Šaltoka Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalba vasario 10 d. suglumino 43-iosios saugumo politikos konferencijos Miunchene dalyvius, nes kaltinimas JAV dėl pasaulinio diktato nuskambėjo ir kaip grasinimas. Spaudos konferencijoje Kremliuje vasario 1 d., atsakydamas į klausimą apie JAV ketinimus buvusiose Varšuvos sutarties šalyse išdėstyti priešraketinį skydą, prezidentas užtikrino: „...mums, žinoma, reikia galvoti, ir mes galvojame, apie tai, kaip mums užtikrinti išorinį saugumą. Ir visi mūsų veiksmai bus asimetriški, bet itin efektingi... Kalbu apie visiškai kitas strateginės ginkluotės sistemas, kurios, kaip minėjau, bus viršgarsinės, keičiančios savo aukščio ir krypties trajektoriją. Priešraketinės gynybos sistemos bus prieš jas tiesiog bejėgės. Tai jau kita istorija.“

Mums, žinoma, sunku spręsti, kiek prezidento pareiškimas apie „naujos kartos“ ginkluotę atitinka tikrovę. Bet kadangi esmė šiuo atveju yra strateginis asimetrinis atsakas JAV, o ginkluotė jau tik taktikos klausimas, tai prezidento pareiškimą galima suprasti ir kaip norą pasigirti tikrais ar tariamais moksliniais-techniniais laimėjimais. O atsako „asimetriją“, atrodo, nulėmė ne naujojo ginklo nenuspėjamas pobūdis, o Rusijos geopolitinė laikysena ir ekonominės galimybės. Silpnesnis priešininkas renkasi kiekybinius ir kokybinius jo trūkumus kompensuojančią strategiją. Asimetrinio atsako potekstė paprasta - sunaikinti lengviau negu sukurti. Rusijai esą bus visai nesudėtinga sunaikinti milijardus kainuojantį priešraketinį kompleksą jau turima ginkluote.

Kodėl Rusija apskritai „atsakė“? Juk JAV jai negrasino. O gal jai iškilo netiesioginė grėsmė? Kaip ten bebūtų, Rusija tiesiog „pakreipė“ tą skydą į save, nes taip jai naudingiau geopolitiškai. Dabar ji jau gali demonstruoti savo nenorą dalyvauti ginklavimosi varžybose. Geriau užimti besiginančios šalies poziciją ir taip užkariauti daugiau Europos šalių, ypač buvusių „sateličių“, simpatijų ar bent jau nebauginti jų, o tuo pačiu atimti iš JAV pretekstą kurti priešraketinį skydą. Rusijai kur kas patogiau plėsti savo įtaką „dirbant“ su savo kaimynėmis negu konkuruoti su JAV pasaulio rinkoje. Juolab kad Rusija čia gali kliautis ir sena patirtimi.

Dūmos deputatas, buvęs RF Saugumo tarybos sekretorius, Andrejus Kokošinas, atsakydamas į klausimą apie JAV priešraketinį skydą, siūlo pasinaudoti praeities patirtimi. 1980-aisiais jam su grupe sovietinių mokslininkų tekę dalyvauti kuriant asimetrinių veiksmų ideologiją ir konkrečias strategijas. Ne vienas jų projektas jau realizuojamas įvairiose ginkluotės programose. Esminis šių priemonių ir technologijų bruožas -  jos daug pigesnės už pačios priešraketinės gynybos sistemos sukūrimą. Šiuo tikslu buvo kuriamos ir įvairios priešpalydovinio ginklo sistemos. Buvo siekta suderinti  karinio-strateginio, operatyvinio ir taktinio pobūdžio priemones ir procedūras, kad užpuolimo atveju būtų galima duoti „svarų“ atkirtį. Tačiau svarbu buvę ne tik ką nors turėti „juodai dienai“, bet ir dozuotai, tam tikrais momentais, pasitelkus „strateginio gesto“ meną, pademonstruoti tai priešui. Ir taip, kad atrodytų ganėtinai įtikinama kitos pusės „politinei klasei“. „Tėvyninės asimetrinio atsako koncepcijos autoriai rėmėsi prielaida, kad dviejų strategijų priešstata šioje svarbiausioje SSRS ir JAV nacionalinio saugumo sferoje yra politinio-psichologinio pobūdžio. Vienas svarbiausių uždavinių buvo įtikinti JAV ir prezidento Ronaldo Reagano inicijuotos „StrategicDefense Initiative“ programos kūrėjus, kad bandymas kurti plataus masto daugiapakopę priešraketinės gynybos sistemą nesuteiks nei karinio, nei politinio pranašumo.“

Panaši pozicija išsakoma Rusijos Federacijos saugumo, gynybos ir teisėsaugos akademijos, kuruojamos Federalinės saugumo tarnybos, parengtoje analitinėje apžvalgoje (2007 04 06). Čia radarus siūloma sunaikinti sparnuotosiomis raketomis iš strateginių bombonešių (Tu-22M3). O apskritai, turint galvoje, kad Rusijos strateginės branduolinės pajėgos yra „pagrindinė kliūtis įgyvendinti amerikietišką svajonę“, rekomenduojama: „Susidarius tokioms sąlygoms, kai JAV ėmė toliau plėtoti savo pasaulinę priešraketinės gynybos sistemą, Rusijai reikia imtis efektyvių asimetrinių priemonių, kad nebūtų susilpninta jos strateginė branduolinė ginkluotė. Taip pat reikia suintensyvinti diplomatijos pastangas, kad iš esmės būtų apribotos amerikiečių kuriamos priešraketinės gynybos sistemos galimybės perimti rusų balistines raketas.“

O kad asimetrinio atsako turinys, t. y. jo taktika, čia tikrai nėra esminis dalykas, matyti ir iš nepakankamai atsakingo Rusijos kosminių pajėgų vado, generolo pulkininko Vladimiro Popovkino interviu žurnalui „Kosmonautikos naujienos“: jis pareiškė, kad  radiolokacinės kosminės erdvės kontrolės stotys gali būti patalpintos Rusijos Federacijos ambasadų teritorijose. Vadas pridūrė, kad naujosios kartos stotims „nereikės nuolatinės priežiūros ir jos užims ne daugiau kaip pusę kambario.“ Visų pirma, V. Popovkino sumanymas prieštarautų Vienos diplomatinių santykių konvencijai. Antra, Rusijos išlaidos gynybai, kaip Kremliuje pažymėjo pats prezidentas, yra 25 kartus mažesnės negu JAV. Matyt, generolas pulkininkas tiesiog vykdo prezidento strateginę liniją: akcentuoti savojo ginklo pigumą ir efektyvumą, savus mokslinius laimėjimus ir JAV agresyvumą.

Tokios linijos laikosi ir buvęs Rusijos gynybos ministras Sergejus Ivanovas - galimas prezidento V. Putino įpėdinis. Jis perspėjo savo kolegas: „Jeigu kas nors bando mus grąžinti į ginklavimosi varžybas, tai mes į jas grįžti nesiruošiame ... Mūsų atsakas ... žinoma, bus asimetrinis.“ Principinė nuostata aiški - asimetrinis atsakas. Tačiau koks būtų jo teorinis pagrindas, kitaip tariant, kur link krypsta Rusijos geopolitiniai vektoriai, jei ji jau nebėra ta šalis, kuri anksčiau dalyvavo ginklavimosi varžybose su JAV, bet vis dėlto traktuoja jas kaip sau priešišką šalį?

Atsakymą į klausimą dėl NATO, JAV ir ES apsuptyje atsidūrusios Rusijos geopolitinės laikysenos galima rasti Geopolitinių problemų akademijos prezidento, generolo pulkininko L. G. Ivašovo pranešime, skaitytame 2004 metais vykusioje konferencijoje „Rusijos geopolitinė doktrina: realijos ir pasirinkimo problemos.“ Autoriaus nuomone, „geopolitiniai Rusijos priešininkai trukdo posovietinės erdvės reintegracijai, įtraukia mūsų šalį į globalinę ekonominę sistemą nepalankiomis sąlygomis, skatina atskirų federacijos subjektų separatizmą.“ Globalizacija, pasaulinė rinka, pasak autoriaus, Rusijai nėra naudinga, nes ji visų pirma orientuojasi į kiekybinius augimo rodiklius, todėl tarptautinių santykių subjektai, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra ekonomiškai silpnesni, o tokia esanti ir Rusija, atsiduria nedėkingoje konkurencinėje aplinkoje. Problema, anot L. G. Ivašovo, išsprendžiama tik anapus formacinio geopolitikos matmens, o būtent – išnaudojant kitų, ne vakarietiškų, visuomenių civilizacinį potencialą: „Mums reikia ne ekstensyviai plėtoti vakarietišką modelį, o surasti kokybiškai naują gyvenimo būdą, su sava vertybių ir nuostatų sistema, atsiriboti nuo vartotojiškos visuomenės moralės.“ Kalbėdamas apie nacionalinį saugumą, generolas pulkininkas konstatuoja, kad jo užtikrinimas pasitelkiant ginkluotos prievartos elementus tiesiogiai siejasi su geostrateginiu šalies geopolitinės padėties komponentu: „Kadangi mūsų šalis užima Eurazijos kontinento šiaurinę dalį, ji yra priversta aktyviai domėtis kariniais-politiniais procesais tiek Europoje, tiek Azijoje ir atitinkamai taikyti rusišką karinę politiką su ja besiribojančiuose regionuose.“

Rusijos prezidentas V. Putinas Miunchene pabrėžė, kad buvusi „blogio imperija“ persitvarkė pati, be jokio išorinio įsikišimo, todėl ir toliau pageidauja, kad niekas nesikištų į jos vidaus reikalus ir nenurodinėtų, kaip jai gyventi. Taigi Rusija lieka uždara Vakarams, nepermatoma, pasilikdama visą SSRS laikotarpio įdirbį politikos bei karybos srityje ir veikimo laisvę. Baltijos šalims, kaip JAV sąjungininkėms ir buvusioms „satelitėms“, šiuo metu aktualiausios minėtosios „politinio-psichologinio“ ir „diplomatinio“ pobūdžio „priemonės“, nes jos skirtos ne tik atgrasyti JAV, bet ir formuoti Rusijos Federacijos vidaus politiką bei santykius su kaimynais. Jau matome, kad Rusijos geopolitiniai interesai gali būti ginami ir su „bronzinio kario“ pagalba.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.