Pasaulyje pripažinta amerikietiška sociologinių tyrimų bendrovė „Gallup“ (ją labai sunku įtarti neobjektyvumu ar tendencingumu) atliko apklausą buvusiose SSRS respublikose (kažkodėl – išskyrus Uzbekistaną ir Baltijos valstybes), kurių gyventojams buvo užduotas paprastas klausimas: jie daugiau prarado ar laimėjo dėl Sovietų Sąjungos subyrėjimo? Praėjusių metų pabaigoje paskelbti rezultatai buvo nevienareikšmiai (žr. lentelę apačioje).

Šaltinis: http://www.gallup.com/poll/166538/former-soviet-countries-harm-breakup.aspx

Kaip rodo tyrimas, labiausiai SSRS ilgisi Armėnija, Kirgizija, Tadžikistanas, Ukraina ir Rusijos Federacija. Palyginti didelis Sovietų Sąjungos šalininkų skaičius yra Moldovoje ir Baltarusijoje. Didesnę naudą nei žalą jos subyrėjimas atnešė Kazachstano, Azerbaidžano, Gruzijos ir Turkmėnistano gyventojams. Šiame kontekste kyla natūralus klausimas: kodėl skirtingų šalių atsakymai yra tokie?

Pradėti galima nuo turkmėnų. Nors jie vis dar naudojasi įvairiomis socialinėmis-ekonominėmis lengvatomis (pavyzdžiui, tam tikrą benzino kiekį gauna nemokamai), labai abejotina, kad jų atsakymai buvo nuoširdūs, turint omenyje režimo pobūdį. Apskritai reikėtų prisiminti, jog Centrinės Azijos valstybės nenorėjo išstoti iš Sovietų Sąjungos, kuri padarė labai daug: plėtojo jų švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, pramonę ir t. t. Todėl nenuostabu, kad Kirgizija ir Tadžikistanas norėtų grįžti į praeitį. Tačiau šiuo atveju dar būtina pažymėti, jog tadžikus labai nualino pilietinis karas, o kirgizus dvi revoliucijos, kurios niekaip neleidžia suformuoti stabilios ir veiksmingos valdžios.

Kita vertus, kazachai, kaip Centrinės Azijos regiono gyventojai, yra patenkinti tuo, ką turi dabar. Tokią situaciją veikiausiai lemia du faktoriai. Pirma, Kazachstanas turi daug resursų. Antra, jam pasisekė su pirmuoju ir kol kas vieninteliu prezidentu, sugebėjusiu sukonstruoti tokią valdymo sistemą, kuri suderina vis labiau politiškai ir ekonomiškai liberalėjantį korupcinį autoritarizmą ir socialinę-ekonominę atsakomybę prieš visuomenę. Kitaip tariant, Kazachstano elitas ir sau ima, ir kažkiek su žmonėmis dalinasi, taip pat nuosekliai modernizuoja šalį, palaikydamas konstruktyvius ir šalies interesus atitinkančius santykius tiek su Rusija, tiek su JAV, tiek su Kinija.

Panašiai galima pasakyti ir apie Azerbaidžaną, kurį akivaizdžiai praturtino naftos ir dujų doleriai bei subalansuota užsienio politika. Armėnija tokių išteklių neturi. Be to, gyvena gana izoliuotai ir vargingai. Tad suprantama, jog jos piliečiai su simpatija žiūri į SSRS laikus. Gruzijoje nedaug, bet pirmauja nepriklausomybės šalininkai. Tai galima paaiškinti ilgamečiu provakarietišku kursu, kuris griežtai perbraukia sovietinę praeitį, ir valdžios socialinės-ekonominės bei užsienio politikos nesėkmėmis, kurios verčia gruzinus (ypač vyresnius) pozityviai vertinti sotesnius sovietmečio laikus. Panaši situacija yra Moldovoje, tik ten ekonominių sunkumų momentas yra stipresnis negu Gruzijoje, be to, dar gana aktyvūs moldavų komunistai agituoja už Eurazijos sąjungą, t. y. už tai, kad taip, kaip buvo anksčiau, bus geriau.

Dabar apie slavus. Pradėti galima nuo paprastesnio atvejo – Rusijos, dėl kurios viskas aišku, nes šalį valdo žmogus, vertinantis SSRS subyrėjimą kaip didžiulę geopolitinę katastrofą ir šiuo metu aktyviai kuriantis SSRS-2 Eurazijos sąjungos pavadinimu. (Eurazijos sąjunga numato didesnį integracijos lygį – ne tik ekonominę, bet ir politinę, finansinę, karinę, gal kultūrinę, pasienio lengvatų ir kitokią integraciją.) Ukrainiečių pasirinkimą galima paaiškinti keliais dalykais. Pirma, tie 23 procentai šiandieninių realijų rėmėjų greičiausiai gyvena šalies vakaruose, o rytiečiai yra artimesni Rusijai, kuri – kaip ką tik minėta – neįsivaizduoja naujos imperijos be Ukrainos. Be to, ilgėtis SSRS laikų Ukrainos gyventojus neabejotinai verčia oligarchinė šeiminė valdžia, kuri, skirtingai nei kazachų, tik ima, bet nelabai nori dalintis su šalies piliečiais ir bent kiek gerbti paprastą žmogų.

Ganėtinai įdomus Baltarusijos rezultatas. Viena vertus, po Sovietų Sąjungos subyrėjimo A. Lukašenka iš esmės padarė iš šalies mažą jos kopiją. Kitaip tariant – viskas liko, kaip buvo, ir dar prie to – nepriklausomybė. Tačiau šioje vietoje turbūt vėl suveikia prorusiškų nuotaikų (kurios dar stipresnės negu rytų Ukrainoje) bei broliškos vienybės faktorius ir tai, kad valdantysis režimas pristato sovietinį laikotarpį kaip šiuolaikinio valstybingumo ir tapatybės pamatą.

Pagaliau, apie tuos, kurių nuomonės neklausė. Pirmiausia įdomu, kodėl jų neklausė. Atsakymo „Gallup“ nepateikia, tad priežastis galima tik spėlioti. Uzbekistano atveju, turint omenyje režimo pobūdį, tyrimas galėjo būti uždraustas, nes, neduok Dieve, paaiškės, jog anksčiau gyventi buvo geriau. O taip greičiausiai ir atsitiktų. Uzbekistane nėra taip blogai kaip Kirgizijoje ir Tadžikistane, bet nėra ir taip gerai kaip Kazachstane (neatsitiktinai daugybė uzbekų geresnio gyvenimo ieško Rusijoje). Todėl apklausos rezultatas galėtų būti panašus į ukrainietišką ar moldavišką, o to Islamui Karimovui visai nereikia.

Baltijos valstybės problemų dėl demokratijos apklausų srityje neturi. Todėl dvigubai įdomiau, kodėl jos, kaip buvusios SSRS respublikos, nebuvo įtrauktos į tyrimą. Galbūt „Gallup“ nusprendė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimas į ES savaime reiškia, jog jų gyventojams sovietinė praeitis yra ne tokia patraukli kaip europinė dabartis. Kita vertus, amerikiečiai galbūt nusprendė, kad dabartiniu metu, kai euro zonos vienybės klausimas yra toks aštrus, neverta kompromituoti Europos Sąjungos dar labiau, nes, žinant Baltijos šalių realijas, rezultatas galėtų būti jai ne itin palankus.

Tikriausiai visose trijose Baltijos valstybėse SSRS rėmėjai nelaimėtų, bet jų procentas vis tiek būtų gana didelis. Jį gali nulemti nedarbo problema, žmonėms skaudžios ekonominės krizės pasekmės, nepasitenkinimas valdžia, o Latvijoje bei Estijoje dar ir ne visai lojalių šioms šalims rusakalbių gyventojų faktorius.

Tai kodėl Sovietų Sąjunga dar gyva buvusių jos respublikų piliečių galvose? Todėl, kad daugumoje jų gyvenimas iš tiesų nepasidarė geresnis, o kai kur ir pablogėjo. Demokratija (laisvė) šiuo atveju esmės nekeičia, nes, kaip rodo istorija, duonos kąsnis žmogui dažnai yra svarbesnis už laisvės gurkšnį (ypač NVS erdvėje).

Pabaigai – verčiantis susimąstyti anekdotas. Seno Odesos gyventojo klausia, kada jam buvo geriau gyventi – anksčiau ar dabar, o jis atsako: „Anksčiau mes gyvenome gerai, dabar mes gyvename dar geriau, bet, žinote, mes būtume ne prieš vėl gyventi gerai.“

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.