Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kuba: kokia ji bus be Fidelio Castro?

Aušra Radzevičiūtė
2007 04 27

80-metis Kubos lyderis Fidelis Castro po paskutiniosios operacijos beveik pasveiko ir yra pasirengęs grįžti prie valstybės valdymo. Tokią žinią visai neseniai pranešė Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas, neslepiantis džiaugsmo, kad kurdamas XXI amžiaus socializmą galės ir vėl atsiremti į savo idėjinio tėvo petį. Tačiau net jei Fidelis Castro ir grįš, įvertinant sunkios ligos padarinius ir garbų jo amžių, Laisvės salą jis valdys turbūt jau nebeilgai.

Apie F. Castro sveikimą ir galimą grįžimą į valdžios olimpą byloja ne tik H. Chavezo pareiškimai, nors objektyvios informacijos apie tikrąją padėtį Kuboje, o juolab - apie jos lyderio sveikatą beveik nėra. Per kelias pastarąsias savaites Kubos komunistų partijos oficiozas laikraštis „Granma” išspausdino du straipsnius, kuriuos pasirašė pats kamandantė Fidelis, tarsi paliudydamas, kad jis aktyviai seka politinius ir visuomeninius procesus šalyje bei už jos ribų. Kovą Kolumbijos laikraštis „El Tempo” išspausdino nuotrauką, kurioje užfiksuotas F. Castro ir rašytojo, Nobelio premijos laureato Gabrielio Garsia Marquezo susitikimas. Vėliau jau Bolivijos prezidentas Evo Moralesas pareiškė, kad didysis kamandantė oficialiai į valdžią grįš balandžio 28 dieną – per iškilmes, skirtas Alternatyviosios Bolivaro Amerikos (Alternativa Bolivariana para la America) susitarimo trečiosioms metinėms paminėti. ALBA – tai 2005 metais Kubos, Venesuelos ir Bolivijos sudaryta prekybinė ekonominė sąjunga, prie kurios šių metų pradžioje prisijungė ir Nikaragva.

Ilgametį Kubos lyderį F. Castro liga užklupo 2006 m. liepą. Pranešama, kad jis beveik 20 metų sirgo storosios žarnos uždegimu, kuris pernai sukėlė stiprų kraujavimą ir teko daryti operaciją. Deja, ji buvo nesėkminga, prasidėjo peritonitas, prireikė antrosios operacijos, per kurią jam buvo pašalinta dalis žarnyno. Bet ir šis chirurgų įsikišimas nebuvo sėkmingas – dėl prasidėjusių komplikacijų F. Castro prireikė trečiosios operacijos, ją atliko Ispanijos gydytojas Jose Luisas Garcia Sabrido. Tai jis, neseniai duodamas interviu CNN, patvirtino, kad F. Castro būklė stabili ir jis sveiksta.

Pakirstas ligos, F. Castro, valdęs Kubą beveik 50 metų, valdžią buvo priverstas perduoti jaunėliui broliui Rauliui Castro. Amerikiečiai tvirtina, kad šiam perėmus valdymą, šalyje sustiprėjo represijos ir disidentų persekiojimas. Kaip iš tikrųjų šiandien gyvena kubiečiai, sužinoti galima tik iš nuotrupų. „CubaNet” praneša, kad šalies policija ir telefonų kompanijos ETECSA darbuotojai tiesiog šukuoja miestų gatves, ieškodami savadarbių palydovinių antenų, kad kubiečiai negalėtų matyti užsienio televizijų programų, o ypač amerikiečių „Direct TV”. Nuolat atliekami reidai ieškant pogrindinių disidentų bibliotekėlių, kurios įsikūrusios paprastuose butuose. Saugumo pajėgoms ir policijai įtarimą kelia net tokie nekalti žmonių susibūrimai kaip tradicinės vaikų šventės - festivaliai: sausio mėnesį Villa Clara provincijoje policininkai užpuolė tokį renginį ir gerokai aptalžė jo dalyvius. Nuo socialistinės tikrovės seniai atpratusius skaitytojus šokiruoti gali ir tai, kad Kubos moterims reikia pateikti asmens dokumentą perkant higieninius įklotus, nes jie parduodami griežtai ribojant ir kontroliuojant: tik moterims nuo 12 iki 55 metų po vieną pakuotę per mėnesį…

Tačiau visiškai netikėtai vasarį iš kalėjimo buvo paleistas garsus Kubos disidentas, Asamblėjos už pilietinę visuomenę (Asamblea para Promover la SociedadCivil en Cuba) koordinatorius Rene Gomezas Manzano, kuris buvo areštuotas 2005 m. liepą ir kalėjo be jokių jam pateiktų kaltinimų. Visai tikėtina, kad šis Havanos poelgis gali būti susijęs su Ispanijos užsienio reikalų ministro Miguelio Angelo Moratinos vizitu į Kubą šį balandį, nors Europos Sąjunga kaip tik dėl disidentų padėties rekomendavo savo  šalių aukštiems pareigūnams nevykti į Kubą ir apribojo kultūrinius ryšius su šia valstybe. Nepaisant to, ispanai ne tik pasirašė susitarimą dėl ekonominio bendradarbiavimo ir politinio dialogo atkūrimo, bet ir atsiuntė asmeninius savo karaliaus sveikinimus sergančiam F. Castro. ES narė Ispanija yra trečioji pagal dydį (po Venesuelos ir Kinijos) investuotoja Kuboje, daugiausia į turizmo industriją.

Ar tai gali reikšti artėjančius pokyčius ne tik pačioje Kuboje, bet ir santykiuose su ja? Kaip pasikeis ši šalis ir visas regionas po F. Castro mirties?

Fidelis Castro, be jokios abejonės, yra viena ryškiausių XX amžiaus antros pusės politinių asmenybių, jo charizma tapo visos valstybės pagrindu. Skirtingai nei Rytų Europoje, kur socialistinė šalių  santvarka buvo palaikoma SSRS šautuvų durtuvais ir vietinio elito bei gyventojų buvo suvokiama kaip vasalinė, Kuboje ji yra savos revoliucijos padarinys. Režimas nesugriuvo net tuomet, kai 1989-1993 metais Kubą ištiko sunkiausia ekonominė krizė. Nuo 1994 m., netekus milijardinių SSSR subsidijų, Kubos valdžia ėmėsi reformų, kai kurias iš jų galima būtų laikyti netgi liberaliomis, o jų autorius, šaltinių teigimu, buvo ne kas kitas, o Raulis Castro.

Taigi be didžiojo kamandantės nebeliktų ir 50 metų gyvavusio režimo, net jei valdžios svertai ir atiteks R. Castro. Politologai atkreipia dėmesį, kad F. Castro, skirtingai nei jo  brolis, niekada nebuvo idėjinis komunistas, o jo ideologiją galima būtų apibūdinti kaip aršų antiamerikanizmą. F. Castro visuomet siekė maksimalios žalos JAV, dažnai dėl to aukodamas savo paties nacijos gerovę. Net ir gulėdamas ligoninės lovoje, kovo mėnesį F. Castro užsipuolė JAV administraciją dėl ketinimų plėsti biodegalų gamybą – anot jo, imperialistai nori pasmerkti badui 3,5 milijardus planetos gyventojų. Šią mintį tuoj pat pasigriebė Nikaragvos prezidentas Danielis Ortega, pareikšdamas, kad pirmiausia reikėtų pamaitinti žmones, o ne mašinas. Pasipiktinimo banga buvo nukreipta ne tik prieš Baltuosius rūmus, bet ir prieš Brazilijos prezidentą, kuris palaiko amerikiečių planus dėl biodegalų gamybos plėtros Lotynų Amerikos ir Karibų šalyse. JAV ir Brazilija yra didžiausios bioetanolio gamintojos pasaulyje – viena „spiritą” varo iš kukurūzų, o kita – iš cukranendrių. Stebėtojai neatmeta tikimybės, kad kuriamas „spirito OPEC” gali būti  susijęs su JAV noru pristabdyti Venesuelos, kuri dosniai dalijasi pinigais už parduotą naftą su bičiuliais antiamerikiečiais, įtaką regione.

F. Castro pasipiktinimą dėl bioetanolio gamybos plėtros Brazilijos užsienio reikalų ministras Selsu Amorimas pavadino „pretenzijomis, turinčiomis tik istorinę vertę”, ir pasiūlė pačiai Havanai pasinaudoti situacija ir iš gausiai auginamų cukranendrių imti gaminti biodegalus. Bet tokia ekonominė išmintis kamandantei Fideliui nepriimtina iš principo.

Rusijos Mokslų akademijos Lotynų Amerikos instituto direktoriaus pavaduotojas Borisas Martynovas mano, kad ir po F. Castro mirties Kuba vargu ar taps proamerikietiška, net ir įvertinant  JAV gyvenančių kubiečių pastangas. O pati Amerika, žinant jos patiriamus sunkumus Irake ir Afganistane, vargu ar ims žvanginti ginklais ir šiurkščiai kištis į Kubos vidaus reikalus. Taigi šioje šalyje neišvengiamai atsiras daugiau privačios nuosavybės, galbūt – netgi tikrosios laisvės, tačiau, specialistų manymu, 50 metų F. Castro valdytos Kubos žmonės nesutiks tuoj pat pereiti prie kapitalizmo ir mokėti už gydymą, išsilavinimą ar atsisakyti nors ir varganos, bet vis dėlto  socialistinės sistemos. Tad po F. Castro Kuba greičiausiai taps suverenia demokratija su sava nacionaline specifika.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (88)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras