Šią savaitę Rusija atsisveikino su pirmuoju demokratiškai išrinktu ir nebejotinai prieštaringai vertintu savo valstybės lyderiu Borisu Jelcinu. Matant ir girdint daugelio Rusijos ir užsienio politikų bei apžvalgininkų atsiliepimus apie pirmąjį Rusijos prezidentą, pirmiausia į akis krito bendras teigiamas tonas, būdingas tokioms liūdnoms progoms. Kita vertus, sunku būtų paneigti ir tuos pozityvius nuopelnus, kuriuos B. Jelcinas pasiekė griaudamas Sovietų Sąjungą (SSRS), reformuodamas Rusiją ir prisidėdamas prie demokratijos įsigalėjimo Vidurio ir Rytų Europoje.

Tačiau visi pastebėjo tą Rusijos komunistų partijos akibrokštą, kurį jos frakcija sugebėjo sukelti Dūmoje, atsisakydama tylos minute pagerbti mirusio Prezidento atminimą. Be abejo, tai pačių komunistų ambicijų reikalas, tačiau kažin ar tokia nepagarba bendražmogiškoms tradicijoms, kurios neturi politinių spalvų, pridės reitingo taškų šiai SSRS nostalgija gyvenančiai partijai.

Rusijos komunistai, būdami pakankamai primityvūs politiniai strategai, ką dar daugiau nei prieš 10 metų įrodė jų pralaimėjimas prezidento rinkimuose tam pačiam, jau pasiligojusiam ir reitinguose nuo Genadijaus Ziuganovo beviltiškai atsilikusiam B. Jelcinui, šioje situacijoje sugebėjo pademonstruoti tik atvirą konfrontaciją ir antipatijas.

Kur kas subtiliau, įmantriau ir eilinio ruso sielai priimtiniau buvusio šalies vadovo mirtį savojo režimo reklamai išnaudojo dabartinis prezidentas Vladimiras Putinas, Kremliaus slenkstį peržengęs su B. Jelcino palaiminimu. Ir šiuo atveju reikia kalbėti ne apie prabangias laidotuves, solidžią V. Putino laikyseną, esamų ir buvusių pasaulio lyderių dėmesį ir t. t. Reikėjo tik pasižiūrėti ir paklausyti prezidento kreipimąsi į Rusijos liaudį, kurį transliavo šalies televizijos kanalai.

Jokios kritikos B. Jelcinui, kas suprantama atsižvelgiant ne tik į situaciją, bet ir į jo nuopelnus paties V. Putino atžvilgiu. Ir labai daug liaupsių šiandienei demokratinei, laisvai, laimingų piliečių kupinai Rusijai, kurios pamatus, žinoma, padėjo B. Jelcinas.

Žinant, kokias demokratines vertybes propagavo pirmasis Rusijos prezidentas, šiandienę padėtį vadinti demokratiška, ko gero, yra didesnis B. Jelcino atminimo įžeidimas nei komunistų kiurksojimas savo krėsluose Dūmoje. Galima paminėti tik vieną kontrastą. Kai praėjusiais metais buvo švenčiamas B. Jelcino 75-metis, rodytame dokumentiniame filme pirmasis Rusijos prezidentas teigė, kad didžiausias jo valdymo nuopelnas – žiniasklaidos laisvė, kuria jis džiaugėsi nepaisydamas žurnalistų kritikos strėlių jam pačiam, paviešinant ir ne itin malonius kadrus.

Šiandien galime pasižiūrėti, ką su šia didžiausia B. Jelcino laikų Rusijos vertybe padarė V. Putinas ir jo režimas. Nepriklausomų televizijos kanalų nebeliko, juos finansavę verslininkai gyvena užsienyje. Drąsios spaudos žurnalistės arba nuodijamos lėktuvuose, arba tiesiog nušaunamos. Geriausiu atveju – prašosi prieglobsčio Didžiojoje Britanijoje. Metiniai V. Putino televiziniai pabendravimai su tauta primena SSRS komunistų partijos generalinių sekretorių pasisakymus suvažiavimuose, tik vietoje daugelio nuolankių deputatų V. Putiną stebi keli baugštūs žurnalistai.

Žinoma, B. Jelcinui galima prikišti ir oligarchus, ir pirmąjį karą Čečėnijoje. Tačiau juk tas pats V. Putinas, pažadėjęs oligarchus „išbuožinti“, tai sėkmingai ir padarė, iš esmės kėsindamasis į privačios nuosavybės institutą. O ir antroji karinė kampanija Čečėnijoje buvo inicijuota jau su dabartinio prezidento pagalba ir kažkodėl sutapo su jo rinkiminės kampanijos pradžia.

Taip, V. Putinas šiandien viešai didžiuojasi valstybės stabilumu. Tačiau juk tas stabilumas paremtas panašiais metodais, kuriuos naudojo tie, kurių aršiu oponentu savo metu tapo B. Jelcinas. Galima, beje, klausti ir retoriškai – kokiu lyderiu būtų dabartinis Rusijos prezidentas, jei jam būtų tekę valdyti šią šalį praėjusiame dešimtmetyje? Ir kas yra blogiau – ar karine jėga išvaikyti konstituciją pažeidžiantį parlamentą, ar pasitelkus politines machinacijas ir nematomą politinę jėgą jį padaryti klusniu režimo žaisliuku?

Galų gale, bene baisiausia grimasa yra tai, kad net buvusio lyderio mirtį dabartinis režimas tylomis ir su deramu pakantumu sugebėjo išnaudoti savo laimėjimams šlovinti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.