Jeigu kas nors dar mano, kad Ukraina nekariauja, tai smarkiai klysta. Tiksliau – ji yra puolama, bet pati aktyvių atsakomųjų veiksmų kol kas nesiima. Vakarai visa tai vadina nepasidavimu provokacijoms ir sveikina Kijevo neveiksnumą. Tačiau iš tiesų tai turėtų būti nepriimtina – viskas gali baigtis tuo, kad rusų tankai stovės prie Ukrainos sostinės, o Briuselis ir Vašingtonas toliau ragins ukrainiečius būti kantrius.

Ir būtų dar nieko, jeigu Amerika ir Didžioji Britanija prisimintų 1994 m. Budapešto memorandumą (Rusija jį jau sėkmingai pamiršo, nes, kaip paaiškino V. Putinas, dokumentas buvo pasirašomas su kita Ukraina, kurios daugiau nebėra) ir bent jau pabandytų priversti Kremliaus šeimininką pristabdyti arklius žlugdant teritorinį kaimyninės valstybės integralumą. Tačiau apsiribojama sąrašais, vizomis, kalbomis ir skambučiais, kurių metu tiesiog išsiskiria nuomonės.

Kartu Vakaruose skaičiuojama, kokiais nuostoliais patiems baigsis ekonominės sankcijos Maskvai, o „drąsus“ Prancūzijos lyderis F. Hollande‘as, kuris taip norėjo bombarduoti Siriją, šiandien sako, kad „Mistral“ karinių laivų pardavimo Rusijai kontraktas bus vykdomas toliau. Gerbiamieji Ukrainos gyventojai ir Maidano kovotojai, nieko asmeniško – tik verslas, juk ekonominis sunkmetis, pinigėlių trūksta. Išeitų, kad dominuoja visai ne vertybės, kuriomis taip mėgstama girtis, o paprasčiausia „verslo politika“, kurios cinizmo viršūne galėtų tapti vienas „Mistral“ prie Ukrainos krantų, Paryžiui tęsiant antrojo statybas.

Beje, apie Ukrainos krantus. Kaip žinome, „Rusijos kariškių ten nėra“. Juk taip sąžiningai sako Rusijos Federacijos gynybos ministras S. Šoigu ir pats šalies prezidentas V. Putinas. Tik nedidelis nesusipratimas. Rusijos kariai tiek suįžūlėjo, kad tiesiai į kamerą pasakoja apie savo kilmę. Tuo pat metu rusų Juodosios jūros laivynas nuskandino didelį nurašytą karinį laivą prie įplaukimo į Ukrainos karinių jūrų pajėgų bazę, kad ukrainiečių laivai reikalui esant negalėtų išplaukti į jūrą.

Apskritai tendencija paprasta: Rusijos karinis potencialas Kryme (Sevastopolyje) nuosekliai stiprinamas – atgabenama vis daugiau karių ir karinės technikos. „Savigynos“ būriai (suprask – rusų specialiosios pajėgos) vis labiau spaudžia Ukrainos karinius objektus, siekdami, pavyzdžiui, perimti oro erdvės kontrolės pajėgumus. Tiesa, į Juodąją jūrą įplaukė JAV eskadrinis minininkas „Truxtun“, kad dalyvautų bendrose pratybose su Rumunija ir Bulgarija – vienas eskadrinis minininkas, kuris iš karto „išgąsdino“ visą Rusijos Juodosios jūros laivyną, o V. Putiną privertė „drebėti iš baimės“.

Na, o separatistinė Krymo valdžia šeimininkauja vis drąsiau. Referendumas paskelbtas ir perkeltas iš kovo 30 d. į 16-tą, kad, neduok Dieve, kas nors neapsigalvotų nesijungti su Rusija. Separatistų atstovai šiltai sutinkami Maskvoje (V. Žirinovskis net raudoną švarką su peteliške tokia proga apsivilko). Kremlius su nekantrumu laukia balsavimo ir bando dėtis, jog dar neapsisprendė dėl to, gerbti Ukrainos teritorinį vientisumą ar jį žlugdyti. Kad referendumas vyktų skaidriai ir sąžiningai, „stebėtojais“ taps – ne, ne ESBO atstovai, o „nežinomieji“ su rusiška karine uniforma.

O kur žiūri Kijevas, kol Ukrainos kariškiams, kurie nusprendė nelaužyti priesaikos, siūloma nešdintis iš pusiasalio? Kijevas bando „nepasiduoti provokacijoms“, ir tik „Dešiniojo sektoriaus“ vadovas D. Jarošas reikalauja ginklų, kad galėtų apginti nuo Rusijos invazijos tai, kas dar liko. Taip, jis - nacionalistas, bet permainų metas iškelia į paviršių ryžtingiausius. O jų dabar reikia.

Jeigu kas nors mano, kad Rusija sustos Kryme, jis gali klysti. Susidaro įspūdis, kad tai tik platesnės invazijos (okupacijos) placdarmas, o toliau – Charkovas, Doneckas, Odesa. Pavyzdžiui, Donecke jau atsirado „liaudies gubernatorius“ P. Gubarevas, prašantis Rusijos pagalbos. Dabar jis suimtas, bet jo reikalas, kaip sakoma, gyvuoja ir klesti. O Padniestrėje, kaip praneša Ukrainos užsienio reikalų ministerija, verbuojami samdiniai situacijai Odesoje destabilizuoti. Charkove padėtis taip pat įtempta ir gali paaštrėti bet kuriuo momentu (gal Doneckas Rusijai dabar yra svarbesnis ir perspektyvesnis kaip potencialus pagalbos prašytojas).

Ar dar praėjusių metų pabaigoje kas nors galėjo pagalvoti, kad Ukraina greitai taps panaši į praėjusio amžiaus pabaigos Rusiją? Tiesa, ten oligarchų-gubernatorių padėjėjai nesiūlė karti „niekšų“(<https://www.facebook.com/borys.filatov/posts/603173516431216>) vien už tai, kad „naujoji koalicija“ (kurios atstovai gali būti įsivėlę į vadinamąją „snaiperių bylą“, kurią po kažkieno specialiųjų tarnybų perimto ir viešai paskelbto Estijos užsienio reikalų ministro ir C. Ashton pokalbio paragino ištirti ir ES) jiems nepatinka. Su tokiais „vadovais“ Ukrainai ne pakeliui.

Štai toks niūrus vaizdas. Ciniškai ir ryžtingai puolantis Putinas, tiek pat ciniškai pasyvūs Vakarai, raginantys Kijevą tvardytis daugiau negu aiškios grėsmės akivaizdoje, ir Jaceniuko/Turčinovo valdžia, panaši į istorijos dulkes, galbūt laukiančias europinių milijardų, kad pasidalintų juos ir dingtų kur nors toli toli. O liks fanatikas Jarošas – taip naudingas Rusijai, kad pateisintų savo agresiją, ir taip pavojingas Ukrainai, kad jos nebeliks.

Pabaigai keli žodžiai apie mūsų reikalus. Gruzija buvo toli, Ukraina arčiau. Kažkaip baisu dėl kitos olimpiados. Gal tuomet ateis Baltijos valstybių eilė ir besišypsantis Putinas nuspręs išgelbėti tėvynainius Taline, Rygoje, Vilniuje. Džiugina tik tai, kad esame NATO nariai, ir čia jau Vakarams nepavyks pasislėpti už gąsdinančių kalbų sienos nieko nedarant. Kita vertus, mes ne Ukraina. Dėl jos Putinas kariauja, mus sieks tiesiog nupirkti.

Moralas – stipriausi laimi tik tada, kai jaučia aukos silpnumą. Buvusios Ukrainos vadovybės pačios nuosekliai žlugdė save visus tuos metus, bet dabar, kad ir kaip būtų keista, šalis turi šansą apsivalyti revoliucijos ugnyje ir atgimti nauju pavidalu. Taip, tai gali būti Ukraina be Krymo, bet vis dar Ukraina su sostine Kijeve, o ne Maskvoje, ne padalinta kaip Korėja, o vieninga kaip Vokietija.

Šalis laukia naujų didvyrių. Likimas nelaukia.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.