Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar ateis pavasaris į Bosniją? (5)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 02 26

Bosnijos šiaurėje esančioje Tuzloje protestus vasario 4 dieną pradėjo penkių privatizuotų gamyklų darbininkai, iš savininkų ir vyriausybės reikalaudami sumokėti vėluojančius atlyginimus bei pensijas. Per kelias dienas protestai išplito į kitus miestus, pasiekė ir sostinę Sarajevą. Taikūs protestai virto riaušėmis: vasario 7 dieną protestuotojai susirėmė su policija ir padegė keliolika valstybinių pastatų, tarp jų premjero administraciją ir prezidentūrą Sarajeve su joje įkurtu valstybiniu archyvu. Sulaikyti 27 protesto akcijos dalyviai, o kitą dieną atsistatydino kelių šalies kantonų vadovai. Manoma, kad iš viso nuo protestų pradžios sužeista per tris šimtus žmonių.

Visuotinių apklausų duomenimis, protestuotojus palaiko 88 procentai Bosnijos piliečių (78 proc. Serbų Respublikos ir 93 proc. Bosnijos ir Hercegovinos Federacijos gyventojų).

Deitono atgarsiai Bosnijoje

Iš pirmo žvilgsnio Bosnijos protestai, kilę dėl nepasitenkinimo dideliu nedarbu ir valdžia, niekuo neišskirtiniai: Bulgarijoje protestai prieš vyriausybę truko kelis mėnesius, Ukrainos Euromaidanas dar nuo lapkričio laiko prikaustęs didžiosios pasaulio dalies dėmesį. Tačiau kiek labiau pasigilinus ir susipažinus su Bosnijos istorija po pilietinio karo pabaigos 1995 m. matyti, kad tarptautinės bendruomenės pastangos užbaigti kruvinus etninius konfliktus ir sukurti visas tautines grupes tenkinančią valdžios padalijimo sistemą prisidėjo prie sudėtingo biurokratinio aparato ir kartu – prie valdančiojo etninio elito sukūrimo.

1995 m. Deitono taikos sutartis Bosniją ir Hercegoviną padalijo į du atskirus teritorinius vienetus – serbų ir bosnių Serbų Respubliką, bosnių bei kroatų Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją ir autonominę Bričko sritį. Tiek Federacija, tiek ir Serbų Respublika turi savo atskirą vyriausybę, vėliavą, herbą, prezidentą, parlamentą, policijos pajėgas, muitinės departamentą ir pašto sistemą. Savo ruožtu Bosnijos ir Hercegovinos Federacija yra padalinta į dešimt kantonų, kurių kompetencijos pinasi su vietinės savivaldos kompetencija.

Šios dvi pagrindinės Bosnijos ir Hercegovinos teritorijos taip pat turi bendrą prezidentą ir du viceprezidentus (šie trys asmenys – vienas kroatas, vienas serbas ir vienas bosnis – renkami ketverių metų kadencijai ir prezidento pareigas eina keisdamiesi kas aštuonis mėnesius) bei dvejų rūmų parlamentą. O kad šalis laikytųsi 1995 m. Deitono susitarimais (juos pasirašius oficialiai buvo baigtas karas buvusioje Jugoslavijoje) nustatytų taikos sąlygų, čia veikia ir tarptautinės bendruomenės įkurta Aukštojo atstovo Bosnijai ir Hercegovinai tarnyba (OHR).

Taigi, valdžių padalijimas etniniu pagrindu Bosnijoje sukūrė didžiulį biurokratijos ir valdžios institucijų aparatą vos 3,8 milijono gyventojų turinčioje šalyje. Taip pat valdininkai ir politikai yra tarp geriausiai apmokamų asmenų šalyje, kurioje bendras nedarbo lygis siekia 27,5 proc., o jaunimo – net per 60 procentų.

Valdžios padalijimas – pagrindinė nepasitenkinimo priežastis?

Pasak Balkanų eksperto ir Londono universiteto kolegijos mokslininko Erico Gordy, Deitono sutartis slypi už kiekvienos politinės problemos Bosnijoje. Aršus šios sistemos kritikas savo tinklalapyje teigia, kad Deitone žudikams iš trijų etninių grupių tarptautinė bendruomenė pasiūlė nutraukti masines žudynes mainais į garantuotą šiltą vietelę politikoje ir per beveik du dešimtmečius, praėjusius nuo Deitono sutarties pasirašymo, sukurta politinė klasė nė karto nepraleido progos pademonstruoti savo neveiksnumo ir nereikalingumo. Pavyzdžiui, praėjusios vasaros protestus Sarajeve išprovokavo politikų nesugebėjimas susitarti, kas ir kaip turi išduoti asmens dokumentus naujagimiams. Dėl užsitęsusio ginčo užgeso kūdikio gyvybė, nes mergaitės tėvai negalėjo jos nugabenti skubiam gydymui į Vokietiją, mat niekas neišdavė jai jokio dokumento.

E. Gordy kritikuoja ir dabartinių valdančiųjų ir valdininkų vykdomą privatizacijos strategiją – esą perdavus valstybinius objektus į privačias rankas nebelieka savininkų atskaitomybės, todėl prarandamos darbo vietos, nebesukuriama tiek pat produkcijos kaip prieš tai. Pavyzdys – Tuzlos druskos fabrikas, kadaise tiekęs 80 proc. Jugoslavijos valgomosios druskos produkcijos. 1991-aisiais jis pagamino 208 000 tonų, 1999-aisiais – 21 000 tonų druskos. Jis buvo privatizuotas 2002-aisiais. 1998-aisiais fabrike dirbo 2500 žmonių, o 2013-aisiais – vos 422 žmonės.

Valdžios padalijimo šalininkai yra kiek nuosaikesni. Pavyzdžiui, Graco universiteto (Austrija) profesorius Florianas Bieberis yra įsitikinęs, kad nors šis valdžios padalijimas iš dalies gali būti dabartinių protestų ir nepasitenkinimo valdžia priežastimi, visko vien tik Deitono taikos sutarčiai suversti nereikėtų – pirma reiktų atsakyti į klausimą, ar tikrai politinis elitas nevaržomai elgiasi ir nepaiso rinkėjų reikalavimų dėl esamo etninio valdžios padalijimo. O gal reiktų ieškoti kitų priežasčių? Savo straipsnyje apie demokratijos ir valdžios padalijimo ryšį jis teigia, jog analizuojant situaciją visose buvusios Jugoslavijos valstybėse matyti, kad valdžios padalijimas galėjo sustiprinti partijų protekcionizmo ir nepotizmo sistemą, tačiau korupcija ir poliarizacija tarp partijų yra lygiai tokia pat stipri valstybėse su daugumos demokratijos sistema, kaip, pavyzdžiui, Albanijoje.

Nutrintos etninės ribos

Kad ir kokios būtų tikrosios giluminės šių protestų priežastys, dabar aišku viena – Bosnijos piliečiai nepatenkinti dabartine padėtimi. Protestuotojai yra pateikę daugybę konkretesnių ir abstraktesnių reikalavimų, tačiau juos visus galima daugiau ar mažiau apibendrinti. Į gatves išėję žmonės reikalauja permainų valdžioje, jie nori turėti galimybę dirbti ir užsidirbti, nori turėti geriau apibrėžtas socialines teises.

Šių tikslų Bosnijos piliečiai pasirengę siekti ne tik gatvės demonstracijomis, bet ir tiesiogine demokratija. Atstovaujamąja demokratija nusivylę protestuotojai visos šalies mastu organizuoja susirinkimus – plenumus, kuriuose pasisakyti gali visi dalyvaujantys. Pavyzdžiui, vasario 14 d. Sarajevo plenume susirinko per tūkstantį žmonių, kalbėtojams buvo skirta po dvi minutes. Per kiekvieną plenumą suformuluojami bendri reikalavimai valdžios struktūroms.

Ir vėl – atrodytų, nieko nuostabaus, juk pasisakančių prieš valdžią viešų kalbėtojų ir Lietuvos mitinguose netrūksta. Tačiau Bosnijai tai reiškia naujo etapo pradžią, nes į plenumus susirinkę žmonės nepasiskirsto pagal tautybę ir nepasitenkinimą esama situacija reiškia vienu balsu, o ne trimis atskirais kroatų, serbų ir bosnių balsais. Tiesa, protestai daugiausia vyksta Bosnijos ir Hercegovinos Federacijoje, o ne Serbų Respublikoje, bet tai paaiškinti galima tuo, kad pastaroji nėra padalyta į kantonus, kurie Federacijai reiškia dar vieną biurokratijos sluoksnį.

Net ir blogiausiu atveju, jei plenumų iniciatyva pamažu užges dėl valdžios spaudimo, šie bendri susirinkimai rodo, kad etninio karo šešėlis traukiasi ir ekonominių bei politinių problemų jokiais būdais negalima vertinti per etninę prizmę, kad ir kaip tai norėtųsi daryti tarptautiniams politikos apžvalgininkams. Plenumai taip pat demonstruoja ryžtą keisti esamą situaciją ne smurtinėmis, o taikiomis priemonėmis ir siunčia aiškią žinią visam išpūstam biurokratijos aparatui, kad jo laikas jau pasibaigė ir pasitikėjimas juo galutinai prarastas.

Aišku, ką nors prognozuoti dar anksti, tačiau, cituojant „The Economist“, tenka sutikti, kad „gal dar per anksti kalbėti apie Bosnijos pavasarį, tačiau juk dabar dar tik vasaris“.

Šaltiniai: „The Economist“, „The Guardian“, balkanist.net, klix.ba, etrafika.net, unv.ba, opendemocracy.net, balkaninsight.com, eastethnia.wordpress.com, fbieber.wordpress.com, taip pat Florian Bieber, „Power Sharing and Democracy in Southeast Europe“, Taiwan Journal of Democracy, Special Issue, p. 129–148.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (19)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (71)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (7)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras