Lapkričio pabaigoje Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Ban Ki Moonas pasauliui pranešė, kad 2014 metų sausio 22-ąją Ženevoje prasidės Sirijos opozicijos pajėgų ir dabartinės vyriausybės taikos derybos. Tai bus pirmas kartas nuo karo pradžios 2011-aisiais, kai abi pusės leisis į diplomatinį dialogą. Kol jo laukiama, apžvelkime, kas dedasi Sirijoje metams artėjant prie pabaigos ir kokie trukdžiai gali stabdyti taikos derybas sausį.

Blogėjanti pabėgėlių situacija ir jauniausios karo aukos

Be to, kad žmonės šalyje tragiškai žūsta kiekvieną dieną, Sirijos pabėgėlių situacija perauga į humanitarinę krizę. Jungtinių Tautų gyventojų fondo šių metų lapkritį publikuotos ataskaitos duomenimis, vien Jordanijoje palapinių miestus primenančiose stovyklose jau glaudžiasi daugiau kaip 550 tūkstančių pabėgėlių, per 820 tūkstančių jų yra Libane ir 600 tūkstančių – Turkijoje. Tiek šalį priversti palikti, tiek išsibarstę pačios Sirijos viduje gyventojai kasdien susiduria su sunkumais, kurių prieš konfliktą turbūt nė negalėjo įsivaizduoti. Artėja žiema, o ji Artimuosiuose Rytuose gali būti netikėtai žvarbi, tad stovyklų palapinės, kurios net ir šiltesniais metų laikais negali būti laikomos adekvačiais būstais, dabar kelia dar didesnių rūpesčių. Štai Zatari pabėgėlių stovykloje Jordanijoje ruošiantis žiemai laukiama Persijos įlankos šalių dovanotų karavanų, tačiau ir jų neužteks apgyvendinti visoms 24 tūkstančiams šeimų.

Pilietinio karo tragedija neaplenkė ir jauniausių Sirijos piliečių – vaikų. Lapkričio pabaigoje išleistoje Oksfordo tyrimų grupės ataskaitoje pranešama, kad iš 113 tūkstančių žuvusiųjų daugiau kaip 11 tūkstančių buvo jaunesni nei 18 metų. Beveik 400 vaikų žuvo nuo snaiperių kulkų, dar 764 buvo nužudyti vietoje. Negana to, ataskaitoje teigiama, kad 112 vaikų – net kūdikių amžiaus – buvo kankinami. Šiuos sunkiai suvokiamus fizinius baisumus lydi ir neišvengiamos psichologinės traumos, pasireiškiančios ne tik smurto pilnais piešiniais, bet ir realiais psichiniais ir fiziniais sutrikimais. Kokia tiksliai bus pokarinės Sirijos jaunoji karta – nežinia, tačiau aišku, kad, negavusi tinkamos psichologinės pagalbos, ji turės didžiulių traumų.

Derybos sausį: pasvarstymai ir kliūtys

Taigi, 2013-ųjų gruodžio pradžioje Siriją randame tebeskęstančią chaose, kurį šios žiemos viduryje viliamasi užbaigti. Kiek pagrįstos tokios viltys: kas kelia grėsmę deryboms prieš joms prasidedant ir kokie sunkumai gali laukti joms pasibaigus?   

Visų pirma pora esminių klausimų kyla svarstant, kas sėsis prie derybų stalo. Vienoje jo pusėje žadama susodinti Sirijos nacionalinės koalicijos lyderius, tokius kaip jos atstovas Ahmedas Žarba (Ahmad Jarba). Klausimas dėl šios pusės: ką daryti su tomis opozicijos grupėmis, kurios kovoja prieš Basharą Assadą, vedamos visiškai kitokios ideologijos? Tai yra, koks diplomatinis kelias būtų priimtinas (jei toks yra) tokioms grupėms kaip „Al Nusra“, asocijuojamoms su „Al Qaeda“ ir agituojančioms ne už sekuliarią Siriją, o už šariato valstybę? Tai, kad opozicija bus atstovaujama vienos grupės, kitas gali įsiutinti. Taip pat nereikėtų pamiršti, jog Sirijos pilietiniame kare galima įžvelgti daugiau kaip dvi puses: opozicija nėra vieninga, nors ir yra vienijama noro nuversti dabartinę vyriausybę.

Dabartinę vyriausybę ir turėtume matyti kitoje stalo pusėje Ženevoje, o tai irgi iš dalies komplikuoja derybas. Susiskaldžiusios Sirijos opozicijos dalis Laisvoji Sirijos armija paskelbė nevyksianti į Ženevą, jei ten ras tą pačią vyriausybę. Minėtasis A. Žarba iš Sirijos nacionalinės koalicijos taip pat išsakė savo abejones dėl derybų su dabartinės valdžios atstovais: „Neįmanoma, kad tas pats žmogus, kuris atsakingas už šalies sunaikinimą, galėtų būti atsakingas už jos atkūrimą.“ Ar opozicija tikrai atvyks į Ženevą, jei ten bus B. Assado komanda, parodys tik laikas.

Kitas klausimas, iš dalies priklausysiantis nuo paties derybų turinio, – kaip susitarimą sutiks Sirijos gyventojai. Jei opozicija neatstovaus svariai demografinei grupei, jos keliami reikalavimai kitoms sukilėlių grupėms gali atrodyti nepagrįsti, o blogiausiu atveju jas gali net dar labiau pykdyti ir sukelti smurto bangą šalyje. Taip pat neaišku, ar pagaliau užmezgus diplomatinį dialogą bus kalbama apie kurdų, vienos didžiausių etninių mažumų Sirijoje, situaciją ir kaip derybų nutarimus sutiks ši grupė. Galiausiai, net ir suradus kažką panašaus į politinį kompromisą – koalicinė vyriausybė, demokratizacijos procesų diegimas ir t. t., – sunku garantuoti, kad jį priims šalis, kuri iki šiol yra itin susiskaldžiusi. Demokratinių sistemų funkcionalumą iš dalies parodo tai, kaip rinkimų ar kitokių politinių varžybų rezultatus priima nugalėtieji, o tai padaryti taikiai nedemokratinėse, ir ypač pokonfliktinėse, valstybėse yra itin sunku. Kiekviena pusė bet kokį kompromisą gali suvokti kaip savo pozicijos kompromitavimą, ir tai tarytum anuliuotų bet kokius diplomatinius laimėjimus.

Kitaip sakant, problemų virtinė akivaizdi jau dabar, taikos deryboms net neprasidėjus. Ką išvysime Ženevoje, kaip abi pusės matys viena kitą ir kaip reprezentatyviai jas matys pati Sirijos visuomenė, ir lems tai, kokia bus žmonių reakcija į kompromiso paieškas. Tiek tarptautinei bendruomenei, sušaukusiai derybas, tiek pačioms frakcijoms Sirijoje tenka Sizifo akmens ridenimui prilygstanti užduotis: sulipdyti susiskaldžiusią ir skirtingų ideologijų vedamą visuomenę. Kad kas pasikeis iki sausio pabaigos pačioje Sirijoje – nelabai tikėtina. Belieka viltis, kad žiemai įpusėjus tiek vyriausybės atstovai, tiek susiskaldžiusios opozicijos nariai, praėjus beveik trejiems metams nuo karo pradžios, vis dėlto atvyks į Ženevą.

Ženevos belaukiant

Tarptautinės bendruomenės iki šiol dėtų pastangų nutraukti žudynes Sirijoje negalima pavadinti sėkmingomis. Žinoma, tai, kad Sirija sustabdė savo masinio naikinimo ginklų programą, yra didžiulis laimėjimas, tačiau jis negali sumažinti jau žuvusių ir namus priverstų palikti Sirijos piliečių skaičiaus, augančio valandomis. Kol pasaulis ir visų pirma pati Sirija laukia taikos derybų, kovos šalyje tęsiasi. Groteskiška jų išraiška jau yra tapę egzekucijų vaizdai, dažnai pasiekiantys ne tik žurnalistus, bet ir internetinio tinklalapio „Youtube“ erdvę. 

Norėtųsi tikėti, kad pilietinis karas Sirijoje bus baigtas diplomatinėmis pastangomis, nes kitokią pabaigą sunkoka ir įsivaizduoti. Kol diplomatiniai veiksmai tarytum pakibę ore, pauzės mygtuką nuspaudusi tarptautinė bendruomenė vis dėlto gali griebtis veiksmų, padėsiančių Sirijos piliečiams. Visų pirma tai – humanitarinė pagalba šalies viduje išsibarsčiusiems ir kitose šalyse prieglobsčio ieškantiems pabėgėliams, su nerimu pasitinkantiems su kiekviena diena žemėjančią oro temperatūrą. Spaudoje kasdien šmėžuoja purve žaidžiančių vaikų nuotraukos, o fone – tie patys vėjo nugairinti palapinių miestai. Gerinti gyvenimo sąlygas stovyklose nėra ilgalaikė išeitis, tačiau tai nepaprastai svarbu milijonams Sirijos piliečių. Belaukdama sausio Ženevoje, tarptautinė bendruomenė gali teikti pagalbą jau čia ir dabar.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.