Maskvos mero rinkimai yra reikšmingas įvykis bendro Rusijos valdančiojo elito požiūrio į rinkimus, opoziciją bei politinę sistemą kontekste – eilinis politinių technologijų eksperimentas (jeigu būtų kitaip, dabartinis sostinės vadovas S. Sobjaninas vargu ar pasitrauktų iš savo posto anksčiau laiko). Vienas iš didžiausių šio spektaklio netikėtumų yra tas, kad Kremlius leido užsiregistruoti kandidatu į sostinės merus vienam aršiausių savo kritikų A. Navalnui (jeigu norėtų, tai turbūt neleistų, kaip tai įvyko per prezidento rinkimus su dar vienu opozicionieriumi G. Javlinskiu).

Vėliau viskas tarsi atsistojo į savo vėžes. Jau prieš kurį laiką A. Navalnas atsidūrė teisiamųjų suole. Tada niekas nenustebo – tradicinis kietas V. Putino požiūris į opoziciją, su kuria terliotis neverta (kaip su M. Chodorkovskiu). Ir šiuo atveju net nesvarbu, kiek pagrįsti A. Navalnui pareikšti kaltinimai. Tiesiog kai prireikė, paaiškėjo, kad jis yra įsipainiojęs į kažkokias machinacijas su miško mediena, ir bylos traukinys pajudėjo. Rezultatas – 5 metai kolonijos kandidatui į Maskvos merus. Lyg ir pabaiga. Tačiau staiga „geranoriškoji“ Rusijos prokuratūra paprašė teismo paleisti A. Navalną su pasižadėjimu neišvykti ir teisėjas operatyviai sutiko. Su panašiu prašymu galėjo kreiptis ir nuteistojo advokatai, tačiau jiems, kaip blaiviai mąstantiems žmonėms, net į galvą negalėjo ateiti, kad toks prašymas galėtų būti patenkintas. A. Navalnas irgi buvo nustebęs, nes iš karto net negalėjo pasakyti, ar toliau dalyvaus rinkimuose. Tad norisi suprasti – kas čia vyksta (nes tai įregistruoja, tai nuteisia, tai paleidžia) ir kas bus toliau.

Labai įdomią šiuo klausimu radijo „Echo Moskvy“ eteryje (http://www.echo.msk.ru/programs/personalno/1116404-echo/) nuomonę išsakė žinomas Rusijos politikos apžvalgininkas L. Radzichovskis. Jis iki paskutinio momento tikėjo, kad A. Navalnas bus nuteistas lygtinai, nes būtent tai yra naudinga valdžiai. Jo teigimu, Kremlius šiuo metu gali sau leisti pasirinkti – sodinti, sodinti ir dar kartą sodinti visus nepritariančius jo kursui arba leisti jiems pasireikšti – taip pat ir  rinkimuose, taip sustiprinant Rusijos, kaip demokratinės valstybės, vaizdą. Papildomas argumentas, kodėl antras variantas konkrečiai A. Navalno (bet iš esmės ir visos nesisteminės opozicijos) atveju atrodo prasmingesnis, L. Radzichovskio nuomone, yra tas, kad opozicionierius nėra toks populiarus, kad sudarytų realią konkurenciją S. Sobjaninui. A. Navalno pralaimėjimas rinkimuose pastebimai sumenkintų jo ir jo rėmėjų įvaizdį – rėkti „prieš“ ir „mus remia visa šalis“ lengva, o laimėti rinkimus – sunku. Žinoma, visada yra atsarginis planas – pasakyti, kad rinkimai buvo neskaidrūs ir suklastoti, tačiau S. Sobjaninas greičiausiai laimės su tokia didele persvara, kad net klastojimų nereikia.

Taigi V. Putinui tiesiog reikėjo leisti A. Navalnui apsikvailinti, o šis nusprendė nuteisti ir gąsdinti. Bet jeigu nuteisė, tai kam liepė paleisti? L. Radzichovskis, aiškindamas koliziją, kad A. Navalnas iš pradžių buvo prileistas prie rinkimų, o vėliau nuteistas, išreiškė nuomonę, kad Kremlius nėra vieningas ir kartais sprendimus, kuriuos priima vieni, kiti – tokie pat „kieti“ – užginčija ir juos tenka taisyti. Šiame kontekste mėtymasis su A. Navalnu nuo vieno kraštutinumo prie kito tarsi demonstruoja bendrą valdžios neįsivaizdavimą, ką gi galų gale su juo daryti. Tačiau tuo gana sunku patikėti, kadangi A. Navalno klausimas nėra toks nereikšmingas, kad nebūtų kontroliuojamas prezidento.

Tai kaip tada paaiškinti dviprasmišką valdžios poziciją jo atžvilgiu? Pavyzdžiui, „Vieningosios Rusijos“ deputatas J. Fiodorovas iškėlė visai fantastinę versiją: A. Navalną paleido po JAV prezidento B. Obamos įsikišimo, nes A. Navalnas yra Amerikos agentas, kurio negalima sodinti (http://www.youtube.com/watch?v=ryY-xnalM78). Tai, žinoma, nesąmonė, tačiau jeigu mąstyti šia linkme, V. Putinas galimai nusprendė paleisti A. Navalną, nenorėdamas dar labiau gadinti santykių su Vakarais arba bijodamas jų sankcijų a la „Magnitskio sąrašas“, tik „kietesnių“. Bet JAV ir Rusijos santykių istorija rodo, kad jie ir taip labai blogi (beveik šaltasis karas), o V. Putinas visiškai nebijo jų aštrinti (pavyzdžiui, Sirija ar Snoudenas).

Paties A. Navalno nuomone, kurią išsakė kabelinės TV kanalo „Dožd“ („Lietus“) laidoje, vedamoje K. Sobčiak (http://tvrain.ru/articles/aleksej_navalnyj_o_tom_pochemu _ego_otpustili_otnoshenijah_s_intelligentsiej_sudbe_kapkova_i_legalizatsii_gej_brakov-348548/), Kremliaus šeimininkas, vengdamas galimų masinių protestų čia ir dabar, buvo priverstas pakeisti savo pirminį sprendimą pasodinti jį ilgam. „Valdžia veikė visiškai racionaliai. Maža to, jie veikė pagal tokią pat sistemą, pagal kurią jie veikia visada. (...) Čia tradicinis Putino aikido, kurį jis taikė daug kartų: ženkime dabar žingsnį atgal, o po to, kai jis nusisuks, smogsime plaktuku per galvą“, – aiškino politikas. Kitaip tariant, dabar priverstinis atsitraukimas, o vėliau vis tiek pasodins. Tačiau šiuo atveju teisesnė yra K. Sobčiak, kuri suabejojo, ar valdžia galėjo išsigąsti kelių dešimčių tūkstančių mitingo. Tą patvirtino jos sprendimas išvaikyti atitinkamą protesto akciją Maskvoje ir suimti apie 200 protestuotojų.

Tad belieka variantas, kad L. Radzichovskio alternatyvas (pasodinimas arba leidimas dalyvauti rinkimuose) Kremlius nusprendė pritaikyti vienu metu. Trumpai tariant, galimai buvo nutarta smogti A. Navalnui dvigubą smūgį: nuteisti ir taip parodyti (pirmiausia vietinei publikai, nes užsienis vis tiek nepatikės), kad „kovotojas su korupcija“ yra eilinis smulkus nusikaltėlis, ir kartu leisti jam dalyvauti rinkimuose, kad juose pralaimėtų su trenksmu. Šiame kontekste A. Navalnui būtų patogiau nesivelti į rinkimų istoriją, o likti tiesiog teisminės autoritarinio režimo savivalės auka. Tačiau rinkimų iššūkio ignoravimas, kai valdžia demokratiškai neprieštarauja, atrodytų keistai ir jis paprasčiausiai buvo priverstas tapti kandidatu.

Kas bus toliau? A. Navalnas paduos apeliaciją ir dalyvaus rinkimuose, kuriuos neabejotinai pralaimės, o S. Sobjaninas greičiausiai nugalės pirmajame ture. Toliau A. Navalnas bandys sakyti, kad rinkimai buvo neskaidrūs, nes jam nebeliks nieko kito. Vakarai, žinoma, jį parems, bet iš tikrųjų jie nebus tiek neskaidrūs, kad paveiktų galutinį rezultatą. Vėliau A. Navalnas keliaus į kalėjimą ir, jeigu gerai elgsis, galbūt bus paleistas anksčiau laiko, o jeigu ne – gaus dar vieną bylą ir sėdės toliau kaip ir M. Chodorkovskis. Tolimoje ateityje Europos Žmogaus Teisių Teismas galimai pripažins, kad jo procesas buvo politinis, bet tai jau niekam nebus įdomu. Štai tokia tragikomedija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.