Izraelio ir Palestinos atstovai vėl sėdasi prie derybų stalo, o pasaulis svarsto, kas bus toliau. Vieni svarstymai grįsti prieš tai vykusių pokalbių bevaisiškumu, kiti – realia situacija regione. Galima bandyti sujungti abi kryptis, koncentruojantis ties derybų sąlygomis ir jų kontekstu. Trumpai tariant, klausimai tokie: kiek tikėtina, kad bus surastas abi puses tenkinantis kompromisas ir kas tam kompromisui trukdo?

Visų pirma būtina pažvelgti į pagrindinius derybų klausimus. Pradėkime nuo pačių okupacijos palaikymo mechanizmų Vakarų Krante. Išmontuoti visus patikros punktus ir kitokias kliūtis judėjimo laisvei, įskaitant ir kelių, kuriais gali naudotis tik naujakuriai, atidarymą visiems Vakarų Kranto gyventojams, Izraeliui tikrai nebūtų sunku. Tokia galėtų būti jo dovana būsimai Palestinos valstybei. Sunkiau būtų iškeldinti nausėdijų gyventojus: panaikinus ekonomines lengvatas, dauguma – dabar jų Vakarų Krante (be Rytų Jeruzalės) yra daugiau kaip 360 tūkstančių – gal ir išvyktų, bet nežinia, ar taip lengva būtų įtikinti ekstremalių pažiūrų populiaciją, čia atsikrausčiusią dėl religinių paskatų. Nors spėlioti galima daug, vis dėlto nauji statistiniai duomenys, kurie bus pateikti pristatant taikos derybų kontekstą,  rodo, kad tokie pasvarstymai neturi realaus pagrindo.

Kitu, bene svarbiausiu, klausimu išlieka aneksuotos Rytų Jeruzalės situacija. Šiuo metu jos palestiniečiai tarytum likę visiškai užmiršti: jie nėra nei Izraelio piliečiai, nei priklauso Vakarų Krantui. Jei Izraelis grąžintų Palestinai jos prieš 1967 metų karą turėtas teritorijas, grąžintų ir Rytų Jeruzalę. Jei ne – ką Palestinai reikštų gauti Jeruzalės dalį, kurioje nėra senamiesčio, istoriškai reikšmingo trims pagrindinėms pasaulio religijoms? Palyginimas gal net per menkas: kaip mums būtų Vilnius kaip valstybės sostinė, bet tik jo miegamųjų rajonų dalys? Tačiau suprantama, kad Izraeliui irgi nesinori atiduoti Jeruzalės. Ar ji pavirs tarptautinių organizacijų prižiūrima niekieno teritorija? Po šitiek metų planavimo – vargu.

Nuo sostinės trumpam persikelkime į kitą okupuotų teritorijų vienetą – Gazos Ruožą, vieną tankiausiai apgyventų pasaulio teritorijų, ne kartą nukentėjusią ir nuo baltojo fosforo atakų. Kas laukia Gazos, dažnai vadinamos didžiausiu atviru kalėjimu pasaulyje, sukūrus Palestinos valstybę? Be to, kad grupuotė „Hamas“, mandagiai tariant, nesutaria su „Fatah“, o Izraelio vyriausybė su „Hamas“ į derybas leistis neketina, išlieka ir Gazos Ruožo sienų klausimas. Ar tikėtina, kad po produktų boikotų, mokesčių Palestinos vyriausybei sulaikymų ir kartais įsiplieskiančių karinių veiksmų Izraelis atidarys teritoriją ir nebevaržys palestiniečių judėjimo laisvės, kuri neretai – net ne karo metu – pareikalauja ir vaikų gyvybių? Po visų Izraelio vyriausybės pastangų įtikinti savo piliečius, kad tik šitaip aptverta Gaza neleis raketų į Izraelį, atsakymas paprastas: tikimybė menka.

Galiausiai, net ir radus kompromisą minėtais klausimais, lieka dar vienas klausimas: teisė sugrįžti namo, visiems pabėgėliams garantuojama Ketvirtosios Ženevos konvencijos. Negalima pamiršti, jog Izraelio valstybės sukūrimas 1948-aisiais iš savo namų išvijo apie 750 tūkstančių palestiniečių, kurių dabar vien Jungtinių Tautų remiamose, neretai mažus miestus ar jų kvartalus primenančiose pabėgėlių stovyklose yra pusantro milijono. Turbūt trečiosios Palestinos pabėgėlių kartos jaunimui sunku įsivaizduoti, kad daugelis iš jų tėvų ar senelių prieš Izraelio sukūrimą turėjo savo namus ir net žemes. 

Tad ką gi Izraeliui reikštų šitokios teisės pripažinimas? Visų pirma tai kirstųsi su visa žydų valstybės koncepcija. Tiek ši koncepcija, tiek dviejų valstybių sukūrimo (two-state solution) idėja – t. y. Izraelis ir Palestina 1967-aisiais nubrėžtomis sienomis – tiesiogiai paremti noru išlaikyti Izraelyje žydų gyventojų daugumą. Čia verta paminėti, kad dažnai yra neteisingai interpretuojamas kai kurių palestiniečių ar kaimyninių šalių nenoras pripažinti Izraelį kaip žydų valstybę. Toks Izraelio pripažinimas po regioną ar plačiau pabirusiems palestiniečiams reikštų savo teisės sugrįžti į gimtąjį kraštą atidavimą. Bet, atvirai sakant, negalima įsivaizduoti Izraelio vyriausybės svarstant duoti palestiniečiams daugiau nei 1967 metų sienos ir apleisti 60 procentų dabar Izraelio kontroliuojamo Vakarų Kranto.

Žinoma, norint geriau suprasti taikos derybų eigą ir kodėl jas ne kartą Mahmoudo Abbaso vyriausybė ketino stabdyti, negalima pro pirštus žiūrėti į kontekstą, kuriame šie klausimai yra sprendžiami. Net ir derybų metu Vakarų Krante ir aneksuotoje Rytų Jeruzalėje toliau statomos nelegalios nausėdijos. Anot naujojo plano, šiose teritorijose išdygs dar 1200 namų: šią žinią Izraelio vyriausybės atstovai paskelbė šių metų rugpjūčio 11 dieną, likus vos trims dienoms iki derybų raundo Jeruzalėje pradžios. Vien per šiuos, 2013 metus Vakarų Krante nelegaliai nausėdijose gyvenančių naujakurių pagausėjo daugiau kaip septyniais tūkstančiais: šitokie skaičiai ir yra anksčiau minėtoji priežastis, kodėl scenarijus, pagal kurį naujakuriai apleistų Vakarų Kranto teritoriją, neatrodo realus. Fiziškai įmanomas – tikrai taip, bet vis dėlto nerealus.

Ne tik plečiamas nelegalių nausėdijų tinklas okupuotose teritorijose, palestiniečių kasdienybe jau seniai yra virtę ir namų griovimai, reidai ir areštai, neaplenkiantys net jauniausių palestiniečių. Vaikų teisių gynimo organizacijos „Defence for children international“ paskaičiavimais, šių metų liepos mėnesį jaunesnių nei dvylikos metų palestiniečių Izraelio kalinimo įstaigose buvo 195. Galiausiai, Izraelio gynybos pajėgų (IGP) reidai į pabėgėlių stovyklas ar gyvenamuosius namus kartais baigiasi tragiškai. Štai Kalandijos stovykloje, esančioje keli kilometrai nuo Palestinos administracijos sostinės Ramalos, šių metų rugpjūčio 26-ąją vykęs IGP reidas neapsiėjo be kulkų, nusinešusių trijų vyrų gyvybę. Tokie reidai vyksta ir Vakarų Kranto teritorijoje A, kurios tiek civiliniais reikalais, tiek saugumu oficialiai rūpinasi Palestinos vyriausybė. Bet nesvarbu, gyveni Dženine, Nabluse ar net Ramaloje, Izraelio kareiviai galės, švelniai tariant, pasibelsti į tavo duris.

Štai toks tas, aišku, nepilnas kontekstas, kuriame turi vykti beveik po penkerių metų pertraukos pradedamos taikos derybos. Jame vos ne beprasmiška atrodo ir Izraelio iniciatyva, tarytum nuolaida Palestinai derybų proga, paleisti kelias dešimtis palestiniečių kalinių, Izraelio valdžios teigimu – prisidėjusių prie jų valstybės piliečių žudynių.

Tad kokia gi šių taikos derybų ateitis? Miglota ir vargu ar iš viso kur nors vedanti. Rugsėjo pradžioje paviešintos taikos derybų detalės puikiai iliustruoja Izraelio nenorą atsižadėti dabartinių privilegijų: Izraelis nori pasilikti apie 40 procentų Vakarų Kranto teritorijos, Jordano upės slėnį (itin derlingą regioną) ir kontroliuoti pasienio ruožą su Jordanija. Nausėdijų gyventojai niekur neišsikrausto. Nenuostabu, kad rugsėjo 6-ąją Ramaloje vyko daugiau kaip tūkstantį žmonių sutraukęs protesto mitingas prieš derybų sąlygas: anot jo dalyvių, M. Abbaso vyriausybės pozicija neatstovauja visiems palestiniečiams, kurių reikalavimų sąrašo viršuje – ne kas kita, o teisė sugrįžti į savo žemes.

Įdomu tai, kad, kalbant apie taikos derybas, dažnai vartojama frazė „ieškoti kompromiso“. Tačiau ką reiškia „ieškoti kompromiso“, kai viena pusė kitai nieko pasiūlyti tiesiog negali, o kita – nenori? Kokias nuolaidas derybų metu gali daryti Palestina Izraeliui, kai yra suskaldyta ir okupuota, o terorizmo aktai iš jos pusės kyla visų pirma dėl politinės priespaudos? Ir ar galima nuolaida ar kompromisu vadinti Izraelio kvestionuotino tvirtumo pažadą paklusti tarptautinei teisei ir įvykdyti tai, ką, tarptautinės bendruomenės nuomone, šiaip ar taip, ši valstybė turėtų padaryti?

Visiškai neįtikėtina, kad Izraelis pradės ardyti Vakarų Kranto sieną – rasinės segregacijos simboliu virtusią konstrukciją, tariamai saugančią nuo teroristinių išpuolių, kurių skaičiaus kritimą gali iš dalies paaiškinti ir antrosios intifados pabaiga. Dėl sienos neatitikimo oficialiajai Vakarų Kranto demarkacijos linijai (t. y. dėl Izraelio vinguriavimų palestiniečių teritorijoje norint įtraukti daugiau nausėdijų) Vakarų Kranto teritorija yra sumažėjusi maždaug devyniais procentais, o niekieno žemėje – tarp oficialiosios linijos ir sienos – tarytum įstrigę gyvena apie pusaštunto tūkstančio palestiniečių.

Atsižvelgiant tiek į ne tokią seną regiono istoriją, tiek į palestiniečių realijas, dviejų valstybių kūrimas neatrodo kaip teisingumo abiem pusėms garantas. Vienos valstybės kūrimas (one-state solution), t. y. valstybės visoje istorinėje Palestinoje kūrimas, tiek Izraelio gyventojams, tiek palestiniečiams šiais laikais skamba kiek per radikaliai. Asmeniškai aš radikalumo tokiame siūlyme matau mažai. Reikėtų išmontuoti Vakarų Kranto barjerą, apie kurį dažnai nutylima švenčiant Berlyno sienos griuvimo metines, nebevaržyti Gazos Ruožo gyventojų judėjimo laisvės ir suteikti palestiniečiams teisę sugrįžti į kadaise brutalia jėga priverstas apleisti žemes, nes sunku įsivaizduoti, kokiomis kitomis sąlygomis galima ilgalaikė taika. Mano pačios kalbinti jauni Vakarų Kranto gyventojai irgi, atrodo, nesigviešia daug: turėti vieną bendrą valstybę ir gyventi su izraeliečiais taikoje ir lygybėje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.