Spalį Kaire susirinkę tarptautinės bendruomenės atstovai – Norvegija, JAV, Kataras, kitos šalys ir Europos Sąjunga – pažadėjo skirti net 5,4 milijardo JAV dolerių Gazos Ruožui atstatyti. Šių metų vasarą Izraelio vykdyta operacija „Apsauginė riba“ (Protective edge) ir taip prastą Gazos Ruožo infrastruktūrą dar labiau suniokojo, taip pat žuvo per 2000 žmonių. Šitoks šalių donorių žingsnis yra šis tas daugiau nei gestas: finansinės pagalbos Gazai reikia, ir tikriausiai labiau nei kada nors anksčiau. Vis dėlto kritiškai žvelgiant į šią situaciją tenka paminėti, viena vertus, šių šalių ir tarptautinės bendruomenės susirūpinimą dėl padėties šiame itin neramiame regione, kita vertus – ir tam tikrą nenuoširdumą, gal net veidmainystę: nepakankamai stengėmės siekdami nutraukti šią agresiją, o dabar teikiame pagalbą. Čia derėtų įvardinti, kokia pagalba Gazos Ruožui ilguoju laikotarpiu yra reikalinga netgi labiau nei infrastruktūros atkūrimas ir žmonių gyvenimo sąlygų grąžinimas bent į minimalų „ikioperacinį“ lygį.

„Apsauginė riba“ ir jos žmogiškoji bei ekonominė kaina

Jau prieš „Apsauginės ribos“ operaciją humanitarinė situacija Gazos Ruože, kuriame gyvena per 1,7 milijono žmonių, buvo itin kebli. Elektros trūkumas, apsunkinęs visas gyvenimo sritis Gazoje, pasireiškė jau vėlų 2013-ųjų rudenį; Jungtinės Tautos prognozuoja, kad geriamasis vanduo Gazos Ruože baigsis 2016-aisiais, o skurdas ir nedarbas šioje suskaldytos Palestinos dalyje šiemet siekė atitinkamai 39 ir 41 procentą. Nors Izraelio šalininkai tvirtina, jog už šitokią ekonominę ir humanitarinę situaciją atsakinga visų pirma Gazos Ruožą valdanti grupuotė „Hamas“, taip teigti yra ne visai tikslu. Izraelis jau seniai vykdo Gazos Ruožo blokadą, prie jos prisideda ir Egiptas, yra kontroliuojamas net medicininės įrangos importas į Gazos teritoriją, o sunkiems ligoniams kartais nesuteikiami leidimai vykti į Izraelio ligonines. Prieš keletą metų „Wikileaks“ paviešintuose dokumentuose cituojamas vienas Izraelio diplomatų teigia, kad jo vyriausybės politika yra „laikyti Gazos ekonomiką ant visiško žlugimo slenksčio“. Anot Jungtinių Tautų, su skurdu kovojančios organizacijos „Oxfam“ bei kitų tarptautinių organizacijų ataskaitų, šią politiką galima laikyti, deja, itin sėkminga. 

„Apsauginė riba“ – net 50 dienų trukusi karinė operacija – Gazos gyventojus paliko visiškame chaose. Anot naujausios Jungtinių Tautų ataskaitos, Izraelio kariuomenei sugriovus apie 18 tūkstančių namų, daugiau nei 100 tūkstančių žmonių neteko pastogės, dėl bombarduotos elektrinės elektra Gazos Ruože tiekiama tik apie šešias valandas per parą, o prieigos prie vandens iš čiaupo neturi apie 450 tūkstančių gyventojų. Per Gazos Ruože iki šiol neregėtos griaunamosios jėgos operaciją bombarduotos ligoninės, mečetės, mokyklos, Jungtinių Tautų finansuoti pastatai, naudoti kaip prieglobsčio taškai, ir kiti svarbūs infrastruktūros objektai, tokie kaip elektrinė bei nuotėkų valymo įrenginiai.

Naikinimo lygio pavyzdys – ir dokumentuotas vieno Gazos rajonų sulyginimas su žeme per valandą, tai kartu su tokiais nusikaltimais kaip vaikų sušaudymas paplūdimyje yra skausminga atsvara Izraelio vyriausybės aktyviai kartojamai retorikai, jog per operaciją buvo daroma viskas, kad būtų išvengta civilių aukų. Iš daugiau nei 2100 žuvusių palestiniečių per 1400 yra civiliai, net 500 iš jų – vaikai. Izraelio pusėje žuvusiųjų skaičius nepalyginamai mažesnis: 66 kareiviai ir 5 civiliai. Tikriausiai vienas vaizdingiausių ir stipriausių pasisakymų, apibūdinančių destrukcijos Gazos Ruože mastą, yra jos palyginimas su Alepo miesto Sirijoje tragedija, išsakytas vieno ten dirbusio gydytojo.

Dviveidiškumas pagalbos Gazai kontekste

Gazos Ruožo atstatymui pinigai skirti su keliomis sąlygomis, turėsiančiomis garantuoti jų našų panaudojimą. Viena pagrindinių – kad lėšos bus administruojamos ne „Hamas“, o Mahmudo Abbaso vadovaujamos Palestinos vyriausybės. Ši vyriausybė drauge su Egipto, Saudo Arabijos ir Europos Sąjungos atstovais sudarys komitetą, prižiūrėsiantį lėšų panaudojimą ir turėsiantį neleisti pinigams atsidurti „Hamas“, kuri juos galėtų potencialiai panaudoti tunelių statyboms ar kitokio pobūdžio agresijai, rankose.

Vis dėlto čia negalima neįžvelgti didžiulės tiek arabų šalių, sunkiai formuojančių bendrą poziciją prieš Izraelio veiksmus, tiek Vakarų valstybių veidmainystės: ta pati ranka, kurios pirštu drausminamai mojuota Izraeliui, jam tiekia ginklus. „Nepajudinamą paramą“ Izraeliui dar prieš pirmą savo kadenciją deklaravęs Barackas Obama tai, bent jau finansiškai, pagrindė. Per paskutiniuosius penkerius metus JAV Izraeliui skiriamas negrąžintinas finansavimas karinėms pratyboms ir karinei technikai įsigyti tik didėjo: nuo 2,5 milijardo JAV dolerių 2009-aisiais iki 3,1 milijardo JAV dolerių 2014-aisiais.

Nei JAV valdžios atstovų pasisakymai prieš nausėdijų statymą Vakarų Krante ir okupuotoje Rytų Jeruzalėje, nei žodinis JT mokyklos apšaudymo pasmerkimas nekeičia esminio fakto: Gazos Ruožas bombarduotas naudojant, bent jau iš dalies, JAV skirtus pinigus ir JAV pagamintus ginklus. Šiais metais karinė JAV pagalba Izraeliui sudaro net apie ketvirtadalį viso jo krašto apsaugos biudžeto (palyginimui: JAV skirta suma Gazos Ruožui atstatyti yra 212 milijonų JAV dolerių). Ir nors šių metų rugpjūtį JAV vyriausybė sulaikė tikslaus nutaikymo raketų „Hellfire AGM-114“ siuntinį, Izraelio prašytą „Apsauginės ribos“ operacijai paremti, galima spėti, kad liepos pradžioje prezidento B. Obamos Izraelio laikraščiui „Haaretz“ rašytame straipsnyje deklaruojamas JAV įsipareigojimas užtikrinti Izraelio saugumą ryškiai nesikeis. Ir kol ši parama bus „nepajudinama“, tol mažai pajudinamas bus ir Izraelis bei jo okupacinė, tam tikra prasme ir gynybinė (bent jau nuo apšaudymų raketomis iš Gazos Ruožo teritorijos), politika.

Sąlygos, be kurių pagalba Gazos Ruožui liks tik pleistru ant sulaužytos rankos

Kokiu greičiu bevyktų Gazos Ruožo atstatymas, aišku viena: be struktūrinių pokyčių – jei JAV parama Izraeliui išliks tokia pat stipri, o Palestinos teritorijų okupacija Izraeliui ir toliau bus pelninga – ši pagalba nereikš Gazos vystymosi ateityje, nes didžiausia kliūtis jam yra visų pirma Izraelio vykdoma blokada. Kaip ir Izraelio vienam Gazos gyventojui apskaičiuota kalorijų dieta, turinti išlaikyti jos piliečius šiek tiek aukščiau neprivalgymo ribos, taip ir humanitarinė pagalba Gazos Ruožui gali tik laikinai padėti išlaikyti žmones virš politines šaknis turinčio skurdo lygio. Posakis „JAV finansuoja, Izraelis bombarduoja, ES sumoka už atstatymą“, deja, atrodo ganėtinai taiklus ir šiuo atveju. Tai iliustruoja ir Izraelio buldozeriais griaunami beduinų kaimai Vakarų Kranto C teritorijoje, tarp kurių liekanų stovi ES finansuojamos saulės elektrinės plokštės, ir dabar, po „Apsauginės ribos“, ES pažadėti 450 milijonų eurų.

Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu ne kartą „Hamas“ veiklą prilygino „Irako ir Levanto islamo valstybės“ (ILIV) žiaurumams, teigdamas, jog abiejų tikslai yra panašūs. Šitaip teigiant visiškai pamirštamas „Hamas“, nors ir su smerktinu raketų leidimu į Izraelio teritoriją, tikslas – Gazos Ruožo išvadavimas nuo okupacinės priespaudos. Na, o „Hamas“ iracionalumą kiek paneigia ir jo neseniai paskelbti dešimčia punktų išreikšti reikalavimai, tokie kaip tarptautinio oro uosto Gazoje atidarymas ar tarptautinių pajėgų dislokavimas ant Ruožo sienų. Ir nors grupuotė „Hamas“ savo tikslu yra deklaravusi Izraelio, kaip valstybės, sunaikinimą, nuo devinto dešimtmečio pabaigos savo poziciją Izraelio atžvilgiu ji yra sušvelninusi, nors ir nenustojusi fiziškai priešintis okupacijai. Beje, įdomu – nors spaudoje retai minima – yra tai, kad vienas iš oficialių Izraelį valdančios „Likud“ partijos tikslų yra užkirsti kelią bet kokios palestiniečių valstybės įkūrimui.

Kita vertus, net ir netikslus „Hamas“ sugretinimas su ILIV nepadeda Izraelio naratyvui (morali armija, civilių aukų vengimas ir t. t.), kuriuo tarptautinė bendruomenė pradėjo stipriau abejoti būtent dėl skaudžių operacijos „Apsauginė riba“ pasekmių. Nors Europos valstybių iniciatyvas balsuoti dėl Palestinos pripažinimo visaverte valstybe galima laikyti simbolinėmis, norint keisti dominuojančią tarptautinę paradigmą šitokių simbolių visada reikia.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.