Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Čečėnija: karo kanonada virsta interesų karu (4)

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
2007 04 26

Pastaruoju metu Čečėnija yra tarsi Dievo užmirštas kampelis. Tiesioginiai karo  veiksmai nevyksta, čečėnų sukilėlių pasipriešinimas sporadiškas ir, sprendžiant iš įvykių eigos, atsitiktinis. Prezidentu tapęs trisdešimtmetis boksininkas Ramzanas Kadyrovas imituoja nepriklausomą nuo Maskvos šios pietų Rusijos respublikos politiką, o Rusija dosniai dotuoja jos ūkį. Pagrindiniai čečėnų separatistų vadai ir Ičkerijos prezidentai sunaikinti. Ši savotiška tyla, kurios jokiu būdu negalima pavadinti taikiu atkuriamuoju laikotarpiu, labai paranki Kremliui, kuris tylomis toliau vykdo kolonijinę savo pakraščių politiką. Bet ar ši tyla nereiškia naujo karo?

Kai straipsnis jau buvo rengiamas ,,Geopolitikai”, atėjo tragiška žinia: mirė pirmasis Rusijos prezidentas, 76-erių sulaukęs Borisas Jelcinas, kurį galima vadinti ir kontroversišku Čečėnijos karo ir taikos architektu.

Karas ir taika Kaukaze

1994-ųjų pavasarį, kai su grupe Lietuvos parlamentarų lankiausi Čečėnijoje, miškingose Argūno prieškalnėse dar buvo tylu. Tik vadinamoji opozicija, politiškai ir finansiškai remiama Maskvos, galando ginklus prieš stiprėjantį Dž. Dudajevo režimą. Ji rėmėsi daugkartiniais Rusijos Dūmos sprendimais nepripažinti Čečėnijos Ičkerijos 1991-ųjų rugsėjį vienašališkai paskelbtos nepriklausomybės, kol galų gale nuskambėjo ultimatyvus reikalavimas Dž. Dudajevui sudėti ginklus ir atšaukti neteisėtus 1991-ųjų nutarimus dėl atsiskyrimo nuo Rusijos.

Kaip tik tuo metu B. Jelcinas nusileido Dūmos ir generolų reikalavimams ir 1994 m. pabaigoje per Dagestaną leido įvesti federalinę kariuomenę. Taip prasidėjo pirmoji Čečėnijos operacija, kurią daug kas vadino pirmuoju karu. Tiesa, istorikai tvirtintų, kad tai buvo antrasis Kaukazo karas, jeigu skaičiuosime carinės Rusijos kovas su vainachų didvyriu Šamiliu 19 amžiaus viduryje.

Dabar šis B. Jelcino sprendimas vertinamas kaip jo klaida. Elektroninio laikraščio ,,Utro.ru“ apžvalgininkas Aleksandras Kraičekas teigia, kad B. Jelcinas atsakingas už viską, kas per devynerius metus (kol jis perdavė valdžią V. Putinui) atsitiko su Rusija: už Belovežo susitarimus, kariuomenės išvedimą iš Baltijos šalių, privatizaciją, vertybinius popierius, už rublio nuvertinimą, parlamento sušaudymą ir, žinoma, už Čečėniją. Bet komentatorius pažymi, kad pirmojo Rusijos vadovo stiprybė – jo sugebėjimas atsiprašyti. Visi prisimename, kokiu liūdnu veidu jis tai padarė 1999 m. gruodžio 31-osios vakarą, kai per televiziją pranešė perduodąs visas valdžios vairalazdes V. Putinui.

Atsiprašymas už 1994–1996 m. karą Čečėnijoje buvo kitoks: B. Jelcinas inicijavo Chasavjurto susitarimus, kurie atvedė nors ir į laikiną, bet labai reikalingą taiką.

Chasavjurto susitarimai – tik trumpas atokvėpis

Vadinamieji Chasavjurto susitarimai, kurie bent trumpam sustabdė Rusijos karą Čečėnijoje, buvo pasirašyti Čečėnijos gyvenvietėje 1996 m. rugpjūčio 30 dieną. Dabar mes galime įvertinti, kad tuometiniai Rusijos saugumo tarybos sekretorius Aleksandras Lebedis ir Ičkerijos respublikos ginkluotų formuočių štabo vadas Aslanas Maschadovas buvo didvyriai. Ne mažiau drąsos tada reikėjo turėti ir prezidentui Borisui Jelcinui, kuris, tarsi išpirkdamas kaltę dėl 1992 m. paskelbto įsako „atkurti konstitucinę tvarką Čečėnijos respublikoje“, nepaisydamas generolų kritikos, davė nurodymą paliauboms.

Tačiau abiejų Bendrojo pareiškimo, kurį papildo Rusijos ir Čečėnijos santykių principai, signatarų nėra tarp gyvųjų: abu žuvo iki galo neištirtomis aplinkybėmis, tarsi jų pasirašyti dokumentai kažkam būtų labai nepatikę… Netrukus regione neliko ir taikos, nes beveik po trejų metų atokvėpio Rusija vėl įsiveržė į Čečėniją.

Chasavjurto susitarimus daug kas Rusijoje lygina su „išdavikiška Bresto taika“ 1918-aisiais arba su 1938-ųjų „gėdingu Miunchenu“. Maskvoje tuoj pat po pasirašymo juos imta vadinti „išdavyste“, „kapituliacija“, „smūgiu į nugarą“, nes 1996 m. pradžioje Rusijos federalinė kariuomenė Čečėnijos kampanijoje jau esą rengėsi švęsti pergalę.

Tebesmilkstančiuose griuvėsiuose sukilėlių pusėje kerojo apgaulinga viltis, kad imperija pripažino čečėnų nepriklausomybę, ji jau reali ir dabar reikia pradėti diskusijas dėl reparacijų ir kontribucijų. Niekas net neskaitė Bendrojo pareiškimo ir jo priedo, nes tada šių dokumentų tekstai buvo išspausdinti mažai kam prieinamame laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“.

Chasavjurto susitarimai nenumatė jokios politinės Čečėnijos ateities. Juose tebuvo fiksuojamas jėgos nenaudojimas ir besąlygiškas žmogaus teisių gynimas, remiantis 1949 m. Visuotine žmogaus teisių deklaracija ir 1966 m. Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu. Šalių santykių principuose buvo numatyta tęsti derybas, o iki 2002 metų susitarti dėl santykių tarp Rusijos federacijos ir Čečėnijos respublikos pagrindų. Kitaip sakant, čečėnams pažadėta nors ir miglota, bet šviesi ateitis – išlaikyti vienokį ar kitokį savarankiškumo statusą. Kad tai buvo apgaulė, dabar gana akivaizdu: Rusija nė neketino pasitraukti iš turtingo ir strategiškai svarbaus regiono, o Grozno lyderius maitino nerealia idėja suteikti Ičkerijai ypatingo savarankiškumo statusą.

Beje, rusų apžvalgininkai tvirtina, kad paliaubų tą 1996-ųjų vasarą Maskvai reikėjo labiau nei Groznui. Jeigu Rusijos federalinė kariuomenė per dvejus metus būtų pajėgusi įveikti čečėnų kovotojus, ji tai būtų padariusi. Tačiau Maskvą sustabdė prasidėjęs galingas partizaninis pasipriešinimas, kai kiekviename kaime, kiekvienoje kalnų perėjoje veikė gerai ginkluoti ir mirti nebijantys kovotojai. Dar tų pačių metų birželio mėnesį B. Jelcinas pasirašė įsaką Nr. 985 išvesti federalinę kariuomenę, kuri esą jau atlikusi pirmaeilį uždavinį – nuginklavusi pagrindines čečėnų formuotes. Rugpjūčio viduryje A. Lebedis ir A. Maschadovas vedė derybas Atagų kaime ir kaip tik tada buvo nutarta skelbti paliaubas.

Chasavjurto susitarimai neteko galios ne 1999 m. rudenį, kai Čečėnijoje prasidėjo antrasis operacijos etapas, o anksčiau - 1997 m. gegužę, kai Borisas Jelcinas ir Aslanas Maschadovas Kremliuje pasirašė abiejų šalių taikos ir santykių principų sutartį. Tiesa, ir šis dokumentas tesužadino vien nepagrįstų vilčių. Iš šių susitarimų išlošė tik vienas – Borisas Jelcinas, dar keleriems metams pratęsęs savo ir savo „šeimos“ dominavimą Kremliuje.

Ir vis dėlto Chasavjurto susitarimai sudarė sąlygas trumpam atokvėpiui: Rusijai – sukaupti naujų jėgų kitam karo etapui, čečėnams – dalytis valdžia, rietis dėl jos, ieškoti užtarėjų tolimuose užsieniuose. Vienybės stoka tarp buvusių ir dar išlikusių gyvų čečėnų karo vadų sudarė palankias sąlygas mesti naujas jėgas prieš nesutramdomąjį Grozną.

Bus karas dėl naftos?

Kas gi vyksta Čečėnijoje dabar?

Kaimyninės Gruzijos laikraštis anglų kalba „Georgian Times“ savo analizę pavadino taip: „Čečėnijoje vėl kyla naujo karo pavojus“ (http://www.inosmi.ru/). Įvairiomis prasmėmis stiprus Ramzanas Kadyrovas ir Rusijos prezidentas V. Putinas iš tikrųjų gyvena taikiai, tačiau taika Kaukaze yra tarsi ant parako statinės. Grozno ir Kremliaus nesutarimų esmė – kas kontroliuos Čečėnijos naftą? Teroristiniam režimui vadovaujantis R. Kadyrovas, rašo laikraštis, negali pamiršti, kaip šauniai jis kovojo prieš federalinę kariuomenę per pirmąjį Čečėnijos karą, o paskui tetapo Kremliaus vasalu. Maskvoje nerimaujama, kad jaunasis prezidentas neleis federalinei valdžiai kontroliuoti Čečėnijos gamtos išteklių.

R. Kadyrovas ketina vietinę kompaniją „Grozneftgaz“ padaryti pavaldžią Groznui, bet koncernas „Rosneft“ valdo 51 proc. jos akcijų. Iš čečėnų naftos Rusijos koncernas pernai uždirbo daugiau kaip 25 mlrd. rublių (714 mln. eurų),  o visas metinis Čečėnijos biudžetas sudaro 19 mlrd. rublių.

Štai kodėl Maskva bijo, kad R. Kadyrovas vėl sutelks savo smogikus, tik šįkart – siekdamas apsaugoti Čečėnijos resursus nuo Maskvos. Toks pavojus realus dar ir dėl to, rašo „Georgian Times“, kad šiemet Rusijoje vyks Dūmos rinkimai, o kitąmet keisis ir prezidentas. Jo globėjas V. Putinas žada nesibalotiruoti trečią kartą...

 

Naujasis Čečėnijos prezidentas iškart ėmė demonstruoti savo ryžtą ginti istorines čečėnų teises. Kaip praneša portalo http://www.exjure.com/lt lietuviškoji teisininkų tvarkoma svetainė, Čečėnijos parlamentas neseniai kreipėsi į Rusijos Konstitucinį teismą, reikalaudamas 8 milijardų rublių kompensuoti aukoms, nukentėjusioms nuo stalininių represijų (1944 m. vyko masinis čečėnų išvežimas iš tėvynės).   

Apie Čečėnijos Respublikos kreipimąsi dėl žalos atlyginimo pranešė „Laisvės“ radijas. Kartu buvo pateikta žymių Rusijos veikėjų nuomonė apie kompensacijas už stalinines represijas. Buvęs Rusijos Aukščiausiosios tarybos pirmininkas  ir B. Jelcino atstovas Čečėnijoje 1994 metais Ruslanas Chasbulatovas, profesorius Sergejus Arutiunovas, žmogaus teisių gynėja prof. Valerija Novodvorskaja ir buvęs Rusijos Federacijos žmogaus teisių įgaliotinis Olegas Mironovas mano, kad už represijų padarytą žalą turi būti atlyginta visoms tautoms.

„Laisvės“ radijas primena, kad 1992 metais, kai Rusijoje, priešinantis kariniam pučui, įvyko demokratiniai pasikeitimai, buvo priimtas specialus įstatymas dėl represuotų tautų. Jame buvo nustatytas ir žalos atlyginimas represijų aukoms. Jis buvo taikomas tik Rusijos tautoms. Bet vėliau šis įstatymas buvo užmirštas. Minėtieji politikai skeptiškai vertina dabartinės Čečėnijos vadovybės pasirengimą gautas kompensacijas - jei Maskva patenkintų reikalavimą - atiduoti patiems nukentėjusiesiems. Manoma, kad didesnė kompensacijų dalis „nusėstų“ valdžios atstovų kišenėse, kaip ne kartą atsitiko su Maskvos Groznui suteiktomis lėšomis.

***

Taigi, nors karo veiksmai Kaukaze ir aprimo, Maskva negali būti rami. Iki šiol vyksta interesų karas, grumtynės už įtaką šioje kadaise buvusioje milijoninėje Ičkerijos respublikoje. Turtingas kone visų Mendelejevo lentelės cheminių elementų ir gausių gamtos išteklių Groznas vis labiau demonstruoja tarpinę poziciją: čečėnai nėra nesutaikomi ginkluoti Rusijos priešai, bet ir ne nuolankiai tarnaujantys vasalai. Jeigu tokia dabartinių Kremliaus statytinių pozicija virs dar ir politiniais reikalavimais keisti respublikos statusą, vargu ar kas nors gal nuspėti, kur link suks daug iškentėjusi ir nepaklusni Ičkerija.

Viena aišku: taikos regione niekada nebus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (89)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras