Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Už Mūsų ir Jūsų laisvę (28)

Aleksej Polehkij, politologas, mokslininkas, Antverpeno universitetas, Belgija / Vroclavo universitetas, Lenkija
2014 03 03

2014-ųjų vasario 20-osios įvykiai Ukrainoje įeis į pasaulio istoriją kaip šauksmas – kokia yra laisvės, demokratijos kaina ir kokia iš tikrųjų yra žmogaus gyvybės kaina? Kokią kainą ukrainiečiai yra pasirengę sumokėti už savo balso teisę, už laisvę ir galimybę lemti savo likimą, o ne būti nebyliais kelių valdytojų, iš gobšumo ir nebaudžiamumo praradusių protą, vergais?

Atsakymą į tai ukrainiečiai pademonstravo vasario 20-ąją, kai Nepriklausomybės Maidane stovėjo po žmogžudžių kulkomis. Į juos šaudė žudikai, nes teisėsaugos sergėtojais ar kareiviais jų vadinti negalima. Kareiviai – tai tie, kurie gina kieno nors gyvybes, o ne kariauja su savo bendrapiliečiais, kurių svarbiausias nusikaltimas buvo „įžūlumas“ išeiti į centrinę savo šalies aikštę ir pareikalauti pokyčių.

Šių masinių žudynių negalima pateisinti niekuo. Atsakingus už šių masinių žudynių organizavimą ir dalyvavimą jose būtina atiduoti Tarptautinio tribunolo teismui.

Be abejo, Ukrainos likimas – pačių ukrainiečių rankose. Niekas už juos negali nuspręsti, kokia bus jų šalis. Sprendžiant iš tos kainos, kurią ukrainiečiai moka už teisę vadintis laisvais žmonėmis, išlaikyti savo žmogiškąjį orumą ir turėti teisę lemti šalies ateitį, – reikia tikėtis, kad Ukraina bus demokratinė ir europietiška. Tik klausimas – kokią dar kainą jiems teks už tai sumokėti.

Juk pradėdama nuo tokių bazinių teisių ir vertybių susikūrė laisva ir demokratiška Europa, kuri prieš daugelį metų nuėjo savo erškėčiuotą ir dažnai kruviną kelią. O štai kokią kainą yra pasirengę užmokėti europiečiai šiandien ir ką jie yra pasirengę nuveikti dėl europietiškųjų vertybių įtvirtinimo – dar klausimas.

2013 m. pabaigoje Kijeve prasidėjo taikūs protestai prieš Ukrainos valdžios sprendimą atsisakyti Asociacijos su ES sutarties pasirašymo. Nuo pat protestų pradžios V. Janukovyčius su savo aplinka didino smurtą prieš Ukrainos piliečius, kadaise leidusius jam vadintis prezidentu. Reaguodamas į studentų „karnavalinį“ mitingą jis atsakė guminėmis milicijos lazdomis. Reaguodamas į protestus prieš prievartą ir bent šiokių tokių nuolaidų reikalavimus, jis ciniškai sutiko dalyvauti apskritojo stalo susitikime, tačiau tą pačią naktį liepė jėga „išvalyti Maidaną“. Ir – atsakydamas į protestus prieš sausio 16-ąją priimtus diktatoriškus įstatymus – davė nurodymą šaudyti.

Visą šį laiką Europos politikai reiškė susirūpinimą ir bandė kalbėti su juo diplomatine ir politine kalba. Deja, Janukovyčius ir į jį panašūs supranta tiktai vieną kalbą – jėgos. Visa kita jie laiko bergždžiu laiko gaišinimu.

Prasidėjusius prievartos veiksmus pavyko kiek pristabdyti, tarp parlamento sienų ieškant kompromiso. Daug vilčių kilo vasario 19-ąją, kai Aukščiausiosios Rados posėdyje valdžia opozicijai pažadėjo tam tikrų kompromisų – grįžti prie 2004 metų Konstitucijos, grąžinančios parlamentinę-prezidentinę šalies valdymo formą, ir sudaryti koalicinę vyriausybę. Tačiau vasario 19-ąją valdančioji dauguma paliko parlamentą, taip atsisakydama balsuoti. O tiesiog kelios dienos prieš tai Briuselyje buvo pareikšta, kad įvesti sankcijas prieš Ukrainos valdžią neplanuojama. Užtai Rusija pareiškė, kad dar 2 mlrd. dolerių perves tik tuo atveju, jeigu Janukovyčius „stabilizuos situaciją“.

Praradusi viltį išvaikyti mitingus jėga ir jausdama, kaip iš jos rankų slysta valdžia, Ukrainos vadovybė vasario 20-ąją nusprendė pereiti prie fizinio protestuotojų naikinimo, tikėdamasi, kad likę gyvi protestuotojai iš baimės paprasčiausiai išsilakstys.

Kai vasario 20-ąją Lenkijos, Prancūzijos ir Vokietijos užsienio reikalų ministerijų vadovai vedė derybas su Janukovyčiumi, tuo pačiu metu centrinėje Kijevo aikštėje snaiperiai šaudė į žmones. Per dieną buvo užmušta beveik šimtas žmonių, snaiperiai nuo stogų šaudė į gydytojus, kurie teikė pagalbą sužeistiesiems, į žurnalistus. Tai buvo panašu į baudžiamąją operaciją, vykdomą su vieninteliu tikslu – įbauginti visą šalį, kad žmonės išsibėgiotų ir visam laikui pamirštų net bandyti protestuodami išeiti į gatves.

Ir visa tai 21-ojo amžiaus pradžioje vyksta Europos centre...

Tik šių tragiškų įvykių fone Europos Sąjungos šalys paskelbia apie sankcijų Ukrainos valdžios atstovams įvedimą. Visą šį laiką Rusija vykdo atvirą spaudimą Ukrainai. Rusų žiniasklaida tikslingai bando suformuoti protestuotojų įvaizdį kaip „fašistų“, „nacionalistų“, „ekstremistų“ ir t. t. Daugelis žmonių Ukrainoje yra įsitikinę, kad jėgos naudojimo scenarijai yra rašomi Maskvoje, siekiant jų „teritoriją“ laikyti chaose. Panaši taktika gerai pasiteisino Osetijoje, Abchazijoje, Padniestrėje ir kitose „probleminėse“ buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose. Čia nėra nieko keisto, jeigu prisimintume, kad daugeliui Rusijos politikų nepriklausoma Ukraina – tai „istorinis nesusipratimas“. Žūtbūtinių V. Putino pastangų „atkurti imperiją“ Muitų sąjungos pavidalu fone europietiška, demokratinė Ukraina – tai iš esmės nuosprendis neo-Sovietų Sąjungai.

Šiame fone tik buvusio Sovietų bloko šalys, ypač Lenkija, Čekija, Baltijos valstybės, demonstruoja, kad supranta Ukrainoje vykstančių įvykių svarbą. Ir visaip palaiko ukrainiečius, puikiai prisimindamos sovietų dominavimo laikus ir tą kainą, kurią joms anuomet teko sumokėti už išsilaisvinimą iš totalitarinio palikimo gniaužtų.

Ką Europos Sąjungos valstybės yra pasirengusios padaryti dėl to, kad vienos iš didžiausių Europos valstybių, esančios jos centre, piliečiai turėtų teisę į gyvenimą, europines perspektyvas ir geresnę ateitį? Ir kurie savo gyvybės kaina įrodinėja, kad jie – ne vergai, o laisvi žmonės, o jų šalis – tai Europa, ir ne tik geografiškai, bet ir dvasiškai, ir vertybių prasme.

Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ne tik Ukrainos, bet dar labiau – ir pačios Europos ateitis! Tai, kuo pasibaigs visa tai, kas šiuo metu vyksta Ukrainoje, ilgiems metams nulems jos raidą, bet taip pat lems ir tai, kokia bus Europa. Kur jos prasmė, kokios vertybės ją vienija ir kokiu pagrindu ji kurs savo ateitį.

Ukraina Europai pasirodė didžiule problema. Ne tik todėl, kad Ukrainoje tiek daug problemų, o pirmiausia dėl to, kad Ukraina tapo veidrodžiu, kuriame Europa pamatė savo problemas, baimes ir silpnybes. Ir tai pirmiausia – krizinių procesų pačioje Europoje pasireiškimas.

Ukrainiečiai dažnai suvokdavo ką nors (čia jau kas – Rusiją, kas – Europą) kaip tą „Didįjį Kitą“, per santykius su kuriuo atpažįstamas savo identitetas ir nužymimas savo likimas. Bet pasirodė, kad Ukraina Europai taip pat yra tas „Didysis Kitas“, per santykius su kuriuo šiandien pasireiškia ir nusakoma pati Europos idėja.

Metafizinis Europos centras, jos „skausmo nervas“ šiandien yra aikštėje su išraustu grindiniu – Kijevo Nepriklausomybės Maidane. Kaip sakė prancūzų filosofas ir visuomenės veikėjas Bernard‘as-Henri Levy, „Ukraina – tai Europos širdis. Jei Ukrainą per jėgą grąžins į sovietinę apkabą, Europa neegzistuos. Ji dvasiškai prieis galą.“

Kokia Europa bus rytoj, sprendžiama šiandien Ukrainos miestų ir kaimų gatvėse. Ar vieningos Europos idėja vėl galės uždegti širdis, siūlyti naujas prasmes ir ateities projektus – priklauso nuo to, ką Europos Sąjungos piliečiai padarys dėl to, kad įtvirtintų europinį Ukrainos raidos kelią. Ar jie galės ką nors priešpriešinti beprecedenčiam Rusijos spaudimui prieš bandančią išsivaduoti iš sovietinės praeities Ukrainą? O gal pasistengs užsidaryti savo jaukiuose namuose, su neišspręstomis savo problemomis. Kartu pasmerkdami save lėtai užmarščiai...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 28)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (92)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras