Čečėnija: karo kanonada virsta interesų karu (4)
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas 2007 04 26
Pastaruoju metu Čečėnija yra tarsi Dievo užmirštas kampelis. Tiesioginiai karo veiksmai nevyksta, čečėnų sukilėlių pasipriešinimas sporadiškas ir, sprendžiant iš įvykių eigos, atsitiktinis. Prezidentu tapęs trisdešimtmetis boksininkas Ramzanas Kadyrovas imituoja nepriklausomą nuo Maskvos šios pietų Rusijos respublikos politiką, o Rusija dosniai dotuoja jos ūkį. Pagrindiniai čečėnų separatistų vadai ir Ičkerijos prezidentai sunaikinti. Ši savotiška tyla, kurios jokiu būdu negalima pavadinti taikiu atkuriamuoju laikotarpiu, labai paranki Kremliui, kuris tylomis toliau vykdo kolonijinę savo pakraščių politiką. Bet ar ši tyla nereiškia naujo karo?
Kai straipsnis jau buvo rengiamas ,,Geopolitikai, atėjo tragiška žinia: mirė pirmasis Rusijos prezidentas, 76-erių sulaukęs Borisas Jelcinas, kurį galima vadinti ir kontroversišku Čečėnijos karo ir taikos architektu.
Karas ir taika Kaukaze
1994-ųjų pavasarį, kai su grupe Lietuvos parlamentarų lankiausi Čečėnijoje, miškingose Argūno prieškalnėse dar buvo tylu. Tik vadinamoji opozicija, politiškai ir finansiškai remiama Maskvos, galando ginklus prieš stiprėjantį Dž. Dudajevo režimą. Ji rėmėsi daugkartiniais Rusijos Dūmos sprendimais nepripažinti Čečėnijos Ičkerijos 1991-ųjų rugsėjį vienašališkai paskelbtos nepriklausomybės, kol galų gale nuskambėjo ultimatyvus reikalavimas Dž. Dudajevui sudėti ginklus ir atšaukti neteisėtus 1991-ųjų nutarimus dėl atsiskyrimo nuo Rusijos.
Kaip tik tuo metu B. Jelcinas nusileido Dūmos ir generolų reikalavimams ir 1994 m. pabaigoje per Dagestaną leido įvesti federalinę kariuomenę. Taip prasidėjo pirmoji Čečėnijos operacija, kurią daug kas vadino pirmuoju karu. Tiesa, istorikai tvirtintų, kad tai buvo antrasis Kaukazo karas, jeigu skaičiuosime carinės Rusijos kovas su vainachų didvyriu Šamiliu 19 amžiaus viduryje.
Dabar šis B. Jelcino sprendimas vertinamas kaip jo klaida. Elektroninio laikraščio ,,Utro.ru apžvalgininkas Aleksandras Kraičekas teigia, kad B. Jelcinas atsakingas už viską, kas per devynerius metus (kol jis perdavė valdžią V. Putinui) atsitiko su Rusija: už Belovežo susitarimus, kariuomenės išvedimą iš Baltijos šalių, privatizaciją, vertybinius popierius, už rublio nuvertinimą, parlamento sušaudymą ir, žinoma, už Čečėniją. Bet komentatorius pažymi, kad pirmojo Rusijos vadovo stiprybė jo sugebėjimas atsiprašyti. Visi prisimename, kokiu liūdnu veidu jis tai padarė 1999 m. gruodžio 31-osios vakarą, kai per televiziją pranešė perduodąs visas valdžios vairalazdes V. Putinui.
Atsiprašymas už 19941996 m. karą Čečėnijoje buvo kitoks: B. Jelcinas inicijavo Chasavjurto susitarimus, kurie atvedė nors ir į laikiną, bet labai reikalingą taiką.
Chasavjurto susitarimai tik trumpas atokvėpis
Vadinamieji Chasavjurto susitarimai, kurie bent trumpam sustabdė Rusijos karą Čečėnijoje, buvo pasirašyti Čečėnijos gyvenvietėje 1996 m. rugpjūčio 30 dieną. Dabar mes galime įvertinti, kad tuometiniai Rusijos saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Lebedis ir Ičkerijos respublikos ginkluotų formuočių štabo vadas Aslanas Maschadovas buvo didvyriai. Ne mažiau drąsos tada reikėjo turėti ir prezidentui Borisui Jelcinui, kuris, tarsi išpirkdamas kaltę dėl 1992 m. paskelbto įsako atkurti konstitucinę tvarką Čečėnijos respublikoje, nepaisydamas generolų kritikos, davė nurodymą paliauboms.
Tačiau abiejų Bendrojo pareiškimo, kurį papildo Rusijos ir Čečėnijos santykių principai, signatarų nėra tarp gyvųjų: abu žuvo iki galo neištirtomis aplinkybėmis, tarsi jų pasirašyti dokumentai kažkam būtų labai nepatikę
Netrukus regione neliko ir taikos, nes beveik po trejų metų atokvėpio Rusija vėl įsiveržė į Čečėniją.
Chasavjurto susitarimus daug kas Rusijoje lygina su išdavikiška Bresto taika 1918-aisiais arba su 1938-ųjų gėdingu Miunchenu. Maskvoje tuoj pat po pasirašymo juos imta vadinti išdavyste, kapituliacija, smūgiu į nugarą, nes 1996 m. pradžioje Rusijos federalinė kariuomenė Čečėnijos kampanijoje jau esą rengėsi švęsti pergalę.
Tebesmilkstančiuose griuvėsiuose sukilėlių pusėje kerojo apgaulinga viltis, kad imperija pripažino čečėnų nepriklausomybę, ji jau reali ir dabar reikia pradėti diskusijas dėl reparacijų ir kontribucijų. Niekas net neskaitė Bendrojo pareiškimo ir jo priedo, nes tada šių dokumentų tekstai buvo išspausdinti mažai kam prieinamame laikraštyje Nezavisimaja gazeta.
Chasavjurto susitarimai nenumatė jokios politinės Čečėnijos ateities. Juose tebuvo fiksuojamas jėgos nenaudojimas ir besąlygiškas žmogaus teisių gynimas, remiantis 1949 m. Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir 1966 m. Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu. Šalių santykių principuose buvo numatyta tęsti derybas, o iki 2002 metų susitarti dėl santykių tarp Rusijos federacijos ir Čečėnijos respublikos pagrindų. Kitaip sakant, čečėnams pažadėta nors ir miglota, bet šviesi ateitis išlaikyti vienokį ar kitokį savarankiškumo statusą. Kad tai buvo apgaulė, dabar gana akivaizdu: Rusija nė neketino pasitraukti iš turtingo ir strategiškai svarbaus regiono, o Grozno lyderius maitino nerealia idėja suteikti Ičkerijai ypatingo savarankiškumo statusą.
Beje, rusų apžvalgininkai tvirtina, kad paliaubų tą 1996-ųjų vasarą Maskvai reikėjo labiau nei Groznui. Jeigu Rusijos federalinė kariuomenė per dvejus metus būtų pajėgusi įveikti čečėnų kovotojus, ji tai būtų padariusi. Tačiau Maskvą sustabdė prasidėjęs galingas partizaninis pasipriešinimas, kai kiekviename kaime, kiekvienoje kalnų perėjoje veikė gerai ginkluoti ir mirti nebijantys kovotojai. Dar tų pačių metų birželio mėnesį B. Jelcinas pasirašė įsaką Nr. 985 išvesti federalinę kariuomenę, kuri esą jau atlikusi pirmaeilį uždavinį nuginklavusi pagrindines čečėnų formuotes. Rugpjūčio viduryje A. Lebedis ir A. Maschadovas vedė derybas Atagų kaime ir kaip tik tada buvo nutarta skelbti paliaubas.
Chasavjurto susitarimai neteko galios ne 1999 m. rudenį, kai Čečėnijoje prasidėjo antrasis operacijos etapas, o anksčiau - 1997 m. gegužę, kai Borisas Jelcinas ir Aslanas Maschadovas Kremliuje pasirašė abiejų šalių taikos ir santykių principų sutartį. Tiesa, ir šis dokumentas tesužadino vien nepagrįstų vilčių. Iš šių susitarimų išlošė tik vienas Borisas Jelcinas, dar keleriems metams pratęsęs savo ir savo šeimos dominavimą Kremliuje.
Ir vis dėlto Chasavjurto susitarimai sudarė sąlygas trumpam atokvėpiui: Rusijai sukaupti naujų jėgų kitam karo etapui, čečėnams dalytis valdžia, rietis dėl jos, ieškoti užtarėjų tolimuose užsieniuose. Vienybės stoka tarp buvusių ir dar išlikusių gyvų čečėnų karo vadų sudarė palankias sąlygas mesti naujas jėgas prieš nesutramdomąjį Grozną.
Bus karas dėl naftos?
Kas gi vyksta Čečėnijoje dabar?
Kaimyninės Gruzijos laikraštis anglų kalba Georgian Times savo analizę pavadino taip: Čečėnijoje vėl kyla naujo karo pavojus (http://www.inosmi.ru/). Įvairiomis prasmėmis stiprus Ramzanas Kadyrovas ir Rusijos prezidentas V. Putinas iš tikrųjų gyvena taikiai, tačiau taika Kaukaze yra tarsi ant parako statinės. Grozno ir Kremliaus nesutarimų esmė kas kontroliuos Čečėnijos naftą? Teroristiniam režimui vadovaujantis R. Kadyrovas, rašo laikraštis, negali pamiršti, kaip šauniai jis kovojo prieš federalinę kariuomenę per pirmąjį Čečėnijos karą, o paskui tetapo Kremliaus vasalu. Maskvoje nerimaujama, kad jaunasis prezidentas neleis federalinei valdžiai kontroliuoti Čečėnijos gamtos išteklių.
R. Kadyrovas ketina vietinę kompaniją Grozneftgaz padaryti pavaldžią Groznui, bet koncernas Rosneft valdo 51 proc. jos akcijų. Iš čečėnų naftos Rusijos koncernas pernai uždirbo daugiau kaip 25 mlrd. rublių (714 mln. eurų), o visas metinis Čečėnijos biudžetas sudaro 19 mlrd. rublių.
Štai kodėl Maskva bijo, kad R. Kadyrovas vėl sutelks savo smogikus, tik šįkart siekdamas apsaugoti Čečėnijos resursus nuo Maskvos. Toks pavojus realus dar ir dėl to, rašo Georgian Times, kad šiemet Rusijoje vyks Dūmos rinkimai, o kitąmet keisis ir prezidentas. Jo globėjas V. Putinas žada nesibalotiruoti trečią kartą...
Naujasis Čečėnijos prezidentas iškart ėmė demonstruoti savo ryžtą ginti istorines čečėnų teises. Kaip praneša portalo http://www.exjure.com/lt lietuviškoji teisininkų tvarkoma svetainė, Čečėnijos parlamentas neseniai kreipėsi į Rusijos Konstitucinį teismą, reikalaudamas 8 milijardų rublių kompensuoti aukoms, nukentėjusioms nuo stalininių represijų (1944 m. vyko masinis čečėnų išvežimas iš tėvynės).
Apie Čečėnijos Respublikos kreipimąsi dėl žalos atlyginimo pranešė Laisvės radijas. Kartu buvo pateikta žymių Rusijos veikėjų nuomonė apie kompensacijas už stalinines represijas. Buvęs Rusijos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas ir B. Jelcino atstovas Čečėnijoje 1994 metais Ruslanas Chasbulatovas, profesorius Sergejus Arutiunovas, žmogaus teisių gynėja prof. Valerija Novodvorskaja ir buvęs Rusijos Federacijos žmogaus teisių įgaliotinis Olegas Mironovas mano, kad už represijų padarytą žalą turi būti atlyginta visoms tautoms.
Laisvės radijas primena, kad 1992 metais, kai Rusijoje, priešinantis kariniam pučui, įvyko demokratiniai pasikeitimai, buvo priimtas specialus įstatymas dėl represuotų tautų. Jame buvo nustatytas ir žalos atlyginimas represijų aukoms. Jis buvo taikomas tik Rusijos tautoms. Bet vėliau šis įstatymas buvo užmirštas. Minėtieji politikai skeptiškai vertina dabartinės Čečėnijos vadovybės pasirengimą gautas kompensacijas - jei Maskva patenkintų reikalavimą - atiduoti patiems nukentėjusiesiems. Manoma, kad didesnė kompensacijų dalis nusėstų valdžios atstovų kišenėse, kaip ne kartą atsitiko su Maskvos Groznui suteiktomis lėšomis.
***
Taigi, nors karo veiksmai Kaukaze ir aprimo, Maskva negali būti rami. Iki šiol vyksta interesų karas, grumtynės už įtaką šioje kadaise buvusioje milijoninėje Ičkerijos respublikoje. Turtingas kone visų Mendelejevo lentelės cheminių elementų ir gausių gamtos išteklių Groznas vis labiau demonstruoja tarpinę poziciją: čečėnai nėra nesutaikomi ginkluoti Rusijos priešai, bet ir ne nuolankiai tarnaujantys vasalai. Jeigu tokia dabartinių Kremliaus statytinių pozicija virs dar ir politiniais reikalavimais keisti respublikos statusą, vargu ar kas nors gal nuspėti, kur link suks daug iškentėjusi ir nepaklusni Ičkerija.
Viena aišku: taikos regione niekada nebus.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |