Ant Gazos Ruožo gyventojų nuo liepos pradžios krenta bombos: prasidėjus Izraelio vykdomai operacijai „Apsauginė riba“ (angl. Protective edge), žuvusių palestiniečių skaičius jau viršijo 700, sužeistų – 4000. Izraelis teigia, kad taip norima sustabdyti Gazos Ruožą valdančios „Hamas“ į jo teritoriją leidžiamas raketas, kurios iki šiol Izraelyje sužeidė dešimt žmonių ir vieną užmušė. Operacija spaudoje nušviečiama kiekvieną dieną, tačiau be platesnio konteksto ir gilesnės analizės sunku suvokti ne tik tai, kas dedasi Gazoje, bet ir kas, kokios priemonės ar pastangos, galėtų išvesti iš šio politinio aklagatvio.

Trumpa priešistorė

„Apsauginė riba“ – trečioji didesnio masto Izraelio gynybos pajėgų operacija Gazoje per penkerius metus. Žiemą iš 2008-ųjų į 2009-uosius čia vykdyta „Lieto švino“ operacija, o 2012-ųjų vėlų rudenį – operacija „Gynybos stulpas“. Šįkart naująja operacija Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu pusiau oficialiai baudžia „Hamas“ už tariamą trijų nausėdijų paauglių nužudymą. Birželį pagrobtų berniukų kūnai rasti Vakarų Kranto pietuose. Jų nužudymu be jokių (bent jau oficialiai Izraelio pateiktų) įkalčių B. Netanyahu apkaltino „Hamas“ ir savo „Twitter“ paskyroje, ir oficialiuose pareiškimuose tvirtina atkeršysiantis už šį nusikaltimą.

Verta paminėti, kad įtampa Vakarų Krante stiprėjo jau paskutiniais mėnesiais. Prie to prisidėjo ir dviejų palestiniečių paauglių mirtis gegužę. Vidinių televizijos sistemų CCTV kameros užfiksavo, kaip Izraelio okupacinės kariuomenės kareiviai paleidžia kulkas į beginklius ir jiems pavojaus nekeliančius jaunuolius. Šis incidentas nesulaukė tiek pasaulio žiniasklaidos dėmesio, kiek trijų nausėdijų jaunuolių tragedija. Mažai dėmesio Vakarų Krantui žiniasklaida skyrė ir Izraeliui pradėjus dingusių paauglių paiešką (reidus, kelių blokadas), per kurią žuvo penki ir buvo be kaltinimų suimta apie 150 Vakarų Kranto gyventojų. Kolektyvinė bausmė tarptautinėje teisėje įvardijama kaip karo nusikaltimas, tuo organizacijos „Human Rights Watch“ bei „Amnesty International“ ir kaltina Izraelį. Kas sekė po šių reidų, sudrebino tikriausiai ne tik Palestiną, bet ir Izraelį: po neapykantos prieš arabus bangų internetinėje erdvėje buvo pagrobtas, kankintas ir gyvas sudegintas 16-metis Jeruzalės gyventojas palestinietis berniukas.

Struktūrinės problemos ir gilesnė analizė

Bet kokia tolimesnė įvykių Gazos Ruože analizė negali apsieiti be vieno koncepto: politinio smurto. Paprastai sakant, politinis smurtas – tai smurtas, turintis politines šaknis. Politinį smurtą vyriausybės yra linkusios vadinti teroristiniais išpuoliais, tai, nors dažnai išties atitinka terorizmo apibrėžimą, kartais užkerta kelią šio reiškinio tikrajam išvengimui. Vyriausybėms patogu sakyti šitaip: teroristai – neracionalūs, nori sunaikinti priešą bet kokia kaina ir žudys visus savo kelyje. Tokiais pasakymais iš politinio smurto sąvokos ištrinamas žodis „politinis“, už išpuolių tarytum nebėra reikalavimų, o su jais – ir spaudimo toms vyriausybėms šiuos reikalavimus tenkinti.

Atrodo, jog „Hamas“ atveju politinis smurtas – kaip kad į Izraelį skriejančios raketos – taip pat dažnai pristatomas ne kaip politinių paskatų vedinys, o kaip aklos neapykantos Izraeliui išraiška, pasireiškianti oficialiai deklaruotu „Hamas“ tikslu sunaikinti Izraelį kaip valstybę.

Negalima pamiršti, kad Gazos Ruožas, skirtingai negu Vakarų Krantas ar Rytų Jeruzalė, yra visiškoje Izraelio apsuptyje. Ir nors Izraelis teigia šio ruožo neokupuojantis, vadinti absoliučią oro, vandens ir sausumos blokadą, besitęsiančią Gazos Ruože nuo 2007-ųjų, okupacijos pabaiga atrodo mažų mažiausiai keista. Ši blokada, reikia paminėti, tai ne tik fizinis 1,65 milijono Gazos Ruožo gyventojų sulaikymas 360 km² plote, bet ir jo vandens, energijos, importo bei eksporto kontrolė. Net ir Gazą pasiekiančius vaistus bei medicininę įrangą kontroliuoja Izraelis, jų ne vienus metus Gazoje dėl to trūksta.

Reikia pripažinti, jog į Izraelį skriejančios raketos – tai „Hamas“ atsakas į šitokią situaciją Gazos Ruože. Taip pat svarbu pabrėžti, kad bet koks bandymas paaiškinti „Hamas“ veiksmus neturėtų būtų sulygintas su šitokių veiksmų pateisinimu; šitokie kaltinimai nebūtų nei tikslūs, nei produktyvūs. Produktyvu suvokti, kad vienas pagrindinių „Hamas“ reikalavimų – nutraukti Gazos Ruožo blokadą.

Okupanto savigyna?

Taigi, „Hamas“ veiksmus Izraelyje galima laikyti arba aklos neapykantos išraiška, arba politiniu smurtu, skatinamu ne vienus metus humanitarinę krizę palaikančios Izraelio blokados. Na, o Izraelio vyriausybė savo veiksmus Gazoje visada pristato kaip savigynos atvejus.

Iš tiesų, valstybės savo teisę į savigyną turi. Jungtinių Tautų Chartijos septinto skyriaus 51-ajame straipsnyje teigiama, kad „jokia šios Chartijos nuostata neriboja prigimtinės teisės imtis individualios ar kolektyvinės savigynos, jei įvykdomas Jungtinių Tautų narės ginkluotas užpuolimas, tol, kol Saugumo Taryba nesiima būtinų priemonių tarptautinei taikai ir saugumui palaikyti.“

Čia iškyla pora klausimų. Pirma, ar galima – ir kada – okupanto atsaką į okupuotų teritorijų priešinimąsi vadinti savigyna? Neteisindami „Hamas“ veiksmų, pereikime į hipotetinę erdvę. Ar Japonija, Antrojo pasaulinio karo metais okupavusi Filipinus, galėjo teigti besiginanti, kai kovojo su Filipinų pasipriešinimo pajėgomis? Arba ar Italijos invazijos į Albaniją metu B. Musolinis galėjo teigti besiginantis nuo pačių albanų? Galiausiai, neieškant pavydžių toli, ar galėjo Maskva lietuvių rezistencinių kovų slopinimą vadinti savo teise į savigyną? Atsakymas į šį klausimą, bent jau Izraelio atveju, priklauso nuo to, ar palestiniečių teritorijas laikome okupuotomis, ar ne.

Kitas klausimas iškyla nepriklausomai nuo to, kaip atsakome pirmąjį. Jei Izraelio veiksmus ir laikytume gynyba, negalima pro pirštus žiūrėti į proporcingumo principą. Šis tarptautinės teisės principas reikalauja jėgą naudoti proporcingai kitos pusės puolimui ar pačiai grėsmei. Kasdienis civilinių objektų, kaip kad neįgaliųjų klinikos ir mečetės, bombardavimas atsakant į „Hamas“ veiksmus bei pati mirčių ir sužeistųjų statistika abiejose pusėse šio principo laikymusi neįtikina. Be to, „Hamas“ leidžiamos raketos turi įveikti Izraelio apsaugos sistemą „Geležinis kupolas“, izraeliečiai turi slėptuves nuo bombų, o Gazos gyventojai neturi nei slėptuvių, nei sirenų ar apsaugos nuo bombų sistemų, tačiau turi slaptus tunelius į Egiptą, per kuriuos tikriausiai ir patenka į Izraelį leidžiamos raketos. Išvykti iš Ruožo dėl uždarytų sienų jie taip pat negali. Kitaip tariant, teigti, kad viena galingiausių pasaulio kariuomenių kovoja su panašaus stiprumo priešu, būtų tiesiog netikslu.

Išeitis aiški, tačiau be politinės valios

Kokios išvados peršasi po šitokios analizės? Atrodo, kad vienintelis realus situacijos Gazoje sprendimo būdas Izraeliui, deja, nėra priimtinas. Tai – visų pirma nutraukti Gazos Ruožo blokadą ir taip išardyti struktūrinio skurdo ir plėtros galimybių nebuvimo mechanizmus. Anot Izraelio vyriausybės, šiuo metu vykdomą operaciją sustabdyti gali „Hamas“, nutraukdama savo raketų leidimą. Politinio smurto šaknys – pasipriešinimas okupacijai – šitokia retorika visiškai paneigiamos. O apie tai, kad galią užbaigti okupaciją (jeigu laikysimės nuostatos, kad Gazos Ruožas yra okupuotas) turi tik pats okupantas, Izraelis išvis nekalba. Juk, anot jo vyriausybės, Gazos Ruože okupacijos nėra.

Liepos 15-ąją Egiptas pasiūlė Izraelio vyriausybei bei „Hamas“ paliaubų planą, pagal kurį abi pusės turi per 12 valandų nutraukti bet kokius karinius veiksmus, Izraelis turi atidaryti Gazos pasienio kontrolės punktus, o po dviejų dienų abi pusės turėsiančios sėstis prie derybų stalo Kaire. Knesetas (Izraelio parlamentas) šį planą iš pradžių priėmė, tačiau vėliau tęsė atakas, o „Hamas“ atstovai pareiškė apie šitokį Egipto planą išgirdę tik iš žiniasklaidos. Kad ir kokia galiausiai būtų paliaubų sutartis, šioje situacijoje aišku viena – ji vargu ar iš esmės pakeis esamą status quo. Šiuo atveju status quo – tai besitęsianti Gazos Ruožo blokada ir jos tolimesnis de facto visiškas priklausymas nuo Izraelio.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.