ar tai ne Tėvynės išdavystė, o gal įrodymas, kad darbas buvo atliktas gerai?

S. Šoigu pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo, prieš tai įgaliojimams patvirtinti ir pagarbai, kurios, regis, jis ir taip kariškių tarpe nestokoja, sustiprinti gavęs iš V. Putino Ginkluotųjų pajėgų armijos generolo laipsnį (beje, aukštesnius laipsnius gavo ir kiti į jo komandą atėję nauji, tačiau dar S. Ivanovo komandos parinkti, reformą skirtingose vietose įgyvendinę ir išbandymus atlaikę žmonės). 2013 m. sausio pabaigoje naujasis ministras asmeniškai pristatė savo darbų programą – Rusijos valstybės gynybos iki 2015 m. planą, kurį prezidentas iškart patvirtino. Planas numato net 49 kitų Rusijos ministerijų ir kitų federalinių institucijų pajungimą šalies gynybai. Taigi išeina, kad S. Šoigu iš esmės ėmėsi visai ne reformos taisymo (išskyrus kelis momentus), o jos produkto – naujos Rusijos armijos – tolesnio stiprinimo darbo, ginkluotės kūrimo ir tiekimo klausimais palikdamas užsiimti kitiems. Dar daugiau, prezidentas jau nurodė pradėti rengti naują valstybės gynybos planą laikotarpiui po 2016 metų. Taigi generolas  S. Šoigu darbo turės gan ilgai, bent jau iki tol, kol Rusijos kariuomenės užduotis „ruoštis, ruoštis ir dar kartą ruoštis“ nepasikeis į „veikti, veikti ir dar kartą veikti“. 

Tik kyla paprastas klausimas: kuriems galams viską daryti taip sudėtingai, jeigu iš karto galima paprastai ir gerai? Bet Rusijoje retai taip būna. Tad S. Šoigu – ne pirmas ir tikrai ne paskutinis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.