Okupuoto Gazos Ruožo gyventojai lapkričio mėnesį minėjo metų sukaktį, kai Izraelis čia vykdė karinę operaciją „Gynybos stulpas“, kuri Palestinoje dažnai vadinama tiesiog 2012-ųjų Gazos karu. Minint šią skaudžią sukaktį verta panagrinėti, kas ir kokiame kontekste vyko prieš metus, kaip karinių veiksmų padariniai prisidėjo prie situacijos regione ir kokioje padėtyje Gazos Ruožo gyventojai gyvena šiandien. Tik apžvelgus šiuos aspektus galima kalbėti apie Gazos ateitį ir tolesnius politinius sprendimus regione.

Tarp aklinų sienų

Kalbant apie bet kokius karinius veiksmus Gazos Ruože būtina pirmiausia apžvelgti kontekstą, kuriame jie vyko. Gazos Ruožas – nedidelis, apie 360 km² žemės plotas prie Viduržemio jūros, viena iš suskaldytos Palestinos teritorijų. Jame gyvena apie 1,65 milijono žmonių, taigi Gaza yra viena tankiausiai apgyventų teritorijų pasaulyje. Gazos sienas kontroliuoja Izraelis ir Egiptas, šiuo metu palestiniečiams keliauti leidžiantys tik per du patikros punktus, kuriuos jie kartais randa visiškai uždarytus. Gazos Ruožo gyventojai negali nepriklausomai nuspręsti, ką nori importuoti ar eksportuoti: nuo 2007-ųjų Izraelis čia vykdo intensyvią blokadą ir pats nustato, kas gali patekti į Gazą, o kas ne. Blokada sustiprėjo 2009-aisiais: nuo tada Izraelis draudžia laivams iš Gazos nuplaukti toliau kaip tris jūrmyles nuo kranto, tai ne tik visiškai uždarė šią teritoriją, bet ir labai sumažino pagaunamos žuvies kiekį. Dėl absoliutaus judėjimo laisvės kontroliavimo bei kitokių Izraelio (ir iš dalies Egipto) politikos ypatumų kai kas vadina Gazos Ruožą didžiausiu atviru kalėjimu pasaulyje.

„Gynybos stulpas“ ir „Lietas švinas“

Taigi, kas vyko Gazoje 2012-ųjų lapkritį? Anot Izraelio vyriausybės atstovų, islamistų grupuotė „Hamas“ į Izraelio teritoriją pradėjo leisti šimtus raketų, tai grėsė šalies gyventojų saugumui ir išprovokavo „Gynybos stulpo“ operaciją. Kad raketos skriejo į Izraelio teritoriją, nenuginčijama: dėl išpuolių žuvo šeši žmonės (keturi iš jų – civiliai) ir daugiau kaip 200 žmonių buvo sužeista. Lapkričio 14-ąją, vos prasidėjus operacijai, Izraelio ginkluotosios pajėgos nušovė vieną „Hamas“ lyderių ir per aštuonias operacijos dienas bandė maksimaliai padidinti žalą „Hamas“ infrastruktūrai. Operacijos sėkmę – žvelgiant į viską iš Izraelio perspektyvos – sunku įvardinti, tačiau kaina kiek aiškesnė: iki paliaubų, pasirašytų lapkričio 21-ąją, žuvo 167 palestiniečiai (87 civiliai), iš jų – 32 vaikai, sužeista apie 800 Gazos Ruožo gyventojų.

„Gynybos stulpas“ buvo didžiausia karinė operacija nuo 2008–2009 metų žiemą Izraelio vykdytos „Lieto švino“ operacijos, per kurią žuvo beveik 1 400 palestiniečių (773 civiliai), 320 iš jų – vaikai. Izraelis, netekęs trylikos savo piliečių (trijų civilių), apšaudė Gazą bei jos civilinius taikinius baltojo fosforo bombomis, šis karo nusikaltimas iki šiol taip ir lieka nenubaustas, o infrastruktūros po šios operacijos atkūrimą riboja ta pati griežta blokada.

Prastėjančios gyvenimo sąlygos ir humanitarinė krizė

Nors paliaubos pasirašytos ir naujų karinių operacijų per metus nebūta, vienų metų sukaktį Gazos Ruožo gyventojai sutinka būdami itin keblioje situacijoje. Kol kelios nevyriausybinės organizacijos čia tebevykdo projektus, skirtus padėti karinių veiksmų 2009-aisias ir 2012-aisias traumuotiems vaikams ir suaugusiesiems, kasdienis gyvenimas šiame suskaldytos Palestinos regione blogėja, regis, ne mėnesiais, o dienomis. Jungtinių Tautų neseniai publikuota ataskaita „Gaza 2020-aisiais: gyvenama vieta?“ piešia ne niūrų, o tikra daugialype humanitarine nelaime grasinantį scenarijų. Didėjantis mokyklų ir ligoninių palatų trūkumas, medicininės įrangos deficitas, kylantis nedarbas, sunkumai žemės ūkio sektoriuje bei senkantys ir taip maži vandens ištekliai, grasinantys palikti gyventojus be geriamojo vandens 2016-aisiais – tokia Gazos Ruožo kasdienybė. Problemos, su kuriomis susiduria palestiniečiai šiame tankiai apgyventame regione, daug didesnės nei asociacijos, kurias sukelia žodis „okupacija“. 

Problemos Gazos laukia ne tik ateityje. Visiškai pasibaigus kuro atsargoms, šių metų lapkričio 1-ąją užsidarė vienintelė Gazos elektros jėgainė, iki šiol aprūpinusi Ruožą 30 procentų reikalingos energijos. Kitą energiją Gaza turi pirkti iš Izraelio ir Egipto, o šiam uždarius nelegalius tunelius, degalų tiekimas į jėgainę visiškai nutrūko. Be to, elektra žmonės gali naudotis tik apie šešias valandas per parą, negali tinkamai funkcionuoti ligoninės, gamyklos ir kiti civiliniai pastatai. Sustojus elektros tiekimui į nuotekų valymo įrenginius, į vieną Gazos miesto kvartalą prasiveržė neišpumpuotos nuotekos ir situacija regione jau vadinama humanitarine nelaime. Yra paveikta ne tik žmonių kasdienybė – jau baiminamasi ligų ar infekcijų protrūkio ir dar didesnės priklausomybės nuo humanitarinės pagalbos produktų bei programų. Kol jų laukiama, regiono žiniose šmėkščioja vaizdai, kaip tėvai neša vaikus per pamazgose skendinčias gatves.

Pokyčiai ateityje: višta ar kiaušinis?

Situacija Gazoje kaip niekad rimta ir reikalauja tokio pat rimto atsako. Humanitarinė pagalba – vienas iš atsakų, tačiau be politinių sprendimų negalima tikėtis ilgalaikių teigiamų pokyčių. Gazą tarytum užstrigusi debatų mechanizme, kurio sraigtus suka labai skirtingų galių grupės. Izraelis teigia, kad palengvinus ar visiškai atšaukus Gazos Ruožo blokadą į Izraelį skries dar daugiau raketų, tad dėl savo piliečių saugumo ši blokada turi tęstis. Pokyčių iš Izraelio pusės Gaza gali tikėtis tik grupuotei „Hamas“ sudėjus ginklus ir pripažinus Izraelio egzistavimą. Kita nuomonė, nors tarptautinėje žiniasklaidoje tikrai ne dominuojanti, yra tarytum priešingos krypties: radikalizmas ir išpuoliai prieš Izraelį gali nuslūgti ir visiškai baigtis tik tada, kai Gazos Ruožo piliečių gyvenimo nevaržys nepakenčiama Izraelio ir Egipto politika.

Izraelis nusileisti neketina, o kad islamistai iš  „Hamas“ atsižadėtų ginkluotos kovos, irgi neatrodo realu, ypač kai aplinkybės taip blogėja. Teoriškai dabartinė krizė Gazoje gali atnešti ir vidaus politikos pokyčių: žmonės gali nusivilti „Hamas“ valdymu ir pradėti agituoti už efektyvesnę alternatyvą. Ar ji būtų nuosaikesnė, ar radikalesnė už „Hamas“ – nežinia. Kita vertus, jei tarptautinė bendruomenė garsiau pripažintų Izraelio okupacijos vaidmenį greit negyvenamą regioną priminsiančioje Gazoje, galbūt tai priverstų Izraelį kiek atleisti okupacinę priespaudą.

Humanitarinis aklagatvis su politinėmis išeitimis

Raketų, skriejančių Izraelio civilių link, pateisinti negalima. Tačiau negalima ir į Izraelio veiksmus žiūrėti kaip vien į savigyną, nes tos raketos skrieja iš okupuotų teritorijų. Ką dabartinė situacija Gazoje turėtų parodyti ar priminti visam pasauliui? Ogi tai, kokia daugialypės gali būti karinės okupacijos apraiškos: elektros ir vandens trūkumas, neveikiantys medicinos aparatai ligoninėse, nuo trauminio streso kenčiantys vaikai ir lempas pakeitusios žvakės, prie kurių vaikai turi ruošti namų darbus.

Gazą šiais metais matome nepavydėtinai liūdnoje situacijoje, kurią iš pirmo žvilgsnio galima būtų vadinti humanitarine krize, sukelta išorinių veiksnių. Iki galo nesuvokus, kaip Gazos Ruožą veikia blokada, tai gali ir toliau atrodyti kaip humanitarinė nelaimė, o ne tam tikros sistemingos politikos padarinys. Jei per metus Izraelio, Egipto ir tarptautinės bendruomenės požiūris į Gazą nepasikeis, ją 2014-aisiais ir be karinių operacijų rasime itin sunkioje padėtyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.