Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Keistas susitarimas (15)

Brigita Kupstaitytė
2014 03 21

Sausio viduryje Rusija ir Iranas paskelbė apie vykstančias derybas ir planuojamą susitarimą eksportuoti Irano naftą mainais į rusiškas prekes. Toks susitarimas būtų itin reikšmingas Irano ekonominei ir politinei situacijai. Irano ekonomika, nuo 2011 metų įvedus sankcijas, yra paveikta naftos eksporto sumažėjimo ir nesibaigiančių derybų dėl šalies branduolinės programos ateities. Nors šio susitarimo baigtis dar neaiški, vien jo galimybės teikiamas efektas yra neabejotinas. Kyla klausimas: kam Rusijai, turinčiai tiek naftos atsargų, reikalinga Irano nafta ir kokie politiniai aspektai gali slypėti po šiuo komerciniu pasiūlymu?

Su Rusija pasirašytas susitarimas visų pirma padidintų politinį ir ekonominį Irano saugumą. Net jeigu jis nebūtų pasirašytas, Iranas tarptautinei bendruomenei įrodo galintis rasti partnerių užsienyje nepaisydamas įvestų sankcijų. Be to, susitarimo pasirašymas sumenkintų Vakarų valstybių politinio spaudimo Iranui dėl branduolinės programos galimybes.

Apie susitarimą

Iranas ir Rusija ketina vykdyti mainus. Planuojama, kad mėnesinė susitarimo vertė sieks 1,5 milijardo dolerių: Rusija pirks iki 500 tūkst. barelių naftos per dieną, o mainais parduos rusiškų prekių už gautos naftos kainą.[1] Veikiant sankcijoms Irano naftos eksportas 2013 metais siekė tik trečdalį 2011 metų eksporto, todėl susitarimas su Rusija eksportą padidintų net 50 procentų, o tai itin paveiktų Irano ekonomiką [2].

Pirmieji oficialūs pranešimai apie planuojamą Irano ir Rusijos susitarimą dėl naftos pirkimo beveik sutapo su 2014 m. sausio derybomis dėl Irano branduolinės programos ateities. Jei įsigaliotų Rusijos ir Irano susitarimas parduoti naftą mainais į prekes, būtų susilpninti Vakarų valstybių svertai derybose dėl Irano branduolinės programos. Sankcijos, tikėtina, yra viena priemonių priversti Iraną neplėtoti branduolinės programos kariniams tikslams.

Toks sutapimas yra kontroversiškas ir gali padidinti abejones, ar iš tiesų siekiama pasirašyti susitarimą tarp Rusijos ir Irano, ar jis yra tik šių šalių priemonė stiprinti Irano pozicijoms derybose dėl jo branduolinės ateities. Oficialūs Irano atstovai teigia, kad derybos su Rusija dėl naftos eksporto ir netgi sutarties pasirašymas neturi nieko bendro su derybomis dėl jų šalies branduolinės programos.

Branduolinė programa ir naftos pirkėjai

Derybos dėl Irano branduolinės programos prasidėjo 2006 metais. Tarptautinių derybininkų grupę sudaro JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos, Kinijos ir Vokietijos atstovai – vadinamoji P5+1 grupė. Per daugiau nei penkerius metus nepasiekus užsibrėžtų tikslų, 2011 metais Iranui buvo įvestos sankcijos, kuriomis apribotas naftos eksportas iš šios šalies ir aukšto technologinio lygio gaminių, įskaitant puolamąją ginkluotę, importas į Iraną. JAV dar 2006 metais įvedė sankcijas Iranui, tačiau jos nebuvo efektyvios. Sankcijos yra viena kraštutinių priemonių, o jų įvedimas rodo, kad per gan ilgai trukusias derybas nebuvo rasta tarptautinei derybininkų grupei priimtinos pozicijos. Iki sankcijų įvedimo didžiausios Irano naftos pirkėjos buvo Kinija, Japonija, Pietų Korėja, Indija, Turkija ir Pietų Afrika. Šios valstybės ir įvedus sankcijas liko didžiausiomis pirkėjomis, tačiau labai sumažino pirkimo apimtį. Kinijai iki sankcijų įvedimo teko 22–23 procentai viso Irano naftos eksporto, tačiau po 2011 metų ši importuotoja pirkimą labai sumažino.

Paveiktos sankcijų, derybos dėl branduolinės programos pasistūmėjo į priekį: 2013 metų lapkritį buvo pasiektas tarpinis susitarimas. Iranas sutiko pristabdyti urano sodrinimą ir pateikti Atominės energetikos agentūrai daugiau informacijos apie šalyje vykdomą branduolinę programą. Kaip atlyginimas Iranui pasiūlyta sušvelninti tarptautines sankcijas.[3] Suveikė meduolio ir lazdos principas, kuris turėtų pasiteisinti ir pasirašant galutinį susitarimą dėl Irano branduolinės programos, jeigu reikalo negadintų paskelbimas apie Irano ir Rusijos derybas bei planuojamą pasirašyti susitarimą.

Rusijos interesai

Rusijai šis susitarimas su Iranu gali būti naudingas keliais aspektais. Pirmutinė galima tokio susitarimo nauda Rusijai yra savo įtakos demonstravimas tarptautiniu mastu, nes priešinamasi JAV ir Vakarų Europos pozicijai dėl Irano branduolinės programos vykdymo (šiam tikslui nėra itin svarbu, ar susitarimas galiausiai bus pasirašytas). Vien jau susitarimo pasirašymo galimybė prieštarauja postuluojamam Rusijos ir JAV santykių atšilimui.

Pereinant prie išskirtinai ekonominės Rusijos ir Irano susitarimo pusės verta atsižvelgti į susitarimą tarp Kinijos ir Rusijos, kuris buvo pasirašytas 2013 metų gegužę. Juo Rusija įsipareigojo 25-erius metus tiekti Kinijai po 290 tūkst. barelių naftos per dieną.[4] Finansinė to išraiška – 270 milijardų dolerių, iš jų 70 milijardų sumokama iš anksto.[5] Šios sutarties atsiradimas pavers Kiniją didžiausia Rusijos naftos rinka. Pradinėje stadijoje buvo numatyta, kad diduma naftos bus pereksportuojama iš Kazachstano, tačiau atsiradus trikdžių Kašagano naftos telkinyje eksportą teko atidėti. Šiam trūkumui panaikinti ir tinka Irano nafta, kurią Rusija, tikėtina, gali nupirkti pigesne kaina ir perparduoti Kinijai. Įvertinus šią situaciją Rusijos ir Irano susitarimas atrodo realus, nes Rusijai gan skubiai reikia patenkinti Kinijos naftos paklausą.

Rusija Putino valdymo laikotarpiu tapo labiau orientuota į Aziją, ypač į Kiniją. Pastarosios energetinio saugumo užsitikrinimo siekis ir didėjanti žaliavų paklausa tapo viena pagrindinių glaudesnio bendradarbiavimo priežasčių. 2009 metais nutiestas pirmasis naftotiekis nuo Rytų Sibiro iki Ramiojo vandenyno, o 2010 m. – šio naftotiekio jungtis su Danczino miestu Kinijoje. Įvedus sankcijas Iranui, Kinija pristabdė importą iš šios šalies, o didėjančiam naftos poreikiui patenkinti atsigręžta į Rusiją.[6]

Be derybų su Iranu, verta paminėti ir Rusijos jau turimą susitarimą su Sirija. Šalys susitarė dėl bendrų naftos paieškų Viduržemio jūros pakrantėje. Šis susitarimas bus įgyvendinamas nepaisant JAV ir Vakarų Europos valstybių sankcijų Sirijai. Įvestos sankcijos sumažino šios šalies naftos gavybą 90 procentų, todėl susitarimas su Rusija yra naudingas Sirijos ekonomikai.[7] Rusija stiprina ekonomines pozicijas Sirijoje, nors situacija šalyje dar nėra nurimusi ir nusistovėjusi.

Galima, ir tikriausiai reikėtų, įvardinti keletą tikėtinų tendencijų įvertinant Rusijos ir Irano susitarimo galimybes bei Rusijos jau turimas susitarimus su Sirija ir Kinija. Pirma – Rusijos pajamų iš naftos šaltinis persislenka iš Europos į Aziją. Ši slinktis dar kartą parodo esamą ir didėjančią Azijos valstybių svarbą. Kartu tai Europai reiškia pozicijų praradimą derantis su Rusija, nes Europa tampa jai antraeile rinka. Jei Europa neras kuo pakeisti Rusijos naftos išteklių, turės prisitaikyti prie, tikėtina, neproporcingai kylančių naftos kainų. Be to, reikėtų nepamiršti ir tam tikro JAV bei NATO orientacijos poslinkio nuo Europos link Azijos, o tai ateityje galėtų dar labiau susilpninti Europos pozicijas.

Antra galima įžvelgti tendencija – tai Rusijos pasinaudojimas Vakarų valstybių sankcijomis Sirijai ir Iranui siekiant pagerinti savo ekonominę situaciją. Rusija, pasinaudodama padėtimi, pagerins prekybinius santykius su Sirija bei Iranu (suteikdama jiems taip reikalingų lėšų, prekių) ir, tikėtina, nurimus situacijai jose jau bus įsitvirtinusi kaip patikima šių šalių partnerė. Rusijai gali atitekti ne tik žaliava palankesnėmis sąlygomis, bet ir išugdytas lojalumas, o Vakarų valstybės praras ir tą, ir tą.

Rusija – viena iš turtingiausių dujų ir naftos atsargų valstybių, vis dėlto tai netrukdo jai patausoti savo išteklius sudarant sutartis perparduoti kitų valstybių išteklius. Vertinant Rusijos ir Irano derybas dėl naftos eksporto mainais į prekes, reikia atsižvelgti ir į technines galimybes šį susitarimą įgyvendinti. Naftos tiekimas iš Irano į Rusiją – didelis užmojis, nes naftos tankerių ir terminalų trūksta (reikalingos papildomos investicijos). Be to, kadangi su Iranu planuojami mainai, vertėtų apsvarstyti, kokias prekes Rusija gali tiekti už sumą, atitinkančią naftos importą. Viena realiausių prekių yra ginklai.[8] Atsižvelgiant į Vakarų valstybių nuomonę apie Irano branduolinės programos ateitį, galimi ginklų mainai į naftą Vakarų valstybėms gali atrodyti itin didelė grėsmė.

Iranas ir Rusija ne tik Putino, bet ir ankstesnio Rusijos prezidento valdymo laikotarpiu palaikė artimus santykius. Iranui buvo parduodama karinė technika, šalys derino pozicijas regioniniais klausimais. Pirmosios Putino valdymo kadencijos metu prekiauta ginklais ir sudaryti svarbūs sprendimai Irano naftos ir dujų infrastruktūros plėtros klausimais. Iranas tapo Rusijos rėmėju Artimuosiuose Rytuose, o Rusija – šios šalies gynėja tarptautinėje arenoje.[9] Atsižvelgiant į pakankamai gerus šių valstybių santykius, paskelbimas apie derybas gali būti vertinamas kaip Rusijos pagalba. Istorinė šalių santykių perspektyva ir dabartinė Irano situacija taip pat gali padėti atsakyti į kylantį klausimą, kodėl pasirinktas mainų modelis.

Atsakas į Rusijos ir Irano derybas

Planuojamas susitarimas visų pirma iš JAV sulaukė kritikos ir perspėjimų apie galimą sankcijų Iranui išplėtimą. Irano naftos kompanijų oficialioje pozicijoje išreiškiama viltis grąžinti naftos eksportą į buvusį 2011 metų lygį, tačiau JAV gąsdina savo naftos kompanijas piniginėmis baudomis, jei šios vėl pradės bendradarbiauti su Irano kompanijomis.[10] Suprantama, kad atkūrus Irano naftos eksporto apimtį, taptų daug sunkiau pasiekti susitarimą dėl Irano branduolinės programos, todėl vien jau derybos kelia Vakarų valstybių susirūpinimą. Vienas realiausių ginklų prieš Irano ir Rusijos susitarimo dėl naftos ir prekių mainų pasirašymą – politinis spaudimas Rusijai ir sankcijų išplėtimas Iranui.

Ar šis gana keistas susitarimas tarp Rusijos ir Irano bus pasirašytas – kol kas sunku pasakyti. Pasirašymą ar nepasirašymą lems politiniai ir ekonominiai veiksniai tiek abiejose šalyse, tiek platesniu mastu. Vienas iš jų – ar apie susitarimą dėl Irano naftos mainų į rusiškas prekes paskelbta norint daryti įtaką deryboms dėl Irano branduolinės programos ateities, ar juo labiau siekiama patenkinti ekonominius abiejų šalių interesus. O gal – ir tai, ir tai.

[1] http://uk.reuters.com/article/2014/01/10/uk-iran-russia-oil-exclusive-idUKBREA090DN20140110

[2] http://qz.com/166851/why-russia-would-buy-500000-barrels-of-iranian-oil-a-day-and-undermine-the-nuclear-negotiations/

[3] http://www.fas.org/sgp/crs/nuke/R43333.pdf

[4] http://qz.com/166851/why-russia-would-buy-500000-barrels-of-iranian-oil-a-day-and-undermine-the-nuclear-negotiations/

[5] http://www.bloomberg.com/news/2013-06-21/rosneft-s-270-billion-oil-deal-set-to-make-china-biggest-market.html

[6] http://www.washingtoninstitute.org/policy-analysis/view/russian-oil-sales-to-china-may-impact-iran

[7] http://oilprice.com/Energy/Energy-General/Syria-Signs-First-Ever-Offshore-Oil-Deal-with-Russia.html

[8] http://www.nationalreview.com/corner/368671/report-russia-considering-deal-buy-15-billion-worth-iranian-oil-month-patrick-brennan

[9] http://www.strategicstudiesinstitute.army.mil/pdffiles/pub737.pdf

[10] http://www.csmonitor.com/Environment/Energy-Voices/2014/0115/Possible-Iran-Russia-oil-deal-ruffles-feathers-in-Washington

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 15)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (93)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras