Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijoje kuriama „saugi“ istorija – be teisės abejoti (17)

Aušra Radzevičiūtė-Kornelija Bradaitė
2014 02 10

Istorija nėra tikslusis mokslas, dėl kurio faktų ir tiesų negali kilti vis naujų diskusijų. Turbūt nerasime šalies, kurioje istorikai ir net paprasti visuomenės nariai kartkartėmis nesusiginčytų, kaip vertinti atskirus istorinius įvykius. Nes interpretacija – neišvengiamas šio mokslo palydovas. Visai kitas klausimas – vienintelės teisingos interpretacijos monopolis. Šiuo keliu labai kryptingai eina Rusija, kurios deputatai net siūlo sodinti į kalėjimą už „istorinės atminties išniekinimą“.

Šį kartą didžiulis triukšmas kilo dėl nepriklausomo televizijos kanalo „Dožd“ („Lietus“) laidoje „Diletantai“ žiūrovų balsavimui pateikto klausimo apie Antrojo pasaulinio karo metais vykdytą Leningrado blokadą. Laidos vedėjai pasiūlė žiūrovams išsakyti savo nuomonę: „Ar reikėjo atiduoti Leningradą, kad būtų išgelbėti šimtai tūkstančių gyvybių?“ Dar nepasibaigus balsavimui kilo tikras skandalas – klausimą teko pašalinti, nors 54 proc. skambinusių į studiją pasakė „taip“. Jokios specialios komandos iš Kremliaus nereikėjo – daugelis politikų suskubo rėkti apie „istorinės atminties išniekinimą“, pasigirdo raginimų televiziją uždaryti, o „išniekintojus“ patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kaip rašo laikraštis „Novaja gazeta“, laidos vedėjas, žurnalo „Diletant“ vyriausiasis redaktorius Vitalijus Dymarskis pasipiktinusiems politikams atsakė žinomo rusų rašytojo Viktoro Astafjevo žodžiais: karas – jautrus klausimas dabartinei valdžiai, o dar jautresnis dalykas – vienintelė teisinga istorijos interpretacija. Būtent karo atminimas maitina dabartinės valdžios charizmą – tarsi jos atstovai asmeniškai patys būtų pralaužę blokadą.

Tokia pat logika vadovavosi ir tarybinė valdžia Leonido Brežnevo laikais: karo laikų atsiminimai buvo vienintelis „tarybinius žmones“ vienijantis faktorius, kuris jau tuomet nelabai tilpo po ideologine marksizmo-leninizmo vėliava ir netarnavo valdžios legitimumui. Taip, pačiam L. Brežnevui, kaip karo dalyviui, tai buvo ir asmeninė emocinė atmintis. Jis tam turėjo moralinę teisę. O kai šiandien, be didžiųjų istorijos puslapių, nebeliko jokių valdžios legitimumo „sąvaržėlių“, prasidėjo „atminties karai“.

Šiame kontekste jau pateisinamas Molotovo–Ribbentropo paktas, prasideda „aksominė“ Stalino reabilitacija, o Maskvos valstybinio universiteto XX amžiaus istorijos katedros vedėju tampa Federalinės saugumo tarnybos spaudos sekretorius Sergejus Deviatovas, kas, beje, Rusijos akademiniame pasaulyje sukėlė nemenką nerimo bangą – istorikų sąsajos su jėgos struktūromis nieko gero nežada...

„Prasideda nervingas žongliravimas istorija. Niekas nenori prisiminti Stalino frazės, ištartos birželio 22 d.: „Tai vokiečių kariškių provokacija, ugnies neatidengti“, bet visi kartoja gegužės 9-osios šūkius. Rašoma „apsauganti istorija“. Visomis prasmėmis. O juk atminties išniekinimas – kaip tik negebėjimas ir nenoras užduoti klausimus. Atminties išniekinimas – tai istorinės tiesos slėpimas, atsisakymas vertinti alternatyvas. Nors istorija ir neturi tariamosios nuosakos, kai kurie klausimai padeda geriau suvokti vienus ar kitus istorinius sprendimus ir istorines asmenybes“, – rašo „Novaja gazeta“. Ir priduria: klasikinis klausimas „O kas, jeigu...?“ – tai istoriko darbo instrumentas. O paprastam žmogui – mentalinės sveikatos požymis.

Deja. Rusijoje tokių klausimų geriau neuždavinėti. Žinoma, istoriniai naratyvai – ne tik šiai šaliai būdingas dalykas. Jie gyvuoja paprastų žmonių sąmonėje, dažnai tikslingai atkartojami vaidybiniuose filmuose, grožinėje literatūroje. Bet išties sveikos visuomenės bruožas – gebėjimas pripažinti ir pačius purviniausius savo istorijos faktus, mokėjimas į daugelį įvykių, istorinių sprendimų ir asmenybių pažiūrėti skirtingais kampais. Pagaliau – abejoti. Ne faktais, o tų faktų interpretacija. Rusijos akademinė bendruomenė ir dalis visuomenės tai jau supranta. Bet ne politikai. Rusijoje 2009–2012 m. veikė prezidento įsaku sudaryta komisija, kurios tikslas – užkardyti bandymus falsifikuoti istoriją. Dabar gi prezidentas inicijuoja naujo, vienintelio „teisingo“ istorijos vadovėlio parašymą ir išleidimą...

Karti tiesa geriau už saldų melą?

Prieš kelerius metus žinomas Rusijos galerininkas ir politinis technologas Maratas Gelmanas interviu tinklalapiui VIPcomments.ru ir agentūros „RIA-Naujasis regionas“ projektui sakė: „valdžia užsiima „vieningos istorijos“ rašymu su viltimi, kad tokiu būdu sukurs „vieningą naciją“.

„Bėda ta, kad jie istoriją nori pagražinti. Tačiau nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri neturėtų tamsių istorijos puslapių. Pažiūrėkit, JAV, kurių dabar prezidentas afroamerikietis, buvo laikai, kai egzistavo vergija. Kai moterys neturėjo balso teisės. Ir jie to neslepia, nesako: „Imkim ir nerašykim istorijoje, kad pas mus buvo vergija.“ O mūsiškiai nori užtušuoti. Ivanas Rūstusis buvo nerūstus, o Stalinas buvo ne žudikas, nebuvo jokio stalinistinio teroro“, – teigė M. Gelmanas.

M. Gelmano įsitikinimu, dabartinė valdžia turėtų pagalvoti apie tai, kad po jų atėję politikai gali užsinorėti su istorija pasielgti lygiai taip pat, kaip dabar elgiasi jie – pakeisti jų biografijas, savaip viską parašyti ir traktuoti. Tai pavojingas ir labai slidus kelias.

Bet grįžkime prie Leningrado blokados – iš tikrųjų itin skaudaus istorijos puslapio. TV kanalo „Dožd“ inicijuota diskusija ir eteryje paskelbtas klausimas nebuvo atsitiktiniai. Visų pirma, sukanka blokados pralaužimo 70-osios metinės. Antra, viešumoje vis dažniau atsiranda įrodymų, liudijančių, kad ilgus metus kartotas naratyvas apie blokadą, švelniai tariant, ne visai atitinka tikrovę. Su tuo kovoti sunku. Todėl partijos „Vieningoji Rusija“ atstovė Dūmoje, Saugumo ir kovos su korupcija komiteto pirmininkė Irina Jarovaja buvo užregistravusi įstatymo projektą dėl draudimo... reabilituoti nacizmą. Suprask, bet kokie bandymai suabejoti vienintele karo laikų istorijos interpretacija yra bandymas reabilituoti nacizmą. Formaliai tai – baudžiamosios atsakomybės įvedimas už Didžiojo Tėvynės karo atminties įžeidimą. Šį įstatymo projektą pernai griežtai sukritikavo ESBO.

Žinoma Rusijos politikė, Federacijos Tarybos pirmininkė Valentina Matvijenko TV kanalo „Dožd“ laidoje „Diletantai“ užduotą klausimą pavadino šventvagyste: „Ir tai vyksta bandymų falsifikuoti Antrojo pasaulinio karo istoriją fone. Bandymų reabilituoti tuos, kurie pradėjo karą, kurie atsakingi už milijonus aukų, žuvusiųjų, už sudegintus koncentracijos stovyklose. Man galvoje netelpa, kaip galima buvo TV laidoje užduoti tokį klausimą.“ Anot jos, Leningrado gyventojai, išgyvenę blokadą, įvykdė žygdarbį, kuris neturi analogų pasaulio istorijoje. „Norėtųsi pažiūrėti į akis tiems žmonėms, kurie išdrįso užgauti dar likusius gyvus blokados liudytojus“, – piktinosi politikė. Tačiau vis dėlto – kas labiau turėtų piktinti: bandymas pasamprotauti, ar nevertėjo miestui pasiduoti siekiant išgelbėti šimtus tūkstančių gyvybių, ar į viešumą išlindusios detalės, kad tuometiniame Leningrade visu pajėgumu veikė konditerijos fabrikas, gaminantis partijos šulams ne tik šokoladukus, bet ir prašmatnius pyragaičius bei romo bobas? Tuo metu, kai iš bado žmonės mirė tiesiog gatvėse ir galbūt siautėjo kanibalizmas...

Šokolado ir pyragaičių paslaptis

Apie tai buvo kalbėta jau minėtoje televizijos „Dožd“ laidoje. Tačiau šis epizodas visgi vertas atskiro dėmesio. Pateiksiu internetinių dienoraščių portale livejournal paskelbtą Rusijos karo istoriko Jurijaus Lebedevo pasakojimą (http://tverdyi-znak.livejournal.com/1426146.html) apie Leningrado blokados laikų archyvinių nuotraukų paslaptis.

„Kai aš verčiau Hasso G. Stachowo knygą „Tragedija prie Nevos“ („Tragodie an der Newa. Der Kampf um Leningrad 1941–1944“, 2001), atkreipiau dėmesį į šią frazę: „Tik šiandien tapo prieinamos tarybinių archyvų nuotraukos, parodančios pyragaičių ir saldainių, skirtų partijos elitui Smolnyje, gamybą Leningrado konditerijos fabrikuose. Jų data – 1941 m. gruodis, kai kasdien iš bado mirė šimtai žmonių.“ Prisipažinsiu sąžiningai – nepatikėjau aš tuomet vokiečių rašytoju. Bet, būdamas karo istorikas, susidomėjau šaltiniu, kurį naudojo ir nurodė H. G. Stachowas. Juo buvo kita knyga – 1992 m. vokiečių išleista „Blockade Leningrad 1941–1944“. Autoriai nurodė, kad nuotraukų savininkas – centrinis Sankt Peterburgo kinematografijos ir fotodokumentalistikos valstybinis archyvas.

Apsilankiau jame, parodžiau vokišką knygą su nuotraukomis. Taip pat parodžiau ir tėvyninį karo laikų fotoalbumą, kuriame buvo publikuota ta pati nuotrauka su parašu: „1941 m. gruodžio 12 d., Antrasis konditerijos fabrikas. Meistrai apžiūri gatavus duonos kepalus.“ Kalbama neva apie blokadinę duoną...

Vokiškas parašas po nuotrauka buvo beveik analogiškas – išskyrus paskutinius žodžius. Jie skambėjo taip: „apžiūri gatavą produkciją“. Labai plati sąvoka.

Nekantraudamas laukiau, kada atneš nuotraukos originalą. Kad galėčiau išsiaiškinti – kepalai tai buvo ar kažkas kita, labai jau panašaus į šokolado plyteles. Kai archyvo darbuotojas padėjo nuotrauką ant stalo, tapo aišku, kad ją 1941 m. gruodžio 12 d. padarė žurnalistas A. Michailovas. Jis buvo žinomas TASS fotokorespondentas, vadinasi, fotografavo turėdamas oficialų užsakymą.

Neatmeskim versijos, kad A. Michailovas iš tikrųjų gavo užsakymą, kurio tikslas – nuraminti tarybinius žmones, gyvenančius „didžiojoje žemėje“. Reikėjo parodyti, kad Leningarde situacija nėra tokia apverktina. Todėl buvo pasirinktas vienas iš konditerijos fabrikų, kuris, kaip paaiškėjo, iš tikrųjų badaujančiame mieste tęsė saldžiosios produkcijos išrinktiesiems gamybą. O išrinktieji – partiniai ir kariniai veikėjai, atsakingi Smolnio ir vykdomosios valdžios darbuotojai, žinomi mokslininkai, rašytojai. Jų buvo nemažai, turint omeny, kad jiems dirbo ištisas konditerijos fabriko cechas. Šiai produkcijai nebuvo taikomos jokios blokados kortelės. Maža to, fabrikas buvo įslaptintas, jam suteiktas karinės paslapties statusas.

Galbūt ši nuotrauka buvo išspausdinta viename iš tarybinių laikraščių. Gali būti, kad nuotraukoje specialiai buvo paryškintas kontrastas, kad būtų neaišku, kas tai per produkcija, paverčiant ją „kepalais“. Bet greičiausiai nuotraukos užsakovai suprato, kad tai jau virš visko ir nuotrauka nukeliavo į archyvą.

Tame pat archyve man pavyko rasti dar dvi labai įdomias nuotraukas. Po pirmąja, kurioje stambiu planu matomas žmogus išdėliotų pyragaičių fone, parašyta: „Geriausias „n“ konditerijos fabriko pamainos meistras V. A. Abakumovas. Jo vadovaujamas kolektyvas nuolat vykdo normas. Nuotraukoje: draugas Abakumovas tikrina „Vienos pyragaičių“ kokybę. 1941 m. gruodžio 12 d. Foto: A. Michailovas. TASS.“

Iš parašo po nuotrauka galima suprasti, kad čia net jokios paslapties nebuvo. Prisipažinsiu, kai aš visa tai sužinojau, pasidarė labai skaudu. Apėmė jausmas, kad tave apgavo ir, be to, – pačiu nesąžiningiausiu būdu. Pasirodo, melo migloje aš gyvenau ilgus metus, bet dar apmaudžiau tapo, kad šioje migloje iki šiol gyvena tūkstančiai mano kraštiečių.

Galbūt dėl šios priežasties aš įvairiose auditorijose pradėjau pasakoti šių nuotraukų istoriją. Mane labiau domino reakcija. Dauguma žmonių pirmiausia šią informaciją priimdavo audringai piktai. O kai parodydavau nuotraukas, stodavo mirtina tyla, vėliau žmonės imdavo kalbėti nesustodami...

O štai ką papasakojo Leningrado gynybos ir blokados muziejaus bibliotekos vedėja Maja Sergejeva. Pasirodo, jai tokie atvejai buvo žinomi iš pasakojimų. 1950 m. vasarą, dar būdama mergaitė, vasarnamyje ji išgirdo detalią istoriją, kai pamatė moterį, vėdinančią 17 paltų. Sergejeva paklausė: „Kieno tai daiktai?“ Ta atsakė, kad viskas jai priklauso nuo blokados laikų. „Kaip šitaip?“ – nustebo mergaitė.

Pasirodo, toji moteris dirbo šokolado fabrike. Leningrado blokados laikais. Šokoladą ir saldainius, kaip ir kitus konditerijos gaminius, jos žodžiais, ten gamino be pertraukos. Fabriko viduje galėjai valgyti kiek telpa – be apribojimų. Bet už bandymą ką nors išsinešti grėsė sušaudymas. Tos moters mama badavo, praktiškai mirė iš bado, tad mergina vis dėlto ryžosi išnešti šokolado, jį paslėpusi savo plaukuose. Baisiausia buvo išnešti pirmąją vogtą partiją.... Mama išgyveno.

Paskui ji pradėjo vogti nuolat, šokoladukus parduodavo arba mainydavo į duoną, kitus daiktus, turinčius paklausą sendaikčių turguose. Ilgainiui pinigų jai užteko ne tik duonai, bet ir brangiems daiktams. Greičiausiai tie paltai – toli gražu ne vieninteliai įsigyti blokados laikais, kai žmonės pusvelčiui pardavinėjo viską. Ypač – 1942 m. vasarą, kai organizuotai prasidėjo evakuacija. Visur buvo pilna skelbimų apie skubiai išparduodamus daiktus. Spekuliantai klestėjo.

Neseniai aš perskaičiau A. Pantelejevo knygoje „Gyvi paminklai“, kad pačiu žiauriausiu blokados metu Leningrado profsąjungų taryba gavo telegrafo užklausą iš Kuibyševo, kur tuo metu buvo evakuota tarybinė vadovybė: „Praneškite slidinėjimo kroso rezultatus ir dalyvių skaičių.“

Paskui aš galutinai pripažinau Hasso Stachowo tiesą knygoje „Tragedija prie Nevos“: „Raudoniesiems ponams buvo skirtas riestainis, o liaudžiai – bizūnas ir mirtis.“

Tai buvo ištrauka iš rusų karo istoriko J. Lebedevo pasakojimo dienoraščių portale livejournal.com. Pasakojimas sukrečia. Bet už jį greit gali tekti sumokėti – pinigais arba laisve. Nes tai, Rusijos politikų manymu, „nesaugi istorija“. „Kam reikia tokios tiesos?“ – mėgdavo sakyti L. Brežnevas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 17)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras