Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Įvykiai Fergusone: prieš ką iš tikro protestuojama? (11)

Justina Poškevičiūtė, politikos apžvalgininkė
2015 01 09

Prasidėję nedideliame JAV Misūrio valstijos miestelyje Fergusone, protestai greitai išplito visoje šalyje. Štai gruodžio 13-ąją tūkstantinės protestuotojų minios patraukė į Niujorko, Vašingtono, Bostono bei kitų miestų gatves. Taikioms (ir ne visai – protestuotojai Fergusone ir kai kur kitur daužė parduotuvių vitrinas, gatvėse degino šiukšles ir padangas, į policininkus svaidė skardines su šlapimu ir t. t.) demonstracijoms susirinkę piliečiai garsiai pasisakė prieš, jų supratimu, policijos smurtą, kuris JAV viešųjų debatų erdvėje dominuoja jau ne vieną mėnesį. Viskas prasidėjo po to, kai Fergusione policijos pareigūnas rugpjūčio 9-ąją nušovė neginkluotą (tai paaiškėjo vėliau) 18-metį juodaodį Michaelą Browną, pavogusį iš parduotuvės krūvelę cigarilių. Analizuoti šį incidentą kaip virš visuomenės problemų iškilusį pavienį atvejį būtų netikslu: protestai Fergusone kelia ne vieną, o bent kelis didesnius klausimus apie JAV visuomenės, jos teisinės sistemos būklę bei stiprėjantį policijos sukarinimą ir ką tai reiškia demokratinei Jungtinių Valstijų sistemai.

Protestų pradžia ir platesnis kontekstas

Protestus įžiebė ne tik pati 18-mečio M. Browno mirtis, bet ir tai, kas vyko po to. Policija iš pradžių neįvardijo tikslių jaunuolio žūties aplinkybių, jį mirtinai sužalojęs policijos pareigūnas Darrenas Wilsonas Fergusono teismo prisiekusiųjų, išnagrinėjusių šimtus dokumentų ir išklausiusių dešimtis liudytojų, teigusių, kad nuo policijos bėgantis ir paprašytas sustoti M. Brownas pro atvirą policijos mašinos langą smogė policininkui keletą smūgių ir su juo grūmėsi, sprendimu buvo pripažintas nekaltu ir išteisintas (tarp kitko, didesnioji prisiekusiųjų dalis buvo afroamerikiečiai). Pastebėtina, kad miestelio meras – nors vėliau sakė gailėjęsis tokio savo komentaro – vienuose pirmųjų su 18-mečio žūtimi susijusių interviu teigė, jog Fergusione jokio rasinio pasidalijimo nėra.

Šitokį teiginį kvestionuoti padeda vos pora faktų apie Fergusoną. Pirma, miestelio, kurio daugiau nei du trečdalius sudaro tamsiaodžiai, policijos pajėgas šių metų vasarą sudarė 50 baltaodžių ir trys juodaodžiai policininkai, kas rodo neproporcingą gyventojų daugumos reprezentaciją policijoje. Tokia reprezentacija pati savaime gal ir nebūtų baisus reiškinys, jei ne galimos diskriminacijos apraiškos, sumišusios su neleistinu jėgos naudojimu. Tokia apraiška galima laikyti 2009-aisiais įvykusį incidentą, kai neteisingai suimtas tamsiaodis Henry Davisas tų pačių Fergusono policijos pajėgų buvo sumuštas už tai, jog paprašė kilimėlio miegui kameroje. Situaciją dar groteskiškesnę daro tai, kad vėliau H. Davisas buvo apkaltintas padarius žalą policijos areštinei, nes jo kraujas ištepė policininkų uniformas.

Teigti, kad šalyje, kurioje rasizmą iš teisinės sistemos buvo bandoma galutinai pašalinti dar tik praeitos gyventojų kartos laikais, esama rasinės įtampos ir rasinės nelygybės, nėra kontroversiška. Egzistuojančios struktūrinės visuomeninės nelygybės, kaip istoriškai susiklosčiusios rasinės (kartu ir socialinės) priespaudos padarinių, panaikinti per vienos kartos gyvenimą tikriausiai nepavyko nė vienai šaliai, turinčiai panašią istoriją. Tad Fergusono įvykiai rasinės įtampos egzistavimą JAV veikiau ne įrodo, o iliustruoja. Tokių iliustracijų surasti nėra sunku: štai Niujorko valstijoje apieškai, kuri nesibaigė suėmimu, 2010-aisiais įtariami baltieji buvo stabdomi 12 kartų rečiau nei ne baltieji; statistiškai afroamerikiečiai nuteisiami ilgesnėms bausmėms nei už tokio pat sunkumo nusikaltimus nuteisti baltieji, juodaodžiai nepilnamečiai dažniau nei prasižengę vienmečiai baltieji siunčiami į suaugusiųjų kalėjimus, ir t. t. Taigi, kalbant apie rasizmo apraiškas šalyje svarbu paminėti ne tik „kasdienį“ rasizmą, bet ir kaip tai visų pirma atsispindi šalies teisinėje sistemoje.

Įdomu tai, jog argumentai prieš svaresnius debatus rasizmo arba realaus ar tariamo policijos smurto tema bandomi užglaistyti bent keletu kontrargumentų. Pirma – tai, kad žiūrėti reikia ne į kartais tragiškas policijos veiklos pasekmes tarp juodaodžių ir baltaodžių Jungtinių Valstijų gyventojų, o į tai, kad nusikalstamumo lygis tarp afroamerikiečių bendruomenės atstovų yra aukštesnis nei baltųjų bendruomenėje. Antra, kad kalbėti reikia apie smurtą tarp įvairių kriminalinio pobūdžio gaujų, užuot koncentravus dėmesį į policijos veiklą. Trečia, kad egzistuoja ir rasizmas, nukreiptas prieš baltuosius. Galimas atsakymas į šiuos tris argumentus ganėtinai paprastas. Didesnis nusikalstamumo lygis afroamerikiečių bendruomenėse neturėtų stebinti, nes nusikalstamumas siejamas su bendruomenės skurdu, o skurdo lygis siejasi su minėtąja struktūrine visuomenės nelygybe. Bet tiek šis pirmas kontrargumentas, tiek antras su trečiu iš esmės nekeičia gana prieštaringų debatų esmės: viena vertus – griežtų reikalavimų, taikomų policijai siekiant užtikrinti visuomenės saugumą bei rimtį, ir, kita vertus – aukštų policijos pajėgų elgesio su visuomenės nariais standartų būtinumą, taip pat tinkamos šalies teisinės sistemos peržiūros (visuomeninės, parlamentinės, pilietinės ir t. t.) neišvengiamumą.

Policijos sukarinimo klausimas

Pats atsakas į neramumus Fergusone į viešumą iškėlė dar vieną iki tol mažiau diskutuotą klausimą: policijos sukarinimo – jos aprūpinimo karine ginkluote, ekipuote, transportu ir pan. – lygį šalyje. Simboline greitai tapo nuotrauka, kurioje matomas rankas į viršų iškėlęs beginklis Fergusono gyventojas prieš policininkus, panašius į Irake dislokuotus ir karine įranga ekipuotus kareivius. Ir nors taikius protestus Fergusone lydėjo parduotuvių plėšimai bei pastatų padegimai, tai nekeičia esmės – apie kokio masto policijos „sukarinimą“ kalbame ir kokią grėsmę jis kelia bet kokiam demokratiniam režimui.

Stipri, sukarinta policija dažnai laikoma autoritarinių valstybių bruožu, ten ginkluotos struktūros naudojamos labiau ne apsaugai nuo išorinių grėsmių, o vidinėms (valdžios supratimu) grėsmėms atremti, šalies piliečiams kontroliuoti. Tad policijos sukarinimas visų pirma turėtų kelti klausimą apie JAV – kaip liberalios demokratijos valstybės – vertinimą. JAV Konstitucijoje piliečiams garantuojama teisė į taikų protestą („freedom of assembly“) ne kartą buvo paminta per „Užimk Volstrytą“ („Occupy Wallstreet“) protestų bangą prieš kelerius metus. Jau 2012-ųjų viduryje, protestams vis nerimstant, Niujorko universiteto Teisės fakulteto Pasaulinio teisingumo klinika (Global justice clinic) kartu su partneriais išleido ataskaitą apie užfiksuotus žmogaus teisių pažeidimus per „Occupy Wallstreet“ protestus Niujorke. Čia akcentuojamas per didelis policijos jėgos naudojimas prieš taikius protestuotojus, spaudos laisvės varžymas, neteisėtas viešosios vietos uždarymas, skaidrumo ir atskaitomybės trūkumas ir pažeidimai, savo mastu nesiekiantys autoritarinių valstybių reakcijų į protestus, bet savo egzistavimu juos primenantys. Potencialios vidinės grėsmės kontroliavimas ir tvarkos palaikymas šalyje, atrodo, yra išties efektyvus, tad jam palaikyti ar sustiprinti karinė įranga gali tik padėti, jei protestai ateityje dažnėtų ir pritrauktų daugiau piliečių.

5,1 milijardo JAV dolerių: tiek Valstijų policijos sukarinimui (ginkluotės modernizavimui) buvo skirta iš nacionalinio JAV biudžeto nuo 1997-ųjų, vien 2013-aisiais ši suma siekė 450 milijonų. Yra priimta Nacionaline programa, pagal kurią planuota policijos padaliniams išdalinti papildomą ginkluotę: buvo išdalinti šarvuoti automobiliai, sraigtasparniai (daugiausia – kovai su kontrabandininkais), automatiniai šautuvai bei kita karinė technika. Jei šiai programai skirtą sumą paskirstytume per 17 metų (nuo įstatymo pasirašymo datos) iki šiandienos visiems JAV gyventojams, ji neatrodo didelė: policijos ginkluotei stiprinti karine įranga per metus vidutiniškai vienas pilietis skyrė mažiau nei 1 JAV dolerį. Vis dėlto neramina tai, jog kai kurie JAV municipalinių policijų „bosai“ šios programos lėšas panaudojo vos ne karikatūriškiems tikslams. Kaip taikliai pažymėjo britų ir amerikiečių komikas ir politikos komentatorius Johnas Oliveris savo politinės satyros laidoje, ši programa leido Kino (Keene) miesteliui (Naujojo Hampšyro valstija), turinčiam mažiau nei 25 tūkst. gyventojų, įsigyti šarvuotį remiantis tuo, kad teroristai gali užpulti kasmetinį miestelio moliūgų festivalį. Be to, keturi granatsvaidžiai 3 tūkst. gyventojų neturinčiame Blumingdeilio (Bloomingdale) miestelyje Džordžijos valstijoje bei tankas Doravilio (Doraville) miestelyje (toje pačioje Džordžijoje), turinčiame mažiau nei 9 tūkst. gyventojų: sunkoka įsivaizduoti situaciją, kurioje šitokia policijai perduota įranga pasirodytų adekvati grėsmei.

Nešokiruojančios išvados

Teigti, kad socialinė nelygybė, rasizmo apraiškos policijos veikloje ir jos pajėgų militarizacija yra kombinacija, provokuojanti pilietinius judėjimus, neramumus ar pilietinį nepaklusnumą tarp gyventojų, nėra nieko naujo ar šokiruojančio. Šitokios išvados net ne ateities projekcija – tai jau yra apibūdinimas to, ką tik paryškino įvykiai Fergusone. Tą paremia ir Amerikos pilietinių teisių sąjungos (American civil liberties union) atliktas tyrimas: apžvelgusi 260-ties viešųjų teisinių institucijų įrašus 26 JAV valstijose, organizacija priėjo prie išvados, kad „policija tapo pernelyg sukarinta, naudoja ginklus ir taktikas, skirtas mūšiams“, ir kad toks sukarinimas „neproporcingai neigiamai veikia ne baltuosius ir riboja asmenines laisves, ir tai vyksta be prasmingesnių viešųjų debatų“.

Minėtus protestus dar paskatino tai, kad lapkričio pabaigoje Klivlande baltaodis policijos pareigūnas nušovė 12-metį juodaodį berniuką, žaidusį žaisliniu ginklu, šalyje pagarsėjo ir byla, kurioje išteisintas pareigūnas, šių metų vasarą smaugdamas mirtinai uždusinęs suimamąjį. Tad ko gi reikalauja protestuotojai Fergusone bei jam solidarumą rodančiuose miestuose? Teisingumo policijos nužudytų aukų atžvilgiu, policijos pajėgų demilitarizacijos ir prie policijos pareigūnų uniformų pritaisomų kamerų (jų finansavimą jau inicijavo Barackas Obama). Ir, žinoma, ne tokių atšiaurių policijos ir visuomenės santykių. Šių santykių klausimas vis dėlto yra vienas demokratinės sistemos pamatų: ar policija, kaip visuomenės dalis, ją saugo ir gina, ar veikiau aukštesnių institucijų yra naudojama visuomenės protestams malšinti ir palaikyti status quo, kuris dažnai toms institucijoms yra palankus? Tad vienas akivaizdžiausių dalykų, kurį rodo Fergusono protestai, yra santykinis šių demokratinei valstybei, siekiančiai palaikyti socialinę rimtį, taikomų pamatų trapumas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 11)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras