Birželio 20 d. Sankt Peterburge baigėsi XIX tarptautinis ekonominis forumas, pasižymėjęs ryškiu politiniu atspalviu. Jį galima analizuoti per trijų dimensijų prizmę: politikos (Rusijos prezidento V. Putino atsakymai į žinomo JAV žurnalisto Ch. Rose‘o (Č. Rouzo) klausimus, kurie pirmiausia buvo susiję su pagrindiniais Maskvos užsienio politikos aspektais), verslo (Rusijos kompanijų pasirašytos sutartys ir susitarimai su užsienio partneriais) ir ekonomikos (šalies šeimininkės ekonomikos strategijos krizės sąlygomis aptarimas V. Putino kalboje ir už šią sritį atsakingų Rusijos valdininkų pasisakymuose).

Ch. Rose‘ui galima tik padėkoti už tai, kad jis paklausė V. Putino apie viską, kas šiandien domina bet kurį tarptautinės politikos analitiką: Rusijos santykius su Vakarais ir Kinija, Ukrainos konflikto ateitį, krizę Sirijoje bei derybų dėl Irano branduolinės programos perspektyvą.

V. Putinas žodžių į vatą nevyniojo. Pirma, po šaltojo karo pabaigos JAV, anot Rusijos vadovo, nusprendė, kad reikia užpildyti geopolitinį vakuumą ten, kur jis atsirado, taip pat ir posovietinėje erdvėje. Tačiau, pasak V. Putino, JAV neturi primesti Rusijai savo sprendimų ir standartų, kištis į jos vidaus reikalus, kalbėti su ja ultimatumų kalba. Todėl Rusija nori, kad į jos interesus būtų atsižvelgiama ir kad su ja būtų vedamas lygiateisis dialogas.

Su Kinija, V. Putino teigimu, Rusijos santykiai šiandien yra kaip niekad artimi (pavyzdžiui, Eurazijos ekonominės sąjungos ir Naujojo šilko kelio projektų sujungimas), bet ši valstybių draugystė (taip pat esą paremta siekiu įtvirtinti lygiateisiškumo principą tarptautiniuose santykiuose) nėra nukreipta prieš ką nors, nes to nenori nei Maskva, nei Pekinas.

Rusija ir Ukraina, tvirtu V. Putino įsitikinimu, yra viena tauta, „pasmerkta“ bendrai ateičiai. Šiandien Maskva nori, kad Kijevas vykdytų Minsko susitarimus, kurių rezultatu iš esmės turėtų tapti Ukrainos federalizacija. Dar daugiau, Vakarai turi priversti ukrainiečius tai padaryti. O jeigu Ukraina bandys išspręsti problemą kariniu būdu, Rusija, kaip leido suprasti V. Putinas, to padaryti neleis. [Faktiškai pati Maskva trukdo įgyvendinti Minsko susitarimus, pirmiausia nesutikdama, kad Ukrainos sienos su Rusija kontrolė būtų atiduota Ukrainai, kaip yra numatyta Minsko susitarimuose, ir Vakarai čia niekuo negali padėti. Red. pastaba]  

Sirijos prezidentui Basharui al Assadui Rusija padeda esą nenorėdama, kad Sirija virstų Iraku arba Libija (t. y. žlugusia valstybe), o derybose su Iranu V. Putinas patarė nekelti Teheranui iš anksto nepriimtinų sąlygų, ką, kaip galima buvo suprasti iš Rusijos prezidento žodžių, bando daryti tam tikros jėgos, siekiančios sužlugdyti branduolinį kompromisą.

Apibendrinanti V. Putino tezė buvo ta, kad jo šalis nesiekia tapti supervalstybe, nesielgia agresyviai ir niekam neprimeta savo raidos modelio, tačiau yra privesta prie ribos, už kurios ji jau negali trauktis. Šiame kontekste pažymėtina, kad Kremliaus šeimininkas toliau stebina savo sugebėjimu su šypsena veide taikyti principą „kuo įžūlesnis melas, tuo labiau jis panašus į tiesą“. Amerika mėgsta kalbėti apie demokratiją, o paskui bombarduoti Iraką ar Libiją. Bet šiandieninė Rusija jau pralenkė JAV tikrovės iškraipymo srityje. O blogiausia yra tai, kad V. Putinas toliau kalba skiriamųjų ribų ir konfrontacijos kategorijomis, tvirtai tikėdamas Vakarų agresyvumu (ar apsimestinai demonstruodamas tokį tikėjimą), ir tai žada mums tik šaltąjį karą-2 su dominuojančiu abiejų pusių konjunktūriniu taktiniu mąstymu be aiškaus supratimo – kaip užbaigti visą šitą didelę nesąmonę.

Atrodytų, toks politinis fonas turėtų išgąsdinti verslą, bet per forumą buvo pasirašyta nemažai strategiškai reikšmingų kontraktų, pirmiausia – energetikos srityje. Pradėkime nuo to, kad energetikos kompanijos „Gazprom“, E.ON, „Shell“ ir OMV pasirašė memorandumą dėl dujotiekio „Šiaurės srautas“ tiekimo galios padvigubinimo. Kaip sakoma, nepateko pro duris – lenda pro langą. Kitaip tariant, su „Pietų srautu“ Kremliui neišdegė ir tada ekspertai iškėlė versiją, kad Rusija gali pabandyti sustiprinti energetinę Vokietijos kryptį, tai ir pelną garantuos, ir valstybes dar labiau suartins, ir Berlyno (o per jį ir Maskvos) įtaką Europos energetikos rinkoje padidins.

Tačiau svarbesnis momentas yra tas, kad įtampos ir vertybinės priešpriešos tarp Rusijos ir Vakarų fone minėtos Europos energetikos kompanijos neįžvelgė jokios problemos dėl savo sprendimo, kurį įgyvendinus Europa taptų dar labiau priklausoma nuo rusiškų dujų. Kaip sakoma, nieko asmeniško – tik verslas, ir tai patvirtina hipotezę, kad daug kam Europos Sąjungoje pinigai svarbesni už vertybes.

Dar netikite? Ta pati Austrijos kompanija OMV ketina proteguoti „Turkų srautą“ Europoje, ir darys tai ne kas kitas, o buvęs „Nabucco“ konsorciumo vadovas Reinhardas Micekas. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad su Atėnais Rusijos energetikos ministerija jau pasirašė memorandumą dėl „Turkų srauto“ atkarpos per Graikijos teritoriją tiesimo.

Pagaliau, tame pačiame Sankt Peterburgo forume Didžiosios Britanijos (šalies, kurios premjeras yra vienas aršiausių Rusijos politikos kritikų) naftos kompanija BP už 750 mln. dolerių įsigijo iš „Rosneft“ (antro pagal svarbą po „Gazprom“ Kremliaus ekonominio ramsčio) 20 proc. akcijų kompanijoje „Taas-Juriach“, kuri įsisavina vieną didesnių Rytų Sibiro naftos telkinių.

Na, ir daug žadantis Rusijos verslo laimėjimų desertas – Rusijos atominės energetikos kompanija „Rosatom“ ir Saudo Arabija pasirašė tarpvyriausybinį susitarimą dėl bendradarbiavimo branduolinėje energetikoje, pagal kurį, pasak „Rosatom“ vadovo S. Kirijenkos, Rijadas gali užsakyti Rusijoje 16 atominių blokų statybą. Tokio sandorio vertė siektų 100 mlrd. dolerių (palyginimui: visas „Rosatom“ užsakymų paketas 2014 m. pabaigoje buvo vertas 101 mlrd. dolerių). Žinoma, kol kas tai tik ketinimai, kurie gali taip ir likti popieriuje, turint omenyje ne itin draugiškus Rusijos ir Saudo Arabijos santykius tarptautinėje arenoje (pirmiausia Sirijoje, kurią Rijadas galbūt ir bando „nusipirkti“ iš Maskvos už minėtus milijardus). Tačiau perspektyva atrodo labai pelninga.

Trumpai sakant, politinė Sankt Peterburgo forumo dalis buvo konfrontacinė, bet tai nesutrukdė Rusijos ir Vakarų verslui išplėsti savo bendradarbiavimą. Tačiau visi taip pat norėjo išgirsti, kokia yra ilgalaikė Rusijos ekonomikos krizės įveikimo ir raidos strategija. Šiuo atveju viskas buvo jau ne taip linksma, tą pabrėžė net ir prokremliški ekspertai.

Orientacinė V. Putino kalba šiame kontekste atrodė pakankamai konstruktyvi ir konkreti, nurodanti esmines problemas, laimėjimus ir tolimesnių veiksmų prioritetus. Anot Rusijos vadovo, šalis tikrai susidūrė su sunkumais: jos atžvilgiu buvo įvestos sankcijos, kurios, be viso kito, apribojo galimybes skolintis Vakaruose; taip pat krito pasaulinės naftos kainos, dėl to smunka ir pramonės gamyba, ir šalies BVP. Bet prognozuota ekonominė katastrofa Rusijos, pasak V. Putino, dėl šalies ekonomikos sukaupto tvirtumo rezervo neištiko.

Anot V. Putino, rublio kursas stabilizavosi ir bankinė sistema adaptavosi prie naujų realijų, infliacija ir nedarbas buvo suvaldyti, biudžetas yra stabilus (nors ir deficitinis) ir strateginiai finansiniai rezervai pakankami, pradėjo didėti eksportas, nesiejamas su energijos ištekliais, plečiamos importo kaitos programos. Ir visa tai, kaip pabrėžė V. Putinas, neribojant kapitalo judėjimo. Taigi jo pagrindinė mintis buvo tokia: ateikite pas mus, nes mes – atviri ir perspektyvūs.

O kad investuotojams dingtų bet kokios abejonės, Rusijos vadovas pažadėjo užtikrinti 3,5 proc. šalies BVP augimą, sumažinti infliaciją iki 4 proc., didinti darbo našumą po 5 proc. per metus ir sukurti Rusijoje vadinamąją žinių ekonomiką, pagrįstą technologiniu proveržiu ir kvalifikuotais kadrais. „Mes tikri dėl sėkmės“, – konstatavo V. Putinas, pabrėždamas, kad, nors krizė prislopino ekonomines šalies ambicijas, jis tikisi naujos nacionalinės ekonomikos kokybės. Be to, Rusijos lyderis leido suprasti, kad Europa Maskvai daugiau ne prioritetas, nes globalios ekonomikos centras šiandien persikelia į Aziją, su kuria Rusija ir plės bendradarbiavimą (bet, tiesą pasakius, nuskambėjo tai nelabai įtikinamai ir labiau priminė paliktos merginos bandymą susigrąžinti vaikiną, priverčiant jį pavyduliauti).

Tačiau V. Putino plane yra viena „maža“ problema: nors tikslai ir orientyrai daugmaž aiškūs, ne visai aišku, kas ir kaip juos įgyvendins. Portalas „Rosbalt“, komentuodamas gana optimistines Rusijos valstybinio ekonomikos sektoriaus atstovų kalbas forume, pažymėjo: „Visuose šiuose pareiškimuose jautėsi nuolankumas: susidorosime [su krize] ir taip, blogiau nebus“.

Plačiau ši tema buvo aptariama Rusijos televizijos „Rossija 1“ laidoje „Sekmadienio vakaras su Vladimiru Solovjovu“, kurioje paprastai susirenka V. Putino fanai. Jos vedėjas pareiškė: „Mane sužavėjo tai, kaip per vieną Peterburgo forumo renginį, dalyvaujant Vyriausybės ekonominio bloko vadovams, visiškai rimtai buvo svarstomas klausimas – yra krizė ar ne? Ir aš pagalvojau: jeigu žmonės, kurie yra atsakingi už mūsų šalies ekonomiką, visiškai rimtai sprendžia, yra pas mus krizė ar ne, tai dar kokius trejus metus jie galvos – jeigu ji yra, reikia kažką daryti, ir tada ji kaip tik pasibaigs.“

Ne mažiau kritiškas buvo Kremliui artimas politologas V. Nikonovas: „Žinoma, forume buvo baisus kontrastas tarp labai ryškios ir pozityvios geopolitinės darbotvarkės, kurią pristatė prezidentas, ir visiško bejėgiškumo, kurį pademonstravo vadinamasis Vyriausybės ekonominis blokas, nepasiūlęs jokios šalies raidos strategijos. O dabartinėmis aplinkybėmis buvo laukiama būtent to. Korporacijos, vardu „Rusija“, bėda, mano požiūriu, yra ta, kad ekonominės politikos prioritetus joje ligi šiol nustato buhalterija. O buhalterijos požiūris, kaip visi žino, yra toks: pinigų nėra, o jeigu yra – neduosiu. Buhalteris nemąsto raidos kategorijomis. (...) Mūsuose dabar yra tokia situacija, kai ekonomika labiau kenčia ne nuo sankcijų ir naftos kainų kritimo, (...) o nuo vykdomos ekonominės politikos.“ Be to, V. Nikonovas pridūrė, kad vyriausybėje tvyro įtampa tarp vadinamųjų kietojo užsienio politikos kurso šalininkų ir liberalų, kurie kaltina pirmuosius nereikalingų problemų sukūrimu ir siūlo patiems spręsti tai, ką pridarė, kas, anot politologo, yra visiškai nesveika ir nepriimtina vieningos valstybės politikos (kokia ji bebūtų) prasme – reikia ne skųstis, o dirbti arba trauktis.

Apskritai susidaro įspūdis, kad vienintelis žmogus Rusijoje, daugmaž įsivaizduojantis, ką reikia daryti, yra caras Vladimiras, nuoširdžiai tikintis, kad jo planas bus įgyvendintas. Galbūt tiki naiviai, nes jo bajorai niekaip negali prisiversti patikėti, kad nafta kainuoja ne 100 dolerių už barelį, kad šalyje ne momentinė, o sisteminių sprendimų reikalaujanti struktūrinė krizė ir kad, po velnių, reikia pradėti kažką daryti, nes savaime šviesa tunelio gale neatsiras...

Sankt Peterburgo forumas-2015 su visais savo laimėjimais ir nesėkmėmis pasibaigė, ir Rusijai belieka tikėtis, kad kitais metais tie patys žmonės nekartos tų pačių žodžių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.