Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kam ir kaip finansiškai padeda užsienis? (31)

Aušra Radzevičiūtė-Kornelija Bradaitė
2014 03 04

Nieko turbūt nestebina, kad Venesuela praktiškai nemokamai ilgus metus tiekė naftą Kubai ir kitais būdais rėmė šią šalį – viskas vardan Simono Bolivaro idėjų. Taip pat nestebina, kad amerikiečiai skiria pinigų Izraeliui ar Armėnijai, ką jau kalbėti apie „pagalbą demokratijai“ daugelyje besivystančių šalių. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) pinigus skolina, o mainais reikalauja griežtų taupymo programų įgyvendinimo. Tačiau pastaruoju metu tarptautinės finansinės pagalbos sferoje atsiranda nauja tendencija: autokratinių valstybių tarpusavio pagalbos fondas.

Praėjusių metų vasarą, kai ekonominių stebuklų taip ir nesulaukę egiptiečiai, padedami armijos, išvaikė Mohammedo Morsi vyriausybę, ši buvo pradėjusi derybas su TVF dėl 4,8 mlrd. JAV dolerių paskolos. Žinoma, Fondas kėlė įprastas sąlygas – pinigai mainais į reformas. Bet M. Morsi vyriausybės nebeliko, valdantieji „Broliai musulmonai“ vėl buvo nustumti į politikos paraštes, o broliškam Egiptui ranką ištiesė Saudo Arabija, Kuveitas ir Jungtiniai Arabų Emyratai: nekeldamos jokių papildomų sąlygų šios šalys Kairui davė 12 mlrd. dolerių – grynaisiais, nafta ir kitokiais pavidalais.

Antroji „neregėto dosnumo“ istorija galėjo nutikti visai neseniai: Asociacijos sutarties su Europos Sąjunga atsisakiusi Ukrainos valdžia iš Maskvos planavo gauti net 15 mlrd. JAV dolerių. Kaip atkreipia dėmesį prancūzų portalas Slate.fr, abiem atvejais efektyviai laiko prasme Vakarus nukonkuravo autokratinės valstybės, iš esmės be didelio vargo „kompensuodamos“ Vakarų su sąlygomis siūlytas pinigų sumas.

Anot Rusijos tinklalapio ej.ru, kiekvienas Rusijos pilietis, įskaitant net ir darbo migrantus, praėjusių metų pabaigoje sutiko padovanoti Ukrainai apytiksliai po šimtą dolerių. Turint omeny pačios Rusijos ekonomikos padėtį ir gana liūdnokas ateities prognozes, neįmanoma atsižadėti sąmokslo teorijų – juolab kad, kaip teigia ej.ru, niekas taip ir nematė susitarimo tarp Maskvos ir Kijevo turinio... Ukraina turėjo tapti didžiausia Rusijos skolininke, tačiau įvykiai Ukrainoje viską pakeitė: po istorinio susitarimo, pasibaigusio V. Janukovyčiaus pabėgimu iš šalies, Maskva iškart pareiškė stabdanti antrosios žadėtojo kredito dalies (2 mlrd. dolerių) išmokėjimą: kaip interviu naujienų agentūrai „Bloomberg“ pareiškė Rusijos finansų ministras Antonas Siluanovas, „dabartinių įvykių šviesoje nėra aišku, kas tą kreditą naudos ir kas jį grąžins“.

V. Janukovyčiaus režimas neturėjo jokių racionalių galimybių sušvelninti pasipriešinimo Ukrainoje, to padaryti vien manipuliacijomis ir spaudimu nebegalėjo ir Rusija. Kai kurie ekonominio spaudimo įrankiai prasmės ėmė nebetekti dar iki V. Janukovyčiaus žlugimo: atsirado vis daugiau skeptiškumo dėl Muitų sąjungos efektyvumo, pačios Rusijos duomenimis, per tris praėjusių metų ketvirčius Rusijos ir Ukrainos prekybos apimtis sumažėjo 15,2 proc., o Rusijos ir Baltarusijos – 16,4 procento. Be jokių muitų karų.

Žinoma, pasiėmęs Maskvos milijardus, V. Janukovyčius gavo šiek tiek laiko atsikvėpti, bet ilgainiui vis tiek visiems būtų tapę aišku, kad Rusijos pinigai absoliučiai nieko neišspręs, nes eilinis rinkėjas ukrainietis ničnieko nepajus. Galbūt iš šio sandorio kažką ir laimės tarpininkavusios struktūros, kurios tarpsta rusiškų dujų sąskaita, bet taip pat neilgam. Dar prie šiokių tokių laimėtojų galima laikinai priskirti Vakarų investuotojus, kurie aktyviai supirkinėjo Ukrainos skolos popierius, nes, matyt, turėjo „vidinės informacijos“ ir žinojo, kad atitekės rusiškų pinigų, kurie galų gale sėkmingai pasieks jų kišenes.

„Ukraina, kaip valstybė, nelaimėjo nieko. Atsisakiusi reformų, šalis negaus jai reikalingų investicijų, o tai reiškia, kad dar kartą bus atidėtos modernizacijos programos ir pastatytas ant kortos energetinės ir politinės nepriklausomybės siekis. Buvo laikai, kai Ukraina už dujas mokėjo 50 dolerių, tačiau jai tai nepadėjo, kaip, beje, ir Baltarusijai rusiškos subsidijos nepadėjo tapti klestinčia ekonomika“, – reziumuoja straipsnio ej.ru autorius. Ir priduria: ne itin laimėjo ir Rusija, nusprendusi Kijevui skirti milijardus dolerių – V. Janukovyčiaus režimui palaikyti skirti pinigai, net jeigu tai būtų vienas rublis, Rusijos vystymuisi ir jos piliečių gerovei nereiškia absoliučiai nieko. O kad patikėtum, jog už pinigus galima nusipirkti ilgalaikį V. Janukovyčiaus lojalumą, reikėjo būti nepralenkiamu geopolitiniu optimistu. Vakaruose tokių neatsirado...

Užsienio pagalbos nauda – abejotina?

Prancūzų Slate.fr pripažįsta, kad ne tik autokratinių valstybių teikiama finansinė parama kelia abejonių. Portalas cituoja „pesimistiškiausią iš realistų“ Hansą Morgenthau (knyga „Nauja JAV užsienio politika“), kuris rašo, jog kitų šalių vystymui skiriamos piniginės lėšos yra bene pats efektyviausias būdas nusipirkti sąjungininkų, tačiau visi kiti keliami tikslai – beprasmis reikalas. Geriausias to pavyzdys – po Kemp Deivido susitarimo Egiptui JAV skirti milijardai dolerių, kurie pakliuvo tuomečiam režimui į rankas ir jokios naudos šalies gyventojams nedavė.

Ir vis dėlto yra esminis skirtumas tarp to, kai pinigus skiria demokratinės šalys ar institucijos, ir autokratų teikiamos finansinės pagalbos. Vakarai bent jau formaliai siekia permainų ir reformų, kelia sąlygas, kad efektyviau veiktų paramą gaunančių šalių ekonominės ir politinės sistemos. O autokratai investuoja į tai, kad niekas nesikeistų. Ir jokio dviračio čia niekas neišradinėja: istorijoje pavyzdžių, kai buvo finansuojami tinkami režimai – nors vežimu vežk. Tai darė sovietai, amerikiečiai, kinai ir dabartinė Rusija. Visame šiame kontekste bene vienintelė išimtis – ES. Ji investuoja milžiniškas pinigų sumas, kad Bendrijos nepaliktų Graikija, bet kartu kelia tam tikrus reikalavimus ir kantriai laukia rezultatų. Net jeigu Vokietijos kanclerei Angelai Merkel graikų laikraščiai ir paišo Hitlerio ūsus...

Užsienio pagalbos neefektyvumo (grynai ekonomine prasme) temą galima tęsti ir tęsti. 2003 m. ekonomistas Williamas Easterly sulygino padėtį 20 valstybių, kurios gavo pačius didžiausius kreditus plėtrai iš TVF ir Pasaulio banko (1980–1999 m.), su besivystančiomis valstybėmis apskritai. Prieita prie išvados, kad jokių skirtumų tarp gavusių ir negavusių paramą nėra.

Bene geriausias pavyzdys – Afganistanas. Nuo 2001 m., kai buvo nuverstas talibų režimas, iki 2011 m. ši šalis gavo net 57 mlrd. JAV dolerių paramos. Nors skaičius atrodo įspūdingai, padalinus šiuos pinigus kiekvienam afganui, išeitų nei daug, nei mažai – po 166 dolerius kasmet. Bet svarbu ne tai. Svarbiausia – kad eiliniai afganai šiuos pinigus didžia dalimi matė kaip savo ausis. Šalyje katastrofiškai trūksta darbo vietų: Pasaulio bankas paskaičiavo, kad diduma Afganistano gyventojų verčiasi laikinais, atsitiktiniais darbais, per dieną uždirbdami vieną dolerį. Iki šiol beveik pusė šalies gyventojų neturi pakankamai maisto, 18 proc. vaikų iki penkiolikos metų dirba suaugusiųjų darbus, 82 proc. afganų neraštingi.

Populiariausias darbdavys Afganistane – opijaus augintojas. Daugelis įmonių niekur neregistruotos ir, žinoma, nemoka mokesčių. Vyriausybė iki kaulų smegenų korumpuota ir didžia dalimi priklauso nuo tarptautinės finansinės pagalbos bei narkotikų prekeivių. Dar prieš dešimtmetį Tarptautinė darbo organizacija tvirtino, kad nieko nebus iš pagalbos Afganistanui, jeigu svarbiausia užduotimi netaps darbo vietų kūrimas. Tačiau humanitarinės organizacijos darbo vietas kuria itin nenoriai. Kas bus, kai šiais metais Afganistaną paliks NATO ir kitų valstybių karinės misijos ir bus pastebimai nurėžta finansinė pagalba? Buvo ir liks absoliučiai žlugusi valstybė.

Nieko gero Vakarų finansinė pagalba neatneša ir Afrikos valstybėms. Šiam žemynui skirti trilijonai JAV dolerių, bet skiepų nuo maliarijos nėra iki šiol, vieną ropę valgo visas kaimas, o kūdikių mirtingumas kelia siaubą. Ką jau ten kalbėti apie tikrą ekonominį proveržį...

TVF bizūnas

Bet ne viskas taip beviltiška. Vis dėlto TVF skolinimo politika neretai atneša ir pozityvių rezultatų – svarbu pasirinkti tinkamiausią metą kreiptis finansinės pagalbos ir įvertinti galimybes įgyvendinti Fondo keliamus reikalavimus. Tai didžia dalimi būdinga ne beviltiškoms šalims.

Į TVF pagalbos 2008 m. kreipėsi Latvija. Derybos buvo itin sunkios: tuometis premjeras Valdis Dombrovskis yra prisipažinęs, jog TVF teikė Latvijai vis naujas ir gana sunkiai įgyvendinamas sąlygas kreditavimui gauti. „TVF reikalauja labai ženkliai sumažinti iždo deficitą, ir tai bene esminė jo sąlyga. Su ja yra susiję keletas kitų reikalavimų, dėl kurių yra deramasi“, – interviu žiniasklaidai sakė V. Dombrovskis. Vis dėlto Latvija pasiskolino 820,2 mln. latų. Skola, beje, buvo grąžinta anksčiau laiko – 2012 m. gruodį, nes Rygai pavyko sėkmingai išplatinti valstybės obligacijų už 1,25 mlrd. latų.

Paskola, pasak Latvijos finansų ekspertų, buvo paimta tinkamiausiu laiku, o jos grąžinimas anksčiau laiko, nors tai ir ne itin patiko TVF, suteikė šaliai galimybę nemenką dalį biudžeto lėšų nukreipti ne skolai administruoti, o į tuos ekonomikos sektorius, kur labiausiai jų reikia.

TVF paskolos krizės metu taip pat kreipėsi Airija – 2010 m. ji iš TVF pasiskolino 22,5 mlrd. eurų, iš ES gavo net 45 mlrd. eurų. Oficialusis Dublinas taip pat neišvengiamai privalėjo susiveržti diržus – parengti efektyvias išlaidų mažinimo programas.

Vis dėlto praėjusių metų gruodį Airija jau galėjo atsisakyti dalyvavimo ES ir TVF antikrizinėse programose. Šalies ekonomika pradėjo atsigauti, eksportas, pasak ekspertų, pasiekė „istorines aukštumas“, o valstybės obligacijų palūkanų norma sumažėjo nuo 15 iki mažiau nei 4 procentų.

Vienaip ar kitaip, būtina nubrėžti takoskyrą tarp grynai politinių motyvų skatinamos finansinės pagalbos ir Vakarų institucijų skolinimo teikiant griežtas ir didžia dalimi teisingas sąlygas struktūriniams pokyčiams. Tačiau lygiai taip pat negalima ignoruoti to, kad finansinės pagalbos srityje atsirado konkurencija. Ir viskas priklauso ne tik nuo kažkieno politinių ambicijų, bet ir nuo sąžinės. Prieš keletą metų Rygoje duris buvo atvėrusi greitųjų kreditų įmonė, kuri už kelis šimtus paskolintų latų prašė visai paprasto užstato – sielos. Įdomu net ne tai, kad atsirado norinčių už tokį užstatą skolintis, o tai, kad beveik visi kreditai būdavo grąžinami. Dėl viso pikto. Deja, tokių įsitikinimų ir baimių turi toli gražu ne visos vyriausybės...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 31)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (6)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (19)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (71)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (7)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras