Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kijevo Euromaidanas – tai masinė išsilaisvinimo, o ne ekstremistinė pilietinio nepaklusnumo akcija (72)

2014 03 01

Bendras Ukrainos nacionalizmo tyrėjų pareiškimas dėl dešiniųjų radikalų grupių dalyvavimo Ukrainos protesto judėjime, taip pat perspėjimas dėl to, kad kai kurie „antifašistiniai“ pranešimai iš Kijevo iš tikrųjų palaiko rusiškąjį imperializmą 

Šį pareiškimą priėmėme mes – mokslininkų, ukrainietiško nacionalizmo tyrimo specialistų, grupė, apimanti didesnę dalį negausios ekspertų bendruomenės, tyrinėjančios dešinįjį posovietinį ekstremizmą Ukrainoje. Kai kurių iš mūsų knygos reguliariai spausdinamos akademinėse leidyklose, o straipsniai – moksliniuose žurnaluose. Kiti iš mūsų atlieka ksenofobijos pasireiškimų Ukrainoje monitoringą valstybinėse ar nevyriausybinėse organizacijose. Dėl savo profesinės specializacijos ir tiriamosios patirties mes esame gerai susipažinę su problemomis ir rizikomis, susijusiomis su tam tikrų dešiniųjų radikalų grupių įsitraukimu į protestus Ukrainoje. Dėl to, kad daug metų tiriame šias problemas, mes geriau nei kiti stebėtojai suvokiame tą grėsmę, kuri gali kilti dėl dešiniųjų ekstremistų dalyvavimo Euromaidano veikloje. Kai kurie ankstesni mūsų kritiniai pasisakymai apie nacionalistines tendencijas Ukrainoje sukėlė piktą Ukrainos etnocentristų ir ukrainiečių diasporos Vakaruose reakciją.

Nors mes kritiškai vertiname dešiniųjų radikalų veiklą Euromaidane, esame susirūpinę dėl kitos pavojingos tendencijos, pasireiškiančios kai kuriuose tarptautinės žiniasklaidos reportažuose, nušviečiančiuose dabartinius įvykius Ukrainoje. Kai kuriose publikacijose dešiniųjų radikalų vaidmuo ir įtaka protesto judėjimui interpretuojama iškreiptai. Šiose publikacijose daromos prielaidos, kad proeuropinis judėjimas Ukrainoje paklūsta nacionalistinėms grupuotėms arba net kad jos jam vadovauja. Siekiant sukelti tokį efektą aktyviai pasitelkiami raiškūs įvaizdžiai, iš konteksto ištrauktos citatos, skuboti tarptautiniai palyginimai ir provokuojančios istorinės paralelės. Šios priemonės yra derinamos su įkyriu demonstravimu vienos žinomos, bet negausios protestuotojų dalies iš politiškai margos mozaikos, sudarytos iš šimtų tūkstančių žmonių. Kiekviena šios mozaikos sudedamoji dalis turi savo veiklos motyvus ir tikslus.

Ir tie, kurie Kijeve protestuoja aktyviai, ir taikaus protesto šalininkai savo gretose turi atstovų iš įvairiausių politinių stovyklų ir daugybę tokių, kurie išvis sunkiai nusakytų savo politinę poziciją. Ne tik taikūs demonstrantai, bet ir tie, kurie yra apsiginklavę lazdomis, akmenimis ar Molotovo kokteiliais ir priešinasi specialiosios paskirties būriams ir valdžios pasamdytoms gaujoms, – visi jie susivienijo į plataus masto judėjimą, kuris neturi vieningo vadovavimo centro. Dauguma demonstrantų stojo į aktyvių ginkluotų protestų kelią vien todėl, kad siekia atsako į Janukovičiaus režimo žiaurumus ir jo radikalizaciją. Tarp protestuotojų – ir liberalai, ir nacionalistai, ir komjaunuoliai, ir krikščionys bei kitų konfesijų tikintieji, ir visai netikintys.

Taip, iš tikrųjų: ir tarp taikių, ir tarp aktyvių protestuotojų yra ir kraštutinių dešiniųjų, ir kraštutinių kairiųjų atstovų. Tačiau apskritai judėjimas atstovauja visai ukrainiečių liaudžiai, ir vyresniems žmonėms, ir jaunimui. Todėl užsienio žiniasklaidai šiame judėjime pastebėti tik dešiniuosius radikalus – vadinasi, iškraipyti situaciją. Toks perdėtas susidomėjimas gali atspindėti tik sensacingai atrodančius etnonacionalinius šūkius, simboliką ir uniformas, bet ne realią padėtį įvykių vietose.

Mes net manome, kad tais atvejais, kai panašūs žurnalistų reportažai pasirodo Kremliaus palaikomuose leidiniuose, ypatingas jų susidomėjimas kraštutine dešiniąja protesto judėjimo dalimi yra nulemtas visai ne antifašistinių pažiūrų. Paradoksalu, bet tokių realybę iškraipančių reportažų platinimą galima paaiškinti analogiška ultranacionalizmo atmaina, tik šiuo atveju imperine iš esmės, jos šiuolaikiniu rusišku variantu. Naudojant totalinio vienos iš svarbiausių Europos istorijoje visuomeninio protesto akcijų diskreditavimo priemones, šiais reportažais siekiama sukurti pretekstą Maskvai įsikišti į Ukrainos įvykius – galbūt net ir rusų armijos intervencijos į šalį būdu, kaip tai atsitiko su Gruzija 2008 metais.

Ryšium su tuo mes kviečiame tuos stebėtojus ir žurnalistus (ir ypač kairiųjų pažiūrų), kurie imasi Ukrainos radikaliojo nacionalizmo kritikos, žiūrėti į tai itin atsakingai, apmąstant kiekvieną argumentą! Publikacijos, vaizduojančios Euromaidaną nerimą keliančiomis „ultranacionalistinėmis“ spalvomis, Kremliaus polittechnologų greičiausiai bus naudojamos savoms geopolitinėms užmačioms įgyvendinti. Tiekdami Maskvai jos kovoje su Ukrainos nepriklausomybe šią retorinę-propagandinę amuniciją, tokių publikacijų autoriai, nori jie to ar ne, padeda veikti politinei jėgai, kuri socialinio teisingumo, mažumų teisių ir politinės lygybės idėjoms kelia daug rimtesnę grėsmę nei visi Ukrainos dešinieji etnocentristai kartu paėmus.

Mes taip pat kviečiame Vakarų stebėtojus ir reporterius pademonstruoti supratimą vertinant jaunos nacionalinės valstybės, išskaidytos ir gyvenančios rimtų išorinių įtakų sąlygomis, problemas. Trapi padėtis, kurioje šiuo metu yra ukrainiečių nacija, ir neįtikėtino sudėtingumo kasdienio gyvenimo sunkumai pereinamuoju laikotarpiu negali nekelti įvairiausių nuomonių ir elgesio motyvų, kartais keistų, o kartais ir prieštaringų ar net destruktyvių. Esant tokiai situacijai fundamentalistinių, etnocentristinių ar ultranacionalistinių pažiūrų laikymąsi galima paaiškinti ne tiek giliais įsitikinimais, kiek veikiau kasdieniu žmonių, priverstų gyventi tokiomis sunkiomis aplinkybėmis, pasimetimu ir nerimu.

Pagaliau mes taip pat kviečiame tuos, kurie nėra pakankamai susipažinę su Ukraina ir neužsiima specialiais šios srities tyrimais, nedaryti skubotų išvadų apie sudėtingą nacionalinę problematiką šiame regione. Daugelis iš mūsų, būdami šios tyrimų srities specialistai, deda kasdienes pastangas tam, kad teisingai interpretuotume Ukrainos protestinio judėjimo politinę radikalizaciją ir paramilitarizaciją. Dėl to, kad viso to negalima pavadinti kitaip, kaip tik valstybės vykdomu teroru prieš ukrainiečių liaudį, vis daugiau ir paprastų ukrainiečių, ir įžymių intelektualų prieina prie išvados, jog taikus protestas yra neefektyvus ir neperspektyvus, kad ir kaip jis būtų pageidautinas. Tiems, kurie rengiasi rašyti apie protestus Ukrainoje, reikia rasti laiko, jėgų ir galimybių asmeniškai aplankyti šalį ir vietoje išsiaiškinti tą problematiką, kurią jie rengiasi nušviesti. Tiems, kurie tokių galimybių neturi, vertėtų nukreipti savo dėmesį į geriau jiems žinomus arba ne tokius sudėtingus ir nevienareikšmius dalykus. Tai leis ateityje išvengti daugybės štampų, faktinių klaidų ir iškreiptų vaizdinių formavimo – viso to, kas taip dažnai lydi įvykių Ukrainoje aprašymus.

PASIRAŠĖ:

Irina Bekeškina, politinės veiklos Ukrainoje tyrėja, Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Sociologijos institutas;

Tatjana Bezruk, dešiniojo radikalizmo Ukrainoje tyrėja, Kijevo Mohylos akademija, Ukraina;

Aleksandra Binert, rasizmo ir homofobijos Ukrainoje tyrėja, grupė už žmogaus teises Ukrainoje „Teisė“, Vokietija;

Maksimas Butkevičius, ksenofobijos posovietinėje Ukrainoje tyrėjas, Kijevo centro „Socialinė veikla“ projektas „Be ribų“, Ukraina;

Vitalijus Černeckis, šiuolaikinės Ukrainos ir Rusijos kultūros globalizacijos kontekste tyrėjas, Kanzaso universitetas, JAV;

Marta Dyčok, Ukrainos nacionalinio identiteto, žiniasklaidos ir istorinės atminties tyrėja, Vakarų universitetas, Kanada;

Kirilas Galuška, ukrainietiško ir rusiško nacionalizmo tyrėjas, Ukrainos istorijos institutas, Ukraina;

Mridula Goš, žmogaus teisių pažeidimų ir dešiniųjų radikalų judėjimų Ukrainoje tyrėja, Rytų Europos raidos institutas, Ukraina;

Aleksejus Garanis, Ukrainos politinių partijų veiklos tyrėjas, Kijevo Mohylos akademija, Ukraina;

Ivanas Pavlas Chimka, Ukrainos nacionalistinio judėjimo dalyvavimo holokauste tyrėjas, Alberta, Kanada;

Olga Gnatiuk, dešiniojo radikalizmo tendencijų Ukrainoje tyrėja, Varšuvos universitetas, Lenkija;

Jaroslavas Gricakas, ukrainietiško nacionalizmo istorijos tyrėjas, Lvovas, Ukraina;

Adrianas Ivachivas, religinių-nacionalistinių grupių posovietinėje Ukrainoje veiklos tyrėjas, Vermonto universitetas, JAV;

Valerijus Chmelko, Ukrainos visuomenės etnosocialinių struktūrų tyrėjas, Kijevo tarptautinis sociologijos institutas, Ukraina;

Vachtangas Kipiani, Ukrainos nacionalizmo ir pogrindinės spaudos tyrėjas, „Istorinė tiesa“ (http://www.istpravda.com.ua), Ukraina;

Vladimiras Kulikas, ukrainietiško nacionalizmo, identiteto ir žiniasklaidos tyrėjas, Politinių ir etnonacionalinių tyrimų institutas, Kijevas, Ukraina;

Natalija Lazar, holokausto Ukrainoje ir Rumunija tyrėja, Klarko universitetas, JAV;

Viačeslavas Lichačiovas, ksenofobijos Ukrainoje ir Rusijoje tyrėjas, Žydų eurazijinis kongresas, Izraelis;

Michailas Manakovas, politinės modernizacijos Ukrainoje ir Rusijoje tyrėjas, Kijevo Mohylos akademija, Ukraina;

Maiklas Mozeris, kalbinės situacijos ir identiteto Ukrainoje tyrėjas, Vienos universitetas, Austrija;

Bogdanas Nagaila, tarpetninių santykių Rytų Europoje ir NVS tyrėjas, Prancūzija;

Vladimiras Paniota, posovietinės ksenofobijos tyrėjas, Kijevo tarptautinis sociologijos institutas, Ukraina;

Anatolijus Podolskis, genocido ir antisemitizmo istorijos tyrėjas, Ukrainos holokausto istorijos tyrimo centras, Kijevas, Ukraina;

Alina Poliakova, dešiniojo radikalizmo judėjimų veiklos tyrėja, Berno universitetas, Šveicarija;

Andrejus Portnovas, šiuolaikinio ukrainietiško, rusiško ir lenkiško nacionalizmo tyrėjas, Humbolto universitetas, Vokietija;

Jurijus Radčenka, Antrojo pasaulinio karo laikotarpio ukrainietiško nacionalizmo tyrėjas, Tarpetninių santykių Centrinėje Europoje tyrimo centras, Charkovas, Ukraina;

Viljamas Rišas, Ukrainos nacionalistų teorijos ir politikos tyrėjas, Džordžijos kolegija, JAV;

Antonas Šechovcevas, Vakarų ir Rytų Europos dešiniojo ekstremizmo tyrėjas, Londono universiteto kolegija, Didžioji Britanija;

Oksana Ševel, ukrainietiško nacionalinio identiteto ir istorinės atminties tyrėja, Tafto universitetas, JAV;

Miroslavas Škandrij, Ukrainos tarpukario radikaliojo nacionalizmo tyrėjas, Manitobos universitetas, Kanada;

Konstantinas Sigovas, posovietinio diskurso strategijų tyrėjas, Kijevo Mohylos akademija, Ukraina;

Gerhardas Simonas, šiuolaikinės Ukrainos istorijos ir nacionalistinių strategijų tyrėjas, Kelno universitetas, Vokietija;

Jozefas Ziselsas, antisemitizmo ir „neapykantos kalbos“ tyrėjas, Ukrainos žydų organizacijų asociacija, Kijevas, Ukraina;

Timotis Snaideris, ukrainietiško nacionalizmo istorijos tyrėjas, Jeilio universitetas, JAV;

Kajus Struvė, ukrainietiško radikaliojo nacionalizmo ir holokausto tyrėjas, Halės universitetas, Vokietija;

Michailas Tiaglyj, genocido ir antisemitizmo tyrėjas, Ukrainos holokausto istorijos tyrimo centras, Kijevas, Ukraina;

Andreas Umlandas, dešiniojo radikalizmo posovietinėje Rusijoje ir Ukrainoje tyrėjas, Kijevo Mohylos akademija, Ukraina;

Tarasas Vozniakas, intelektinės veiklos ir nacionalizmo Ukrainoje tyrėjas, žurnalas „Ї“, Lvovas, Ukraina;

Aleksandras Zaicevas, ukrainietiško integralaus nacionalizmo tyrėjas, Ukrainos katalikų universitetas, Lvovas, Ukraina;

Jevgenijus Zacharovas, ksenofobijos ir nusikaltimų iš neapykantos šiuolaikinėje Ukrainoje tyrėjas, Charkovo žmogaus teisių gynėjų grupė, Ukraina.

Projekto koordinatorius – Andreas Umlandas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 72)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (86)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras