Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Peizažas prieš startą (1)

Vadim Dubnov
2007 04 16

Rusijos politinis kalendorius nuo rinkimų kampanijų grafiko priklauso nedaug. Jau seniai pastebėta, kad rinkimų kampanija Rusijoje – nuolat vykstantis reiškinys. Finišo alsavimas karštligiškas, nesvarbu, ar startas buvo skelbtas ir kaip jis iš viso galėtų atrodyti. 

Ir vis dėlto, nors iki oficialių priešrinkiminių parlamentinių lenktynių pradžios dar keli mėnesiai, o iki prezidentinio starto dar daugiau, pagrindinius suinteresuotus asmenis jau persekioja artimos atomazgos pojūtis. Ir tuo stipriau, kuo labiau ši atomazga nenuspėjama. Apskritai prezidentas Putinas, gindamasis nuo savo nedraugų pagrindinėse pasaulio sostinėse, Rusijos demokratijos naudai galėtų pateikti ne mažiau pritrenkiantį argumentą  negu pasakojimas apie daugiapartiškumą Rusijoje. Jis, plačiai šypsodamasis, galėtų pareikšti: pagal visus demokratinius įstatymus Rusijoje prezidentu tapti gali bet kas. 

Ir tai būtų tikra tiesa. Prezidentu gali tapti dabartinis prezidentas. Prezidentu gali tapti vienas iš spėjamų įpėdinių ir vicepremjerų – Sergejus Ivanovas ar Dmitrijus Medvedevas. Prezidentu gali tapti kokios nors Kremliaus grupuotės atstovas -  Vladimiras Jakuninas arba Dmitrijus Kozakas. Prezidentu gali tapti bet koks velniūkštis iš tabakinės, toks kaip staiga paskirtas gynybos ministru Anatolijus Serdiukovas. Juo gali tapti dar vienas vicepremjeras – Sergejus Naryškinas, nes pavardė tam nepaprastai tinkama.

Prezidentu gali tapti bet kas – tiesiog todėl, kad Kremlius ne tik neapsisprendė dėl įpėdinio – jis dar nepasirinko net strategijos, kurios laikysis. O kiekviena personalija – tai tam tikro politinio pasirinkimo rezultatas. Įpėdinio pavardė – tai strategijos variantas.

Bet visa bėda ta, kad nė vienos iš galimų strategijų negalima paskelbti oficialia ir be alternatyvų: vienos grupuotės pergalė, atstumtųjų technologijų šalininkams pasistengus, gali nugramzdinti šalį į chaosą, o favorito perspektyvas padaryti išties apokalipsines.

Yra trečiosios kadencijos šalininkų, ir pirmiausia tai jėgos atstovų grupuotė, vadovaujama administracijos vadovo pavaduotojo, ištikimojo prezidento bendražygio Igorio Sečino. Ši grupuotė neturi jokių iliuzijų, kad galimas įpėdinis pakeistų kursą iš esmės – reikia iš karto pasakyti, kad tikėtis rimtų jo pokyčių vargu ar verta. Kalbama tiktai apie aparato jėgų išsidėstymą ir aukštas vietas užimančių žaidėjų tolesnes perspektyvas. Sunkioji artilerija -  „Gazprom“, „Rosneft“ ir taip toliau - lieka sunkiąja artilerija, klausimas tik kas taps vadu. Sutriuškinus besikuriančią Sečino-Ustinovo-Lužkovo ašį, šioje grupuotėje neliko stiprių kandidatų į patikimus įpėdinius, todėl bet kuris kitas įpėdinis jiems – politinė mirtis.

Tarp kitko, dalis jėgos struktūrų grupuotės narių palaiko Sergejų Ivanovą, juo labiau kad su juo pasirengę dirbti ir žmonės iš sąlygiškai liberalios valdžios dalies. Kita vertus, dar yra laiko pristatyti Sergejų Naryškiną – žmogų su tokia pat specialiųjų tarnybų praeitimi, kuris, būdamas vyriausybės aparato vadovu,  sėkmingai pasirodė kaip subtilus žaidėjas. O be to, jis neprovokuoja tų įžeidžiamų šypsenų, kurios nušviečia daugumos rusų veidus, pasirodžius Sergejui Ivanovui.

Iš tikrųjų šis pasirinkimas (prie kurio gretinasi ir Dmitrijus Medvedevas) iš maždaug lygiaverčių kandidatų nėra antagonistinis. Jie visi daugmaž panašiai ištikimi dabartiniam Rusijos valdžios stiliui, ir jei kuo nors ir skiriasi vienas nuo kito, tai tik veiklos technologijomis. Todėl jau šiandien mes matome nemažai labai personifikuotų nacionalinių projektų: Dmitrijaus Medvedevo socialinį, Sergejaus Ivanovo karinį-pramoninį. Kita vertus, jeigu į lenktynes teks įtraukti dar ką nors, bus galima panaudoti kokius nors kitus, nebūtinai nacionalinių projektų srities, nuopelnus.

Bet čia ir esmė, kad likus metams iki pagrindinio starto apie tai ir tekalbama – apie galimų favoritų rato išplėtimą. Ir tai tuo metu, kai šis ratas jau turėtų iš esmės siaurėti.

Tačiau negali. Pagrindinė būsimojo išrinktojo starto sėkmės garantija – stabilumas. O jo neliktų nė ženklo, jei dalis Rusijos elito ims prisiekinėti ištikimybę alternatyvos neturinčiam įpėdiniui.

Todėl, matyt, ir atsirado ta neva strategija, kurią apvainikavo „Teisingosios Rusijos“, kaip atsvaros „Vieningajai Rusijai“, sukūrimas. Neišvengiamą Rusijos elito susidūrimą Kremlius nusprendė paversti įteisintu „dvipartiškumu“, kad elito atstovai galėtų bent kiek atskleisti savo simpatijas.  Ir nors praėjusius regioninius rinkimus „Teisingoji Rusija“ laimėjo tik Stavropolyje, Dūmos rinkimai gruodį gali tapti konkurenciniu kovos už administracinius išteklius variantu.

Tačiau net ir tai – tik būdas atitolinti elito apsisprendimo akimirką, nukreipiant jį į šalutines kolizijas. Tai nė kiek nepadeda suprasti, kaip  atrodys prezidentinė atomazga. 

Todėl kaip ir anksčiau vienu metu rengiami visi galimi variantai. Kaip ir anksčiau lieka aktuali trečiosios kadencijos tema – nors jai įteisinti jokių įstatymų leidybos kelių, bent jau konstitucinių, nebesimato. Vadinasi, jos šalininkai bus priversti eiti neteisiniu keliu. Šis variantas, žinoma, sukels rimtų užsienio politikos komplikacijų, bet, kaip jau matyti, gana didelė Rusijos valdžios atstovų dalis pasirengusi konfrontacijai su Vakarais, viskuo rodydama, kad nelabai bijo atsidurti Lukašenkos padėtyje. Lygia greta taškus renka ir kelia reitingus televizijoje Medvedevas ir Ivanovas. Tuo pačiu metu Kremlius leidžia suprasti, kad šiomis pavardėmis favoritų sąrašas anaiptol nesibaigia, kuo linkę patikėti net tokie veikėjai kaip abejų Rusijos parlamento rūmų pirmininkai Sergejus Mironovas ir Borisas Gryzlovas.

Bet visoje šioje painioje priešpriešoje nuostabiausia, kad, savo esme būdama absoliučiai aparatinė, ji ne tik nedomina visuomenės – tai būtų pusė bėdos. Visuomenė, seniai nušalinta nuo politinių reikalų sprendimo, iš anksto sutinka su bet kokiu variantu. Tai patvirtina Visos Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centras (VRVNTC). Prezidento pasitikėjimo reitingas kaip ir anksčiau viršija 50 procentų. Vadinasi, vėl jį perrinkus, jokių masinių protestų nelaukiama. Kita vertus, asmenybės pakeitimo idėja Rusijos piliečių taip pat neglumina -  kad tik liktų nepasikeitusi politikos kryptis, siejama ne tiek su jos politinėmis savybėmis, kiek su naftos kainomis ir dabartiniu pragyvenimo lygiu, kurį taip maga vertinti kaip politikos nuopelną. Žodžiu, tegu būna bet kas, kad tik nebūtų pinigų nuvertėjimo ir Rusija galėtų taip pat kaip šiandien atrodyti supervalstybe, grįžtančia į pasaulinių žaidėjų gretas. Tegul ir konfrontacijos kaina.

Galimas, tarp kitko, ir kitas sociologinis pjūvis, į kurį jau seniai atkreipė dėmesį, deja, pasitraukęs iš gyvenimo sociologas Jurijus Levada. Patriotizmas ir imperinės nuostatos, žinoma, visuotinai sveikintini, tačiau vis dažniau Rusijos gyventojai teikia pirmenybę asmeninio saugumo ir asmeninės sėkmės motyvams, nustumdami į antrąjį planą interesus, kurie jiems įkyriai peršami kaip nacionaliniai ir valstybiniai. Ir tai tarsi leistų viltis Rusijos piliečių politinių požiūrių liberalizavimo. Vis dėlto režimo esmė tokia, kad net ši gana reikšminga gyventojų dalis išmoko gyventi nekreipdama dėmesio į politinius vėjus šalyje. Galų gale kritiškai vertindami valdžią,  jie nėmaž netiki, kad galimi principiniai pokyčiai, ir, aišku, galutinis pasirinkimas, kurį galiausiai padarys Kremlius, nekelia jiems jokio susidomėjimo, nebent sportinį. Todėl šis pasirinkimas reikšmingas tik pačios susiskaldžiusios valdžios mintyse ir jos interesams. O žmonės  lengvai susitaikys su bet kuo, ar tai būtų Putinas, Medvedevas arba net Sergejus Mironovas. Paskutinysis variantas galbūt netgi įdomesnis, nes egzotiškas. Kitų kriterijų, be estetinių, jau nebeliko.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras