Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  „Suvereni demokratija“: demokratija ar suverenitetas? (2)

Kristina Puleikytė
2007 04 08

Dabartinę Rusiją dar negalima vadinti autoritarine valstybe, nes ji  neabejotinai demokratiškesnė nei buvusi Sovietų Sąjunga, tačiau ji nėra ir liberalioji demokratija vakarietiška prasme.

Įvairūs analitikai ir žurnalistai nurodo skirtingas datas, kada Rusija ėmė linkti link nedemokratinio valdymo. Vis dėlto Putinas radikaliai nepažeidė 1993 m. priimtos Rusijos konstitucijos, Rusijoje egzistuoja pagrindiniai demokratijos institutai, tokie kaip reguliarūs parlamento ir prezidento rinkimai ir pan., tačiau sprendimo priėmimo galia yra vis labiau sutelkiama Kremliuje ir tuo pačiu silpninama politinė konkurencija šalies viduje.

Dabartinį Rusijos  režimą galima įvardyti kaip „valdomą demokratiją“. O pats Rusijos valdantysis elitas ėmė kalbėti apie „suverenią demokratiją“.

Vladislavo Surkovo „suvereni demokratija“: kas tai?

Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Vladislavas Surkovas savo kalboje „Suverenitetas kaip politinis konkurencijos ekvivalentas“ suformulavo sąvoką „suvereni demokratija“, kuri tapo proprezidentinės partijos „Vieningoji Rusija“ politine ideologija. Pagal V. Surkovo suvokimą, suvereni demokratija reiškia demokratinę, socialiai orientuotą valstybę, kur aukščiausia valstybės ir jos institucijų galia („suverenitetas“) priklauso Rusijos žmonėms, o vėlesniuose straipsniuose jis dar papildė suverenios demokratijos sampratą kaip „teisingumą kiekvienam Rusijoje ir Rusijai pasaulyje.“

Surkovo įsitikinimu, Rusija gali materializuoti „suverenios demokratijos“ principą ekonominėje sferoje tik esant valstybės kontrolei ar dominavimui gyvybiškai svarbiuose nacionalinės ekonomikos sektoriuose (komunikacijos, naftotiekiai, elektros tinklai, finansų sistemos). Užsienio politikos plotmėje Rusija privalo atkurti savo globalią įtaką. Šiame kontekste Surkovas teigė, kad „rusai visada turėjo interesų už savo sienų.“

Surkovas tvirtina, jog Rusija privalo užtikrinti savo suverenitetą, nes globalizacijos nauda dažniausiai paskirstoma netolygiai, tačiau suvereniteto gynimas reiškia ne užsidarymą nuo išorinio pasaulio, o „ėjimą į pasaulį, dalyvavimą atviroje kovoje.“ Taigi jis suverenitetą sieja su politine kova, konkurencija. Kaip iššūkiai suverenitetui yra įvardijami tarptautinis terorizmas, karinė konfrontacija, nekonkurencinga ekonomika ir „spalvotosios revoliucijos“, palaikomos užsienio valstybių. Kai kurie analitikai teigia, kad „suverenios demokratijos“ koncepto atsiradimas yra susijęs su Ukrainos „oranžine revoliucija“, o tiksliau, kaip Kremliaus atsakas į visuomenės ir tarptautinio spaudimo kombinacijos, kuri sužlugdė Leonido Kučmos režimą, pavojų.

„Suverenios demokratijos“ principas, viena vertus, yra susijęs su Rusijos galios ir prestižo tarptautinėje sistemoje ir tarptautinėje ekonomikoje stiprinimu. Kita vertus, jis reiškia valdžios centralizaciją ir didesnę valstybės kontrolę ypač svarbiose ekonominėse srityse. „Suverenios demokratijos“ principas yra Putino vykdomos vidaus ir užsienio politikos ašis, o Surkovas laikomas pagrindiniu Kremliaus ideologu. Be to, šis principas tapo ir savotiška „Vieningosios Rusijos“ partine programa (partijos interneto  puslapyje buvo išspausdinti šie žodžiai: „„Vieningoji Rusija“ yra suverenios demokratijos partija“).

Interviu Vakarų televizijoms Putinas yra teigęs, jog XX a. 10 dešimtmetyje Rusija buvo tiek ekonomiškai, tiek politiškai silpna, ir tai  sudarė sąlygas užsienio valstybių kišimuisi į Rusijos vidaus reikalus. Anot jo, šiuo metu situacija  pasikeitė, nes kitų valstybių įtaka vidaus ir užsienio politikai yra išnykusi, ir jis esąs kategoriškai „prieš“ kitų valstybių kišimąsi į Rusijos vidaus reikalus.

Vladimiro Putino reformos: „suverenios demokratijos“ link

Boriso Jelcino prezidentavimo metais elitas įtvirtino būtinus demokratijos elementus, tokius kaip politinės partijos, konkurencingi ir reguliarūs rinkimai ir įvairiapusė žiniasklaida. Rinkimai vykdavo reguliariai, tačiau neužtikrindavo valdančiojo elito pasikeitimo, o tik jį legitimizavo. B. Jelcino valdymo laikotarpiu nebuvo įtvirtintas vienos partijos valdymas ar ryškus dominavimas politiniame procese, nes nebuvo tikslo įtvirtinti galios monopoliją, bet buvo siekiama monopolizuoti kovą dėl jos. Niujorko universiteto Teisės mokyklos profesorius Stephenas Holmesas Jelcino Rusiją apibūdino taip: „Tie, kurie buvo viršūnėje, nei išnaudojo, nei spaudė tuos, kurie buvo apačioje. Jie netgi jų nevaldė, jie juos paprasčiausiai ignoravo.“ Tokia situacija sudarė sąlygas sukaupti valstybės turtą, išteklius keliose rankose ir susiformuoti „nemokestinei valstybei“ bei „ofšorinei aristokratijai“ (kaip įvardija Surkovas).

Iš tiesų, Jelcino liberalizmas ir Putino suverenizmas atspindi dvi skirtingas, bet susijusias „valdomos demokratijos“ formas. Putinas ėmė transformuoti Rusijos režimą konsoliduodamas valstybės galią per „ofšorinės aristokratijos“ eliminavimą arba marginalizavimą. Elito eliminavimas reiškia energetinio sektoriaus nacionalizavimą, visišką žiniasklaidos kontrolę, Kremliaus remiamų partijų formavimą, baudžiamąjį Kremliaus oponentų persekiojimą (Michailo Chodorkovskio atvejis) ir struktūrų, kurios užtikrintų aktyvią paramą režimui krizių metu, kūrimą. Kremliaus suvokimu, suverenitetas nereiškia tik teisės, bet yra galimybė, t. y. jis reiškia ekonominę nepriklausomybę, karinę galią ir kultūrinį tapatumą.

Putinas užgniaužė nepriklausomą žiniasklaidą. Kremlius perėmė ORT kanalo, turinčio didžiausią žiūrovų skaičių, kontrolę, o RTR visuomet buvo visiškai valstybės kontroliuojama. NTV savininko Vladimiro Gusinskio kova su Kremliumi baigėsi jam pateiktais kaltinimais ir kanalo bei kelių jo laikraščių praradimu. Šiuo metu tik keli laikraščiai ir radijo stotis „Ekho Moskvy“ gali naudotis pakankama nepriklausomybe nuo valstybės kontrolės. Be to, žurnalistai, kurie garsiai kritikuoja Kremliaus valdžią, arba netenka darbų, arba suimami, arba kaltinami mokesčių nemokėjimu ir pan. 2004 m. tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Reporteriai be sienų“ savo ataskaitoje nurodė, kad pagal spaudos laisvės indeksą Rusija iš 167 valstybių teužima 140 vietą.

Rusijos prezidentas ėmė mažinti autonominę politinę galią, vykdydamas „regioninę reformą“. 2004 m. Putinas pateikė planą dėl faktiško gubernatorių skyrimo, siekiant didesnės Kremliaus kontrolės vietinei valdžiai. 

Galiausiai Rusijos prezidentas susilpnino vieną esminių demokratinės sistemos institucijų – parlamentą. Šiuo metu Valstybės Dūmoje „Vieningoji Rusija“ ir jos sąjungininkai kontroliuoja apie du trečdalius vietų. Artėjant rinkimams Putino administracija panaikino vienmandačius rinkimus, per kuriuos išrinkti kandidatai (iš jų  daug nepriklausomų) sudarydavo formaliai trečdalį Dūmos vietų. Naujos rinkimų įstatymų pataisos sudaro kliūtis partijoms ir nepriklausomiems kandidatams pakliūti į kandidatų sąrašus ar eliminuoja atitinkamas partijas iš politinės kovos.

Nepriklausomos nevyriausybinės (NVO) ir kitos ne pelno organizacijos yra svarbiausi veiksniai, skatinantys pilietinės visuomenės vystymąsi, o šiuo metu Rusijoje jų yra daug - nuo vaikų labdaros organizacijų iki kaimynystės draugijų, nuo benamių prieglaudų iki vartotojų grupių. Vis dėlto NVO veikla politinėje plotmėje taip pat sulaukia tam tikrų varžymų. Pavyzdžiui, prieš G8 susitikimą 2006 m. keturi aktyvistai buvo suimti, o vokiečių žurnalistas, bandęs nufotografuoti neteisėtą areštą, buvo sumuštas. Taip pat Rusijos valdžia ėmėsi teisinių priemonių siekdama  apriboti NVO veiklą Rusijoje ir užsienio paramą joms. Europos Tarybos Generalinis sekretorius Terry Davis teigė, kad „siūlomais Rusijos susirinkimų laisvę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimais siekiama teisėtų kovos su terorizmu ir pinigų plovimu tikslų“, bet Europos Tarybai atrodo, kad „kai kurie šių pakeitimų aspektai, susiję su administravimo ir mokestiniais nevyriausybinių ir ne pelno organizacijų registravimo reikalavimais, su užsieniečių ir nepilnamečių dalyvavimu ir valdžios įstaigų galiomis kontroliuoti NVO veiklą ir jų likvidavimo priežastis, yra per daug ribojantys.“ Kadangi pastaraisiais metais demokratijos padėtis Rusijoje ir vėl gerokai pablogėjo: visos pagrindinės televizijos ir daugelis radijo stočių tapo kontroliuojamos vyriausybės, spaudoje paplito vidinė cenzūra, buvo uždrausta nepriklausoma žiniasklaida, nustatyti teisės organizuoti viešas demonstracijas apribojimai, - blogėja ir NVO padėtis,  net iki atvejų, kai puldinėjami žmogaus teisių aktyvistai. Be to, Europos Parlamento 2005 m. rezoliucijoje dėl žmogaus teisių Rusijoje yra įrašytas toks raginimas: „Rusijos valdžios institucijas raginame liautis dėl politinių motyvų puldinėti NVO.“

Rusijoje pastaraisiais dešimtmečiais netrūko teorijų ir idėjų apie šios šalies istorinį ir kultūrinį unikalumą ir misiją pasaulyje. Netrūko ir nuomonių, kad Rusija turi nustoti vadovautis vakarietiškomis teorijomis (ideologijomis). Taigi liberalios demokratijos vakarietiškąja prasme atmetimas yra susijęs ir su Rusijos išskirtinumo argumentu. „Suverenios demokratijos“ konceptas nereiškia Rusijos noro atsiriboti nuo Europos, o tik reflektuoja ideologines ambicijas tapti „kitokia Europa“ nei Europos Sąjungos Europa. „Suvereni demokratija“ yra ir paaiškinimas Vakarams dėl jų nesėkmių kritikuojant Rusijos nukrypimą nuo Europos vertybių. 2005 m. Putinas savo kalboje pabrėžė: „Mes privalome rasti savo kelią, kad kurtume demokratiją, laisvą ir teisingą visuomenę ir valstybę.“

„Suvereni demokratija“ yra Kremliaus naujadaras, slepiantis dvi žinias: pirma, kad Rusijos režimas yra demokratinis ir, antra, kad šis argumentas turi būti priimtas. Bet kokios pastangos verifikuoti bus traktuojamos kaip nedraugiškos ir kaip kišimasis į Rusijos vidaus reikalus. 2006 m. vasarą Sergejus Ivanovas laikraščiui „Izvestja“ teigė, kad dabartinė Rusijos politika vadovaujasi suverenios demokratijos principu, kuris turėtų būti ginamas visomis priemonėmis. Suvereni demokratija reiškia tai, kad demokratinė tradicija neturi būti diegiama iš užsienio, t. y. neturi būti grindžiama užsienio valstybių vertybėmis.

Putinas siekia Rusijos lyderiavimo pasaulyje,  tarptautinio pripažinimo ir pagarbos ekonominiams bei  geopolitiniams Maskvos interesams, tačiau daro tai autoritarinės politikos priemonėmis. „Minkštosios galios“ (ši sąvoka apibrėžia ne karinę valstybės galią, kuri įvardijama kaip „kietoji galia“) paieška yra būdas Rusijai grįžti į pasaulinę areną, o Rusijos energetinio sektoriaus dinamika tai tik paliudija.

Suverenitetas ar demokratija?

Rusijai reikia, kad demokratija būtų pritaikyta jos poreikiams. Financial Times žurnale rašoma: „Ką Surkovas vadina „suverenia demokratija“, yra tiesmukai išverčiama į ‚mes darysim tai savo būdu`.“ Suverenios demokratijos principas iš esmės atmeta izoliacionizmą, tačiau ir atsisako laikytis tam tikrų, nepriimtinų Maskvai tarptautinės bendruomenės „žaidimo taisyklių“.

Suverenitetas ir demokratija yra skirtingos analitinės ir filosofinės kategorijos. Demokratija reiškia valdymo formą, o suverenitetas - išskirtinę valstybės galią tvarkyti vidaus reikalus ir formuoti užsienio politiką. Kitaip tariant, suverenitetas vaidina valstybės nepriklausomybės garanto vaidmenį, t. y. niekas negali kištis į nepriklausomos valstybės vidaus reikalus. Suvereniteto ir demokratijos sąvokos negali būti siejamos tarpusavyje.

Demokratinis valdymas nustato tam tikras valdžios organizavimo taisykles: reguliarūs visuotiniai laisvi rinkimai, politinė konkurencija, teisės viršenybė, galių (įstatymų leidžiamosios, įstatymų vykdomosios ir teisminės) atskyrimas. Demokratija suponuoja  visų šalies piliečių interesų gynimą. Be to, kalbant apie dabartines liberaliąsias demokratijas, akcentuojamas žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas, kuris tapo savotišku demokratijos sinonimu. O Rusijoje susiduriama su žmogaus teisių pažeidinėjimu, parlamento galios silpninamos vykdomosios valdžios, t. y. prezidento, naudai. Be to, šiuolaikinės demokratijos yra siejamos ir su rinkos ekonomika, o Rusijoje pastebimas vis didesnis valstybės kišimasis į svarbių ekonominių sektorių veiklą.

Kremliaus viešųjų ryšių specialistai ėmė vartoti „suverenios demokratijos“ terminą apibūdinti Rusijos prezidento Putino režimui. Susitelkimas labiau ties suverenitetu nei demokratija yra svarbiausias Putino politinių reformų bruožas. „Suverenios demokratijos“ sąvoka neatsako į daugybę klausimų apie demokratinį procesą šalies viduje, tokių kaip, pavyzdžiui, kodėl šiuo metu Rusijoje egzistuoja būtinybė kontroliuoti spaudą ir televiziją, nors tai prieštarauja demokratinės sistemos principams. Maskvos Carnegie centro direktoriaus pavaduotojas Dimitrijus Treninas reziumuoja: „Frazėje „suvereni demokratija“ žodis „demokratija“ neturi jokio rimto svorio, o žodis „suverenitetas“ išlaiko reikšmingą svorį.“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras