Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kodėl kinai migruoja į Afriką (1)

Brigita Kupstaitytė
2014 06 25

Kinijos Liaudies Respublikos piliečių migracija į Afrikos valstybes yra viena iš ryškėjančių migracijos tendencijų. Tai nėra naujas procesas, tačiau kyla klausimas, kas skatina vis daugiau Kinijos piliečių vykti į Afrikos valstybes ir kokią įtaką tai turi šiam žemynui. Dažniausiai migruoti skatina tikėjimasis ekonominės, socialinės ar politinės situacijos pagerėjimo, nors Afrikos žemynas nėra ta vieta, apie kurią galvojama kaip apie gerovės žemyną.

Kinų migraciją į Afriką galima suskirstyti į keletą srautų. Visų pirma tai darbininkai, kuriuos pasamdė ir atsivežė Kinijos kompanijos, vykdančios projektus Afrikos valstybėse. Šio srauto migracija yra laikina, dauguma darbuotojų po dvejų trejų metų, įvykdžius projektą, grįžta į Kiniją. Ši migracija yra netiesiogiai skatinama Kinijos valstybės politikos, nes atsivežamų specialistų kiekis daugiausia priklauso nuo valstybinių projektų skaičiaus ir masto (Kinijos privataus kapitalo projektų Afrikos valstybėse daugėja, tačiau vis dar daug vykdoma valstybinių projektų). Per 2004–2010 metus Kinija investavo Afrikoje nuo 0,3 iki 10 proc. viso savo užsienio investicijų portfelio, o 2012 metais Kinijos valstybinio ir privataus sektoriaus tiesioginės užsienio investicijos Afrikos valstybėse siekė 14,7 milijardo JAV dolerių.[1]

Kinijos valstybinės ir privačios kompanijos, vykdydamos projektus Afrikoje, samdo ir vietinius darbuotojus, tačiau didumą kvalifikuotų darbo vietų užpildo iš Kinijos atsivežti darbuotojai. Toks sprendimas turi kelias priežastis: vietinė darbo rinka nelabai gali pasiūlyti tinkamos kvalifikacijos specialistų, bendravimą sunkina kalbos ir kultūriniai barjerai, o Kinijos piliečiai yra pasiryžę dirbti ilgas darbo valandas ir darbo dienomis, ir savaitgaliais. Atvykdami kinai siekia, kol vykdys projektą, užsidirbti pakankamai pinigų būstui ir grįžti atgal į Kiniją, patvirtindami sėkmingą emigranto istoriją. Atlyginimas tokiuose projektuose gali viršyti atlyginimą Kinijoje 30–300 proc., o tai yra ir viena iš paskatų vykti ir dirbti itin ilgas valandas, nes šis laikotarpis suvokiamas kaip laikinas, sunkus periodas, per kurį reikia aukotis. Tokia darbuotojų nuostata sukuria daug pridėtinės vertės Kinijai, nes jų pinigai išleidžiami grįžus, o kompanijos greičiau įvykdo projektus. Kita vertus, infrastruktūros plėtra, statybos ir kitokio pobūdžio projektai naudingi ir Afrikos valstybėms.

Projektams pasibaigus nedidelė dalis darbuotojų lieka Afrikos valstybėse ir prisideda prie antrosios grupės migrantų. Ją sudaro smulkieji prekybininkai, restoranų, medicinos klinikų, žemės ūkio įmonių savininkai ir agentūrų, kurios padeda kitiems Kinijos piliečiams įsikurti Afrikos valstybėse, darbuotojai. Smulkieji prekybininkai dažniausiai prekiauja kiniškomis prekėmis. Jiems praverčia ryšiai Kinijoje, prekes jie parduoda tiesiai iš gamintojų, išvengdami perpardavėjų, todėl kai kuriose vietovėse išstumia smulkiuosius vietos prekybininkus, taip sukeldami priešiškumą sau.[2] Konkurencija vyksta ir tarp pačių smulkiųjų prekybininkų iš Kinijos, o iš didžiųjų Afrikos miestų, kur kinų susitelkę daug, jie pamažu verčiami išsikelti, jei nori atlaikyti savo tautiečių konkurenciją ir išlikti versle. Atvykę Kinijos piliečiai sunkiai integruojasi naujoje valstybėje, yra prisirišę prie savo kulinarijos įpročių ir stengiasi juos išlaikyti, todėl Afrikos valstybių miestuose gausėja kinų maisto restoranų. Atidarytose kinų medicinos klinikose derinami rytietiški ir vakarietiški gydymo būdai.

Atvykėliai iš Kinijos taip pat verčiasi žemdirbyste. Verslas šioje srityje yra nestabilus, nes Afrikos valstybėse žemę dažnai išnuomoja arba parduoda valdininkai, kurie prieš tai ją būna nusavinę iš vietos gyventojų. Valdininkų palankumas kuriamas piniginiais svertais, todėl yra neprognozuojamas. Žemę pardavusio ar gavusio kyšį valdininko norai ir nuomonė gali greitai pasikeisti, jis gali būti nuverstas kito valdininko arba nepatenkintų piliečių. Taip pat gresia ir žmonių, iš kurių ta žemė buvo paimta ir atiduota migrantams, nepasitenkinimas. Nesant garantijų kyla abipusė įtampa, nesusipratimų.

Kinų smulkusis verslas Afrikos valstybėse dažnai prasideda nuo vieno vyro, kuris vėliau, apsipratęs ir įsikūręs, pasikviečia savo šeimą bei giminaičius. Taip migracija palengva didėja, kuriasi gan uždaros kinų bendruomenės. Didėjant srautui atsiranda agentūros, kurioms vadovauja kinai ir kurios pagelbsti kitiems kinams įsikurti. Tačiau jos gali ne tik pagelbėti, bet ir apgauti. Tad pastebima ir tendencija, kad kinų imigrantai Afrikos valstybėse nebūtinai padeda vieni kitiems, kartais labiau pakenkia. Šių agentūrų atsiradimas taip pat gali būti susijęs su trečiąja grupe migrantų, kuriems Afrikos valstybės yra laikinas prieglobstis prieš išvykstant į Europą ar Šiaurės Ameriką.

Dauguma migrantų į Afriką atvyksta iš Kinijos pakrančių regionų arba didžiųjų miestų, taip pat ir centrinėje šalies dalyje. Tai senas migravimo tradicijas turinti teritorija: iš miestelių per pastaruosius keletą šimtmečių emigravo net iki 80 proc. gyventojų. Pakrančių teritorija Kinijoje tradiciškai buvo vieta, iš kurios migruodavo daugiausia žmonių, tačiau, padidėjus migracijos srautams Kinijos viduje, į Afrikos valstybes vyksta piliečiai iš visos šalies. Pirmieji migrantai iš Kinijos Afrikos valstybes pasiekė XVII–XIX amžiuje. XX amžiaus migracijai darė įtaką Mao Dzedungo politika, kuria siekta solidarizuotis su nepriklausomomis tapusiomis Afrikos valstybėmis, todėl 1950 metais buvo nusiųsta apie 150 000 specialistų dirbti žemės ūkio, logistikos ir technologijų srityse.

Niekas negali tiksliai pasakyti, kiek imigrantų iš Kinijos šiuo metu yra Afrikos valstybėse. Manoma, kad jų skaičius svyruoja nuo pusės iki vieno milijono. Suskaičiuoti sunku, nes migrantų apskaita nepakankamai tiksli, prastai fiksuojami žmonių judėjimo srautai, o korumpuoti pareigūnai praleidžia „neapskaitę“ daug nelegalių migrantų. Kinijos migrantų skaičiai Afrikos valstybėse kartais būna ir padidinti. Taip nutinka dėl kylančių priešiškų jausmų ir negebėjimo atskirti įvairių tautų Azijos piliečius. Afrikiečiams visi azijiečiai atrodo vienodi, o juk, be kinų, į Afrikos valstybes atvyksta ir Taivano bei kitų Azijos valstybių piliečių. Daugiausia kinų yra Pietų Afrikos Respublikoje, Nigerijoje, Sudane, Angoloje, Alžyre ir Mauricijuje. Įprastai renkamasi tos Afrikos valstybės, kuriose migracijos politika ir reikalavimai yra švelnesni.[3]

Nuomonės apie kinus Afrikos valstybėse kiek skiriasi ir nėra nei labai blogos, nei geros. Viena vertus, itin gerbiamas jų sunkus darbas ir ekonominis indėlis į Afrikos valstybių stiprėjimą. Dažnas afrikietis nesutinka dirbti taip sunkiai, kaip dirba kinas (kinų sąmonėje gajus įsitikinimas, kad be didelio pasiaukojimo ir darbo negali ateiti sėkmė, todėl jie žvelgia į laikotarpį Afrikos valstybėse kaip į pasiaukojimą dėl geresnės ateities). Kita vertus, formuojasi neigiama nuomonė apie kinus, nes jie užima daug darbo vietų Kinijos vykdomuose projektuose, išstumia vietinius smulkiuosius verslininkus, jiems parduodama ar nuomojama iš vietinių atimta žemė. Atvykėliai kinai nemoka vietos kalbų, telkiasi savo bendruomenėse ir taip leidžia sklisti gandams, istorijoms, anekdotams.

[1] Thompson Ayodele, Olusegun Sotola, China in Africa: An Evaluation of Chinese Investment. IPPA Working paper Series, 2014. Rasta. Žiūrėta: 2014 06 18.

[2] Gilen Mohan, Dinar Kale, The invisible hand of South-South globalisation: Chinese migrants in Africa. The Open University, 2007. Rasta. Žiūrėta: 2014 06 13.

[3] Yoon Jung Park, Chinese Migration in Africa. Occasional Paper No.24. China in Agrica Project, 2009. Rasta. Žiūrėta: 2014 06 12.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras