Didžiausias pasaulyje nedarbo lygis, visiškai suvaržyta judėjimo laisvė ir kontroliuojamas eksportas bei importas, keturi penktadaliai regiono gyventojų priklausomi nuo humanitarinę pagalbą teikiančių institucijų, besibaigiančios geriamojo vandens atsargos, elektros trūkumas ir trys karinės operacijos per pastaruosius penkerius metus – gyvenimas Gazos Ruože nuo Izraelio vykdomos jo blokados pradžios niekada nebuvo lengvas. Praėjus metams po Izraelio paskutinės karinės operacijos, pavadintos „Apsauginė riba“, Gazos Ruožo atstatymo pažadai liko visiškai neįvykdyti. Kas vyko „Apsauginės ribos“ metu, ką pažadėjo tarptautinė bendruomenė operacijai pasibaigus ir kokie struktūriniai pokyčiai reikalingi norint iš esmės padėti Gazos Ruožo gyventojams?

„Apsauginės ribos“ destruktyvumas

2014-ųjų liepą prasidėjusi ir penkiasdešimt dienų trukusi Izraelio karinė operacija „Apsauginė riba“ ne tik visiškai suparalyžiavo gyvenimą Gazos Ruože, bet ir sustabdė jo ilgalaikį vystymąsi. JT Vyriausiasis žmogaus teisių komisaras praneša, jog per operaciją buvo sunaikinta ar negyvenamais paversta per 18 tūkstančių namų, visiškai ar iš dalies sugriauta 30 procentų Gazos Ruožo švietimo institucijų ir 50 procentų vaikų darželių. Per penkiasdešimt dienų visiškai ar iš dalies sugriauta 56 sveikatos priežiūros punktai, 17 ligoninių, o iš beveik 3 tūkstančių sužeistų vaikų neįgalūs visam gyvenimui liko daugiau nei tūkstantis. Operacija nusinešė per 1500 civilių gyvybių, iš jų – net 539 vaikų, o namus buvo priversti palikti per 110 tūkstančių žmonių. Nenuostabu, jog, anot to paties JT komisariato, apie 20 procentų visų Gazos Ruožo gyventojų kenčia dėl psichologinės pagalbos trūkumo. Izraelio netektys buvo nepalyginamai mažesnės: 66 kareiviai ir septyni civiliai, žuvę nuo grupuotės „Hamas“ paleistų raketų.

„Apsauginė riba“ buvo jau trečioji ir destruktyviausia Izraelio operacija Gazos Ruože per penkerius metus. 2008–2009-aisiais vykdyto „Lieto švino“ metu Gazos Ruože buvo visiškai sugriauta apie 3 tūkstančius statinių (namų, ūkinių pastatų, vyriausybinių institucijų patalpų) ir apgriauta apie 20 tūkstančių. Per šią operaciją Izraelio kariuomenė prieš Gazos civilius panaudojo baltąjį fosforą (panašaus poveikio į napalmą), kuris, nors nėra priskiriamas prie masinio naikinimo ginklų, yra tarptautinės teisės draudžiamas naudoti civilių gausiai apgyventose teritorijose. 2012 metų lapkritį Izraelio vykdyta „Gynybos stulpo“ operacija buvo mažesnio masto, tačiau, kaip ir „Lietas švinas“, padarė gyvenimo sąlygas Gazos Ruože dar blogesnes.

Tarptautinės bendruomenės atsakas

2014 metų spalį Kaire vyko donorų konferencija, kurioje susirinkusi tarptautinė bendruomenė pažadėjo Gazos Ruožo atstatymui skirti 3,5 milijardo JAV dolerių. Donorų sąraše – Kataras, prižadėjęs vieną milijardą, Europos Sąjunga – daugiau nei pusę milijardo, JAV – 212 milijonų, ir kitos valstybės. Šitoks tarptautinės bendruomenės atsakas atrodė stiprus: pažadėtos lėšos Gazai yra kaip niekad reikalingos; net ir be Izraelio karinių operacijų socialinė ir ekonominė Gazos Ruožo piliečių padėtis yra itin bloga.

Vis dėlto šie pažadai net ir praėjus metams po „Apsauginės ribos“ nevirto apčiuopiamu Gazos Ruožo piliečių gyvenimo kokybės pagerėjimu. Pagal Tarptautinių plėtros agentūrų asociacijos pateiktą ataskaitą, praėjus pusei metų po Kairo konferencijos, tik 26,8 procento iš anksčiau žadėtų fondų pasiekė Gazos Ruože dirbančias organizacijas, o net ir finansavimą gavę atstatymo projektai dar nebuvo prasidėję dėl Izraelio blokados suvaržymo įvežti į Gazą statybines medžiagas. Kitos organizacijos, tarptautinės konfederacijos „Oxfam“, šių metų liepą išleistame pranešime teigiama, jog iki šiol nebuvo atstatytas nė vienas per operaciją netinkamu gyventi paverstas gyvenamasis pastatas. Dėl tos pačios blokados beveik nebuvo atstatomi nei sveikatos, nei švietimo institucijos, nei esminiai infrastruktūros objektai. Galiausiai, JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras informuoja apie dar liūdnesnę statistiką: į Gazą buvo įleista tik mažiau nei 1 procentas statybinių medžiagų, reikalingų Gazos Ruožui atstatyti ir plėsti gyvenamųjų namų statybai, kuri būtina dėl didėjančio gyventojų skaičiaus.

Struktūrinės problemos – blokada ir status quo nekeitimas

Šioje situacijoje aišku viena – Gazos atstatyti be didesnių tarptautinės bendruomenės pastangų nepavyks. Kad Gazos Ruožo gyventojai galėtų gyventi oriai (ne skurde, be kitos šalies vyriausybės primetamų suvaržymų, turėdami teisę nulemti savo, kad ir suskaldytos, šalies ateitį), nespaudžiant Izraelio nutraukti jo vykdomą nelegalią žemės, oro ir vandens blokadą yra tiesiog neįmanoma. Humanitarinės krizės sąlygos, kuriomis gyvena Gazos Ruožo piliečiai, nėra gamtinės – jos, kaip kad nuo blokados pradžios praneša įvairios plėtros organizacijos, yra sukeltos visų pirma Izraelio politikos. Štai, pavyzdžiui, Pasaulio bankas apskaičiavo, jog blokada šio regiono BVP sumažino net 50 procentų. Kitaip sakant, Gazai vystytis neleidžia ne tariamas jos žmonių nenoras dirbti ar kitos nuo Izraelio nepriklausančios sąlygos; nenutraukus blokados, tikėtis aiškaus žmonių gyvenimo kokybės pagerėjimo Gazos Ruože negalima.

„Besitęsiantis konfliktas yra neišvengiamas, o kartu su juo ir (Gazos Ruožo) griovimo bei donorų finansuojamo atstatymo ciklas. Tai tęsis tol, kol šalių lyderiai nepradės koncentruotis į pagrindines konflikto priežastis. Valstybės donorės turi reikalauti ilgalaikių paliaubų, abiejų pusių atskaitomybės už besitęsiančius tarptautinės teisės pažeidimus ir nutraukti Izraelio blokadą, kuri uždaro 1,8 milijono palestiniečių Gazos Ruože ir laiko juos atskirtus nuo Vakarų Kranto. Užuot besistengusios nutraukti blokadą, šalys donorės tiesiog priima būdus dirbti blokados sąlygomis“, – rašoma anksčiau minėtoje Tarptautinių plėtros agentūrų asociacijos ataskaitoje.

Diplomatinis ir ekonominis spaudimas Izraeliui yra tikriausiai vienintelis būdas blokadai nutraukti. Įvairaus tipo boikotai ir investicijų Izraelyje stabdymas, derinant šiuos veiksmus su karinės technikos Izraeliui tiekimo nutraukimu, per tam tikrą laiką galėtų padėti tiek Gazos Ruožo, tiek Vakarų Kranto palestiniečiams labiau nei žadami pinigai po griaunamųjų Izraelio karinių operacijų. Kol tarptautinė bendruomenė nekvestionuos status quo regione, jis pats savaime vargu ar pasikeis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.