Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusijos argumentai Kryme – Vakarų politikos pasekmė (85)

Inga Popovaitė, politikos apžvalgininkė
2014 03 12

Vakaruose Rusijos veiksmams Kryme kritikos netrūksta. Tačiau ji būtų konservatyvesnė ir mažiau emocinga, jei geriau suprastume pagrindinius Rusijos argumentus. Šiame straipsnyje ir apžvelgsiu du svarbiausius – tautos apsisprendimo teisę ir intervenciją humanitariniais pagrindais ir, remdamasi jų atsiradimo istorija, nurodysiu silpnąsias ir stipriąsias Rusijos argumentacijos puses.

Buvusios Jugoslavijos šešėlis

Kad geriau suprastume dabartinius Rusijos–Ukrainos–Europos Sąjungos trikampio ryšius, reikėtų atsigręžti į praeitį ir prisiminti Jugoslavijos iširimą. 1990-aisiais savo nepriklausomybę paskelbė Slovėnija, o po metų pranešė atsiskirianti ir Kroatija. Jomis pasekė ir Makedonija bei Bosnija ir Hercegovina. Kilus smurto bangoms, tarptautinei bendruomenei, į priekį vestai Europos Bendrijos, teko spręsti dilemą: katrą iš pagrindiniuose tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtintų nuostatų paaukoti, kad būtų išspręsta Jugoslavijos krizė? Ar stengtis visais įmanomais būdais išsaugoti Jugoslavijos teritorinį vientisumą, ar leisti atsiskiriantiems teritoriniams vienetams pasinaudoti tautų apsisprendimo teise ir sukurti savo atskiras valstybes?

1991 metais buvo sudaryta Jugoslavijos taikos konferencijos arbitražinė komisija (dar vadinama Badinterio komisija). Į ją įėjo penkių valstybių Konstitucinio Teismo pirmininkai, jai vadovavo prancūzų teisininkas Robertas Badinteris.

Nors oficiali šios komisijos užduotis buvo patarti, kaip sureguliuoti Jugoslavijos krizę vadovaujantis tarptautinės teisės praktika, iš esmės komisija tebuvo reikalinga, kad būtų galima pagrįsti politinį sprendimą siekiant buvusias Jugoslavijos valstybes pripažinti nepriklausomomis.[i]

Badinterio komisijos įnašas į tarptautinę teisę

Iš penkiolikos Badinterio komisijos pateiktų nuomonių galima išskirti kelis svarbiausius teiginius. Visų pirma, ši komisija apėjo neišsprendžiamą konfliktą tarp teritorinio vientisumo apsaugos ir tautų apsisprendimo teisės ir nutarė, kad tai, kas vyksta Jugoslavijoje, yra ne separatizmas, o Federacijos skilimas: valdžios aparato institucijos nebeatstovauja visiems Federacijos nariams ir nesugeba išspręsti ginkluoto konflikto, nusinešusio tūkstančių žmonių gyvybę.[ii] Nusprendus, kad Jugoslavija nebėra funkcionuojanti valstybė, jai iš esmės nebegalėjo būti taikomas teritorinio vientisumo principas. Pasitelkiant tą pačią argumentaciją, galima būtų ginčytis, ar porevoliucinė Ukraina taip pat yra funkcionuojanti valstybė, nes iš esmės (ypač po Rusijos kariuomenės invazijos) Krymo nepasiekia Kijevo kontrolė. O jei Ukraina nėra funkcionuojanti valstybė, tai, išeitų, jai ir teritorijos vientisumo principas neturėtų būti taikomas.

Antra, ši komisija nusprendė, kad Jugoslavijos suirimo atveju naujomis valstybėmis tampa tik federaciją sudariusios respublikos, taip užkertant kelią buvusių federacijos respublikų dalijimuisi į vis mažesnius teritorinius vienetus – kad ir Kosovo atsiskyrimui nuo Serbijos.[iii] Naujai susidariusioms tautinėms mažumoms kelias į nepriklausomybę buvo užkirstas: buvo nuspręsta, kad naujos valstybės turi užtikrinti tautinių mažumų teisių apsaugą, tačiau naujos sienos, susiformavusios iširus Jugoslavijos Federacijai, negali būti keičiamos, išskyrus dvišaliu susitarimu.[iv] Iš esmės tai reiškia, kad nei Kosovas, nei Pietų Osetija, nei Kalnų Karabachas, nei Abchazija, nei Čečėnija ar tas pats Krymas negalėjo ir negali tapti nepriklausoma valstybe, nes suirusios federacijos sudėtyje (Jugoslavijos ar Sovietų Sąjungos) neturėjo respublikos statuso.

Trečia, Badinterio komisija įtvirtino tai, kad referendumas yra tautos valios išraiška. Nors šis klausimas atrodo savaime suprantamas, tačiau, kaip jau rašyta, iki nukritimo galima ginčytis dėl techninių referendumo pusių: kas turi jame dalyvauti (ar balsuojama etniniu, ar teritoriniu principu?), kaip užtikrinti ne tik atsiskirti norinčios mažumos, bet ir kitaip galvojančios daugumos teises į nedalomą valstybę?

Kosovo spąstai

Kaip jau minėjau, pagrindinė Badinterio komisijos užduotis buvo suteikti legalų atspalvį politiniams Europos Bendrijos sprendimams pripažinti naujas buvusios Jugoslavijos valstybes. Tačiau vos po dešimtmečio tai pačiai Vakarų bendruomenei teko naujas galvosūkis – išspręsti nesibaigiančius konfliktus Kosove. Kadangi Badinterio komisijos perrašytos tarptautinės teisės normos, susijusios su separatistiniais siekiais, nenumatė, kad Kosovas galėtų tapti nepriklausomas, Vakarams teko dar kartą keisti žaidimo taisykles. 2008-aisiais Kosovo nepriklausomybė buvo pripažinta pažeidžiant pačių neseniai priimtus standartus. Kas netrukus įvyko Pietų Kaukaze, turbūt atskirai priminti nereikia.

Šioje vietoje nori nenori kyla paralelių tarp dabartinių veiksmų Kryme ir 2008-ųjų karo su Gruzija dėl Pietų Osetijos bei paramos Abchazijai. Rusija ir tada, ir dabar vadovaujasi jau minėtu Kosovo pavyzdžiu, bet dvejopi jos standartai, taikomi atsiskyrimo siekiančioms tautoms, akis bado ne mažiau nei politizuotas Vakarų sprendimas dėl Kosovo. Ši šalis, kuri dabar neva remia Krymo gyventojų teisę apsispręsti ir palikti Ukrainą, nepaliauja slopinti identiškų judėjimų Šiaurės Kaukaze, siekiančių įkurti Kaukazo Emyratą.

Humanitarinė intervencija: gina savus nuo savęs?

Suverenios valstybės teritorinis neliečiamumas yra vienas pagrindinių tarptautinės teisės principų. Bet net ir čia yra išimčių. Kalbu apie „atsakomybės siekiant užtikrinti apsaugą“ (responsibility to protect, arba R2P) doktriną, kuri tapo dar vienu kertiniu Rusijos retorikos akmeniu, pateisinančiu karinę intervenciją tiek Kryme, tiek ir anksčiau Pietų Osetijoje. 2005-aisiais JT Generalinė Asamblėja priėmė dokumentą, kuriame įtvirtintas siekis ateityje išvengti didžiulių nusikaltimų prieš žmoniją, pavyzdžiui, genocido ar etninio valymo. Šios doktrinos esmė ta, kad kiekviena valstybė yra įpareigota apsaugoti savo gyventojus nuo genocido, karo nusikaltimų, nusikaltimų prieš žmoniją ir etninio valymo, o tarptautinė bendruomenė privalo padėti valstybei tai įvykdyti. Todėl, jei kuri nors valstybė nesugeba apsaugoti savo piliečių nuo šių nusikaltimų ir jokios taikios priemonės nėra veiksmingos, tarptautinė bendruomenė privalo veikti taikydama kitas priemones, pavyzdžiui, ekonomines sankcijas, tačiau karinę intervenciją galima pasitelkti tik absoliučiai kraštutiniu atveju.

R2P doktrina buvo pagrindinis JAV argumentas siekiant įsikišti į pilietinį karą Sirijoje po cheminio ginklo panaudojimo. Bet tada Rusija vienašaliam įsikišimui užkirto kelią, teigdama, kad toks sprendimas gali būti priimtas tik JT Saugumo Tarybos.

Tačiau šiomis dienomis viskas vyksta atvirkščiai. Kremlius painiojasi savo argumentuose ir, kaip ir Pietų Osetijos atveju, tvirtina, kad į Krymą veržiasi tik iš humanitarinių paskatų, siekdamas užtikrinti savo piliečių saugumą. Tarptautinės teisės ir saugumo specialistas Markas Kerstenas savo komentare, išspausdintame Kanados laikraštyje „The Globe and Mail“, pažymi, kad Ukrainos žmonėms nei genocidas, nei etninis valymas, nei kiti nusikaltimai prieš žmoniją negresia, o ir dalis grėsmės ateina iš tos pačios Rusijos. Todėl „humanitarinė“ Rusijos misija neturėtų apkvailinti nė vieno – juk pati (kad ir dalinė) agresorė negali imti ir ginti ko nors nuo savęs pačios. Be to, jei norima naudoti R2P doktriną, tam, pačios Rusijos nuomone, būtinas JT Saugumo Tarybos palaiminimas.

Stiprioji ir silpnoji Kremliaus retorikos pusės

Taigi, Rusija savo retoriką remia dviem tarptautinės teisės normomis – tautų apsisprendimo teise ir R2P doktrina. Tautų apsisprendimo teisės argumentą Kremliui į rankas įdavė pati Vakarų bendruomenė, kai 1990-ųjų pirmojoje pusėje nusprendė, kad teritorinis valstybės neliečiamumas teisiškai gali būti apeinamas, paskelbus konkrečią valstybę neveiksnia ir irstančia. Dar didesnės dovanos Kremlius sulaukė, kai Vakarai pažeidė savo pačių nustatytas taisykles ir vis dėlto leido atsiskirti Kosovui (nes ten, Vakarų supratimu, Serbija vykdė kažką panašaus į albanų tautinės mažumos etninį valymą), taip sukurdami pavojingą precedentą, labai naudingą Rusijai ir po jos sparnu esančioms separatistinėms kvazivalstybėms. Todėl po tokio Vakarų pasaulio dvejopų standartų taikymo kritikuoti Rusiją dėl tokio paties elgesio yra gana sudėtinga.

Visiškai kas kita yra Kremliaus retorika dėl humanitarinės intervencijos. Nors ši koncepcija yra palyginti nauja, mažai kas bandytų įrodinėti, kad Ukrainoje esantiems rusams gresia genocidas ar etninis valymas. Didžiausia grėsmė Ukrainai, kuri yra tiesiogiai atsakinga už savo piliečių apsaugą, kyla iš tos pačios Rusijos. Todėl Rusija iš esmės bando pateisinti savo veiksmus kaip Ukrainos rusų gynimą nuo savęs pačios, o tai tikrai nėra R2P doktrinos inspiruojami humanitariniai veiksmai.

[i] Hannum, „Self-Determination, Yugoslavia, and Europe“; Radan, „The Badinter Arbitration Commission and the Partition of Yugoslavia“.

[ii] Ramcharan, The International Conference on the Former Yugoslavia, p. 1261.

[iii] Ten pat.

[iv] Ten pat, p. 1262–1263.

Kiti šaltiniai: voiceofrussia.com, www.who.int/hiv/universalaccess2010/worldsummit.pdf, theglobeandmail.com.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 85)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras