Šių metų rugpjūčio 31-osios įvykiai Brazilijoje neabejotinai įeis ne tik į šalies, bet ir pasaulio istoriją: nubalsavus šalies Senate nuo pareigų buvo nušalinta demokratiškai išrinkta Brazilijos prezidentė Dilma Rousseff. Kaip ir kiekvienoje demokratijoje, apkalta gali būti interpretuojama kaip viena demokratijos apraiškų ir, jei lydima protestų, pristatoma net kaip piliečių pergalė prieš režimą. Vis dėlto norint suprasti, kas įvyko ir tebevyksta Brazilijoje, reikia žinoti esminius apkaltos aspektus, kurie atskleidžia gerokai kitokį vaizdą nei demokratijos triumfas.

Apkaltos pagrindas

Brazilijos didžiosios žiniasklaidos kompanijos ir D. Rousseff bei jos Darbininkų partijos (port. Partido dos trabalhadores, PT) oponentai apkaltos naratyvą formavo taip: prezidentės apkalta – tai visų pirma simbolinė pergalė kovoje su korupcija ir naujos politinės eros Brazilijoje pradžia, apkalta reikalinga, kad šalis išbristų iš ekonominės krizės.

Vis dėlto D. Rousseff apkaltos pagrindas buvo ne korupcija. Nors jos partijos nariai yra įsivėlę į įvairius korupcijos skandalus, D. Rousseff išlieka viena iš nedaugelio aukšto rango Brazilijos politikų, kuriems iki šiol jokie kaltinimai korupcija nėra pareikšti.

Tad kuo gi buvo kaltinama prezidentė? Apkaltos pagrindu tapo vadinamoji „kūrybinga apskaita“ (ang. creative accounting): valstybės fondų pervedimas iš vienos sąskaitos į kitą, norint pavaizduoti ekonominę šalies situaciją geresnę, nei yra iš tikro. „Kūrybinga apskaita“ nėra reta praktika pasaulyje, tuo užsiėmė net du ankstesni šalies prezidentai, ir daugelyje demokratijų tai nebūtų laikoma apkaltos nusipelniusiu šalies lyderio veiksmu. Kad ir kaip būtų, Brazilijos Senatas šiam nusikaltimui tirti pasamdė nepriklausomus auditorius. Šių metų birželio pabaigoje auditoriai paskelbė savo išvadas: anot jų, prezidentė šio nusižengimo neįvykdė.

Apkaltos motyvai

Jei prezidentė ekspertų buvo paskelbta nekalta, o šalies Senatas vis tiek nubalsavo už jos nušalinimą, reikia klausti, kas motyvavo Senatą šitaip pasielgti. Galimų atsakymų čia yra daugybė, bet du jų yra aiškesni nei kiti.

Pirma, tai – ne akcentuotoji kova su korupcija, o bandymas stabdyti didžiulį korupcijos tyrimą, susijusį su šalies naftos milžine „Petrobras“. Šitoks teiginys – ne spekuliacija, o rimtas argumentas, pasitvirtinęs, kai buvo paviešintas buvusio „Petrobras“ prezidento ir laikinojo Brazilijos planavimo ministro Romero Jucá pokalbis. Jame D. Rousseff nuvertimas pristatomas kaip vienintelis būdas užkirsti kelią šiam tyrimui, ir R. Jucá teigia jau kalbėjęs apie šį planą su Aukščiausiojo Teismo teisėjais ir šalies kariuomene, kuri garantavo užgniaušianti prezidentės nuvertimą lydėsiantį opozicijos pasipriešinimą.

Šitoks suokalbis – ne nereikšminga prezidentės apkaltos detalė, o įrodymas, jog prezidentės nuvertimu suinteresuotoms grupėms piliečių gerovė ir kova su korupcija nerūpi. Na, o korupcijos įsišaknijimą Brazilijoje net sunku pervertinti: iš 513-os šalies žemųjų rūmų narių kaltinimai korupcija pareikšti 303 parlamentarams, o iš 81 senatorių (aukštųjų rūmų narių) korupcija kaltinami net 49. Kitaip sakant, 60 procentų visų šalies parlamentarų įsivėlę į kriminalinę veiklą. Tarp jų – pats laikinasis prezidentas Michelis Temeris, kuris dėl šių kaltinimų negalės kandidatuoti į postą valstybės tarnyboje aštuonerius metus, ir šalies žemųjų rūmų pirmininkas Eduardo Cunha, inicijavęs apkaltos procesą ir vėliau nušalintas nuo pareigų, jo banko sąskaitose atradus nepaaiškinamos kilmės milijonų.

Kita Senato motyvacija neabejotinai buvo neoliberalios politikos įgyvendinimas. Kaip itin išsamiame interviu „Democracy Now“ teigė Glennas Greenwaldas, JAV teisininkas ir tiriamosios žurnalistikos ekspertas, „Apkaltos proceso rezultatas yra tas, kad ta pati partija ir ta pati ideologija, kurią Brazilijos piliečiai vis iš naujo atmesdavo balsuodami, dabar yra valdžioje. Jų privatizacijos, socialinių programų karpymo ir mažų mokesčių, leisiančių pasipelnyti oligarchams, planas jau pamažu pradedamas įgyvendinti, kaip ir jų užsienio politika – tolti nuo BRIKS šalių bei regioninių sąjungų ir iš naujo tarnauti JAV, Volstritui ir tarptautiniam kapitalui.“ Kaip ir spėta, M. Temerio vyriausybė jau pradėjo rengti įvairias įstatymų pataisas, pavyzdžiui, kaip mažinti švietimo ir socialinės apsaugos biudžetą.

Kiti svarbūs demokratijai aspektai

Įdomu apžvelgti, kokie yra apkaltą palaikančiųjų argumentai. Dažniausiai – bent jau San Paule – girdimi du. Pirmas – prezidentė turėjusi palikti postą, nes nebuvo palaikoma daugumos šalies gyventojų. Ir iš tiesų, prezidentės reitingai prieš apkaltą buvo itin žemi, tai nekelia nuostabos, žinant apie šalį tebeparalyžiuojančią ekonominę krizę. Tačiau negalima pamiršti, kad demokratijose vien žemi šalies lyderių reitingai negali įteisinti jų nušalinimo. Neįvykdyti rinkimų pažadai ir kitos priežastys netgi labai dažnai numuša demokratiškai išrinktų šalies vadovų reitingus, ir piliečiai turi teisę tų politikų nemėgti, bet tai paprasčiausiai nesudaro legalios bazės apkaltai.

Kitas dažnai vartojamas argumentas yra laukiamas ekonominis pagerėjimas. Teigiama, kad M. Temerio vyriausybė pakreips šalies ekonomiką kita vaga, kuri bus naudinga kompanijoms ir investuotojams. Vėlgi, apkaltos šalininkai turi teisę taip galvoti, tačiau, kaip ir ankstesniojo argumento atveju, nei pati ekonominė krizė, nei viltys iš jos išbristi pasukus neoliberalizmo link paprasčiausiai teisiškai nepateisina prezidentės nušalinimo. Galiausiai, demokratiškai renkami tautos atstovai atstovauja (bent jau teoriškai) ne kompanijoms ir investuotojams, o visų pirma šalies piliečiams.

Vienas bruožų, nusakančių demokratijos brandumą, yra tai, kaip politiniai pralaimėtojai – rinkimuose pralaimėjusios partijos ir už jas balsavę piliečiai – susitaiko su tuo pralaimėjimu: ar jie tą pralaimėjimą priima, nes tiki režimo funkcionavimu, ar nenori pripažinti į valdžią patekusių partijų. Šviesesnės odos ir labiau pasiturintys Brazilijos gyventojai niekada nesimpatizavo ir nenoriai pripažino PT ir jos lyderius, buvusius šalies prezidentus Luizą Inácio Lulą da Silvą bei D. Rousseff. Nenuostabu, kad ši grupė apkaltą sutiko palankiai, kaip ilgai lauktą politinį laimėjimą – pergalę, kurios negalėjo pasiekti demokratiškai. Tačiau nei šie sentimentai, nei juos lydintys argumentai negali racionaliai pagrįsti D. Rousseff nušalinimo.

Demokratijos pabaiga?

„Galima tai vadinti perversmu, galima diskutuoti, ar šis žodis čia tinkamas, bet iš tikro tai yra visiškas demokratijos nepaisymas siekiant įgyvendinti planą, naudingą mažai grupei žmonių, planą, kurio Brazilijos piliečiai niekad nepriimdavo ir netgi nuolat atmesdavo“, – tame pačiame interviu teigia G. Greenwaldas. M. Temerio vyriausybės planuojamos reformos ir nenoras rengti visuotinius rinkimus šitokį teiginį tik patvirtina.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.