Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, paskelbęs „ekonomikos gelbėjimo planą“, iškėlė naują ir arogantišką iniciatyvą.

Sudaręs didžiulį dujų tiekimo sandorį su Kinija, V. Putinas pasiūlė padidinti Rusijos dujų milžinės bendrovės „Gazprom“ įstatinį kapitalą (rus. dokapitalizacija) ir, pasitelkus šalies tarptautines atsargas – auksą ir užsienio valiutą, kurti naują infrastruktūrą.

Minėtas atsargas valdė ir užsienio rinkose operatyviai naudojo Rusijos Federacijos (RF) centrinis bankas. Jis palaikė nacionalinės valiutos stabilumą, koregavo ir tvarkė šalies mokėjimų balansą. Dabar  prezidentas atsigręžė į Vyriausybę ir Finansų ministeriją. Tačiau iš valstybės biudžeto rezervų, kurių dalį sudaro Nacionalinės gerovės fondas, V. Putinas neseniai 87 milijardus dolerių skyrė valstybinėms korporacijoms ir bankams. Ar dabar atėjo neliečiamųjų lėšų – valstybės tarptautinių atsargų – eilė?

Taigi išvados dėl Rusijos finansų būklės galėtų būti šios:

- kinai anaiptol nelinkę Rusijos Sibire finansuoti dujų išgavimo ir tiesti vamzdžių. Jie tik sutinka mokėti už dujas, kurias gautų Rusijos pasienyje;

- Vakarai ir jų rinkos Rusijos nešelptų ir jai neduotų nė kapeikos;

- Rusijos bankų sistemai reikia pinigų ir dekapitalizacijos;

- Rusijos biudžetas neišgali finansuoti „amžiaus statybų“.

Rusijos valdžia, ko gero, nusitaikiusi kardinaliai keisti RF centrinio banko statusą. Šiuo metu jis, kaip buvo minėta, užtikrina nacionalinės valiutos stabilumą ir pasitikėjimą ja, bet panašu, kad šią instituciją rengiamasi pagal funkcijas sutapatinti su buvusiu Sovietų Sąjungos pramonės ir statybos banku, kad „planavimo ir kreditų skyriumi“ būtų V. Putinas, kuris spręstų, kokios sutartys yra ilgalaikės ir pelningos, t. y. „garantuotai atsipirks“.

Ekonomistai suvokia, kad prasidėjusios kalbos apie aukso ir valiutos atsargų naudojimą šalies viduje  neišvengiamai reikš pinigų spausdinimą ir infliaciją, kuri būtų sunki ir gyventojams nesąžiningai užkrauta našta. Liberalai tyli ir kažin ar jų patarimai būtų išgirsti, nes atrodo, kad gresia valstybės lėšų išparceliavimo vajus.

Pagal 2014 m. birželio 6 d. „UAINFO“ informaciją parengė Geopolitinių studijų centras

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.