Rusijos prezidento V. Putino administracijos ir Rusijos stačiatikių bažnyčios bendradarbiavime neverta ieškoti buvusių ar esamų kolegų valstybės saugumo struktūrose sąmokslo  požymių. Valstybė ir Bažnyčia čia susijusi nors ir keistais, tačiau natūraliais giminystės ryšiais. Rusijos geopolitiniai tikslai sutampa su pasaulietišku Stačiatikių bažnyčios pobūdžiu. Tiesa, ji pasaulietiška ne protestantiškąja, „darbo etikos“ prasme, ir todėl Rusijos visuomenėje neprigijo vakarietiškos krikščioniškos politinės partijos, nes tai yra savita, Samuelio Huntingtono žodžiais tariant, ortodoksinė civilizacija. 

Rusų žurnalistė Jelena Tregubova, tuo metu leidinio „Kommersant” buvusi akredituota Kremliuje, atsiminimų knygoje „Kremliaus digerio pasakėlės“ aprašo epizodą iš stačiatikių Velykų Sankt Peterburge, Isakijaus sobore. Vietinis metropolitas Vladimiras, vos taręs „Kristus prisikėlė!“, staiga pasigręžė nuo Gelbėtojo ikonos į ką tik išrinktą prezidentą ir tarė:  „Turiu jums, Vladimirai Vladimirovičiau, dovanėlę - kiaušinį! Ir ne paprastą kiaušinį! Bet ir ne auksinį, nors lukštas jo auksinis! Svarbiausia, kad šis kiaušinis yra su karūna! Pas mus, žinoma, carų dabar nėra, bet jūs – visos liaudies išrinktas prezidentas, todėl čia, carų sobore, priimkite iš mūsų šią simbolinę dovaną ilgam ir laimingam viešpatavimui!“ Tikintieji po šio pareiškimo truputį apstulbo: juk po Kryžiaus kelio visas dėmesys turėjo būti sutelktas į prisikėlusįjį Kristų. Vis dėlto metropolitas pasirinko kitą savąjį herojų. Jis atvedė visos liaudies išrinktąjį prie atsivėrusių Karališkųjų vartų ir apdovanojo. Putinas iš nustebimo teištarė „Ačiū“, - ir pabučiavo kiaušinį. Bet ir to dar buvo maža. Metropolitas pareiškė: „Noriu jus užtikrinti, Vladimirai Vladimirovičiau: mes visi kaip vienas šioje šventykloje... už jus balsavome!“ 

Puiki Stačiatikių bažnyčios ir politinės valdžios susiliejimo iliustracija! Regime nesąmoningą jų suartėjimą, arba gravitaciją, veikiant giliai Rusijos carų viešpačių tradicijai: metropolitas nesąmoningai nukreipė dėmesį nuo Dievo į Putiną, o šis taip pat nesąmoningai pabučiavo netikėtą dovaną. Tokios yra natūralios tendencijos, ir jos giliai įsišaknijusios liaudies sąmonėje. Valstybė ir Cerkvė Rusijos valdžios piramidėje neatsiejamos kaip tos dvi erelio galvos jos herbe. Ir mes turime su šia natūralia gravitacija skaitytis, taigi, ne stengtis protu atskirti tai, ko Rusijoje atskirti neįmanoma, o pabandyti pažvelgti į Bažnyčią ir valstybę kaip vieną darinį. 

Vos tapęs prezidentu, Vladimiras Putinas atskleidė, kad „tarnaudamas KGB Vokietijoje visuomet nešiojo po marškiniais kryžių.“ Šioji gili, į šviesą ištraukiama kada reikia simpatija nebuvo svetima ir buvusiam seminaristui Josifui Stalinui. Kai 1943-aisiais tapo būtina sustiprinti SSRS valdžios autoritetą ir santvarką bei mobilizuoti liaudį žūtbūtinei kovai, Stalinas kreipėsi į Rusijos stačiatikių bažnyčią. Pasikvietęs į Kremlių metropolitus Sergijų, Aleksijų ir Nikolajų, pažadėjo pagerinti Bažnyčios padėtį Sovietų Sąjungoje. Buvo nutraukta ateistinė propaganda, leista pastatyti apie 20 tūkst. bažnyčių, 8 seminarijas, kelis vienuolynus. Pats dvasininkų pasirodymo spaudoje ir jų kalbėjimo per radiją faktas tuo metu turėjo labai didelę įtaką. Bažnyčia į Kremlių vėl įžengė su „perestroika“ – 1990-ųjų birželio 7 d. Maskvos ir visos Rusijos patriarcho Aleksijaus II intronizacija vyko Kremliaus Trijų Karalių katedroje.  Žlugus komunistinei ideologijai ir jos erzacams, ideologinį vakuumą užpildė stačiatikybė. Rusai natūraliai atsigręžė į „ankstesnę normalią padėtį“, grįžo prie šaknų, prie stačiatikybės, prie Maskvos patriarchijos. „Laisvosios Europos“ (RFE/RL Online) sovietinės ir Rusijos politikos analitikas Viktoras J. Yasmannas, įvertindamas balandžio pradžioje vykusio Pasaulio rusų 10-ojo susirinkimo, kuriame buvo aptariamas Rusijos stačiatikių bažnyčios požiūris į žmogaus teises, rezultatus, daro išvadą, kad šioji imasi „pagrindinio vedlio“, kuriuo anksčiau buvo Komunistų partija, vaidmens.

Kovo 28 d. Rusijos URM aktų salėje buvo įteiktas fondo „Tėvynės pasididžiavimas“ (Гордость Отечества) aukščiausias visuomeninis apdovanojimas „Rusijos pasididžiavimas“ (Гордость России). Jį už „aukščiausią profesionalumą, didelius darbus, nuveiktus atgaivinant mūsų Tėvynės nacionalines kultūrines tradicijas ir dvasinį istorinį paveldą“, gavo pravoslaviškas politinis internetinis projektas „Pravaja.ru“. Tarp šį ordiną jau pelniusiųjų - patriarcho Aleksijaus II, Sergejaus Baburino, Sergejaus Lavrovo, Jevgenijaus Primakovo, Josifo Kobzono vardai. Po apdovanojimo pasisakęs projekto vadovas Ilja Bražnikovas XXI amžių pavadino „informacinių karų epocha.“ Prisimindamas rusų liaudies žygdarbį Tėvynės kare, jis pažadėjo, kad informacinių kovų epochoje „mes pasistengsime būti verti tų, kurie gynė Tėvynę mūšių laukuose.“ „Tarnaudami Tėvynei informaciniame fronte, mes padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad šalis ir toliau liktų tokia pat didi ir galinga, kokia ji buvo visada.“

Balandžio 13 d. „Pravaja.ru“ paskelbė patriotinio religinio judėjimo „Narodnyj sobor“ pareiškimą, kuriame koneveikiama viena iš Nepritariančiųjų maršo organizatorių „Kita Rusija“ - ji norinti destabilizuoti padėtį šalyje, susirinkti priešrinkiminių „taškų“, net išprovokuoti susirėmimą su milicija ir pralieti jaunimo kraują. Taip pat ,,Pravaja.ru" išspausdino keletą propagandinių straipsnių, atgrasančių ir iš anksto pasmerkiančių potencialius maršo dalyvius, pavyzdžiui, tokiais žodžiais: „šiandieniuose Nepritariančiųjų maršuose kartu žengia socialistai ir liberalai, komunistai ir pervertai, separatistai ir „sėdinčių“ bei pabėgusių oligarchų garbintojai.“ Kas įvyko balandžio 14 d., jau žinome: Rusijos OMON jėga išvaikė Maskvoje surengto Nepritariančiųjų maršo dalyvius ir apie 200 jų suėmė, tarp jų ir Jungtinio piliečių fronto lyderį Garį Kasparovą. Neliko neįvertintas ir „nepagarbus“ Estijos valdžios elgesys su riaušių, kilusių dėl paminklo sovietiniam kariui demontavimo, dalyviais: „Vyriausiasis karo vadas Putinas turi ir laiko, ir jėgų išspręsti šią problemą, juolab kad visa šalis yra už jį ir už mūsų žmones, atsidūrusius fašistinio režimo gniaužtuose.“ Maskvos patriarchijos ryšių su visuomene skyriaus sekretorius Michailas Dudko Estijos valdžios veiksmus pavadino „barbariškumu“.  

Carnegie Maskvos centro religinių reikalų eksperto Aleksejaus Malašenko nuomone, nors ir nepanašu, kad stačiatikybė taptų vienintele Rusijos oficialia religija, „tačiau tuo pat metu turime pripažinti, kad jai tenka ypatingas vaidmuo ir jos ryšys su valstybe yra išskirtinis, o jos siekiai yra iš esmės politiniai. Ji siekia dalyvauti  Rusijos plėtros strategijos kūrime.“ Antai Bažnyčios ryšių su užsieniu pirmininkas, Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas atvirai palaiko Rusijos prezidento politiką remiantį jaunimo judėjimą „Mūsiškiai“ (Наши). 2007 m. balandžio 19 d. skaitydamas paskaitą Aukštosios valdymo mokyklos ir judėjimo „Mūsiškiai“ organizuotame susitikime, judėjimo komisarus ir Maskvos aukštųjų mokyklų studentus Bažnyčios hierarchas pakvietė negailėti savęs ir aukotis Rusijai, nes „tuo keliu, kuriuo eisite jūs, pasuks ir šalis.“ Bažnyčia aktyviai dalyvauja istorinių karinių-politinių įvykių minėjimo renginiuose (pergalės Kulikovo mūšyje 625-ųjų metinių paminėjimas, programa, skirta kunigaikščio Aleksandro Neviškio 800-osioms gimimo metinėms, pasirengimas Borodino mūšio 200-ųjų metinių minėjimui 2012-aisiais). Gegužės 26 d. Stačiatikių piliečių sąjunga (Союз  православных граждан) penkiolikoje Rusijos regionų planuoja mitingus, eitynes ir piketus mokyklinės disciplinos „Stačiatikių kultūros pagrindai“ įtraukimui į federalinę ugdymo programą palaikyti.

Metropolitas Kirilas interviu laikraščiui „Izvestija“ balandžio 5 d. teigė, kad Rusijos klierikams nepriimtina „moralinės autonomijos“ koncepcija ir jie šia prasme nesilaiko JT 1949 metais priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos. Metropolitas pasmerkė homoseksualizmą, abortus, azartinius žaidimus ir eutanaziją teigdamas, jog Rusijos stačiatikių bažnyčiai taip pat nepriimtina ir liberalizmo tezė, kad „žmogaus teisės svarbesnės už visuomenės interesus.“ Bendroji krikščioniškoji demokratija, orientuota į europietiškąją tradiciją, nesuranda kelio rusų visuomenėn todėl, kad neturi ideologinio pagrindo stačiatikiškoje krikščionybėje. Privalėdama kooperuotis su protestantais, krikščioniškoji demokratija negali vaidinti rimto vaidmens politiniame gyvenime. Kita vertus, liberaliosios demokratijos principus neigianti ortodoksinė, arba tradicionalistinė, pozicija, kurios laikosi Maskvos patriarchija, atitinka euroazijetiškosios sausumos galios priešpriešą atlantiškajai jūrinei galiai. Taip Rusijos stačiatikių bažnyčia sąmoningai ar nesąmoningai dalyvauja geopolitiniame žaidime.

2007 m. balandžio 2 d. Kremliuje įvykusio susitikimo su Maskvos ir visos Rusijos patriarchu Aleksijumi II metu prezidentas V. Putinas pirmiausia pabrėžė Akto, kuris turėjo būti pasirašytas gegužės 17 d., dėl užsienio Stačiatikių bažnyčios susijungimo su Maskvos patriarchija svarbą: „Tai tikrai epochinis įvykis ne tik Bažnyčios, bet ir visos visuomenės gyvenime.“ Ir tai suprantama: juk Maskvos ir visos Rusijos patriarchija yra didžiausia ir įtakingiausia „ortodoksinėje civilizacijoje“ nuo Etiopijos iki Murmansko.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.