Centrinė Azija

Lapkričio mėnesio apžvalgoje „Žvilgsnis į Orientą“ (II) buvo detaliai kalbama apie Turkmėnistano nepriklausomybės 25-metį. Šį kartą verta trumpai aptarti tokį pat Kazachstano jubiliejų, nes jis yra pagrindinis Lietuvos partneris Centrinėje Azijoje ir dinamiškiausiai besivystanti regiono valstybė. Pažymėtina, kad ji neretai kaltinama autoritarizmu – daugiausia dėl to, kad nuo pat nepriklausomybės atgavimo šalį valdo tas pats prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Tačiau, atsižvelgiant į Centrinės Azijos specifiką, Kazachstanas yra tikra demokratijos sala regione su gana stipriais liberalios ekonomikos elementais – ypač lyginant, pavyzdžiui, su Kirgizija, kurioje tinkamai neįgyvendintas demokratinis eksperimentas baigėsi dviem revoliucijomis (t. y. politiniu nestabilumu ir ekonominiu chaosu).

Šiandien svarbiausia, kad kazachų valstybė ne degraduoja, o vystosi, gerai sutardama tiek su Rusija – pagrindine Astanos partnere Eurazijos ekonominėje sąjungoje (EES) ir KSSO, tiek su Kinija (taip pat ir dalyvaudama ŠBO), tiek su Vakarais. Didžiausias iššūkis, laukiantis Kazachstano artimiausioje ateityje, – valdžios kaita. Tačiau jeigu ji praėjo be ekscesų itin autoritariniame Uzbekistane, Kazachstane viskas turėtų vykti dar sklandžiau, nes niekas šalyje nėra suinteresuotas išbalansuoti politinę ir ekonominę sistemą. Svarbiausia, kad naujasis valstybės vadovas, kaip ir jo pirmtakas, suprastų, jog stabilios valstybės ilgalaikės raidos pagrindas yra rūpinimasis ne tik „šeimos“ (plačiąja ekonomine šio žodžio prasme) ir svarbiausių elito grupių, bet ir paprastų žmonių interesais.

Tęsiant Kazachstano temą, galima paminėti, jog ten valdžios liokajų gretose gimė iniciatyva pervadinti dabartinę šalies sostinę Astaną Nursultanu ar Nazarbajevu. Paprastai tokios idėjos gimsta tuomet, kai norima nukreipti visuomenės dėmesį nuo ekonominių problemų (o jų Kazachstane dėl kritusių naftos kainų ir Rusijos ekonominių sunkumų yra nemažai) arba kai vadovas pradeda sirgti „dievo liga“ (kaip Turkmėnistane). Tačiau N. Nazarbajevas, anksčiau sutikęs, kad jam būtų suteiktas nacijos lyderio (Elbasy) vardas, atsisakė šios garbės, parodydamas, jog dar neprarado sveiko proto.

Pasaulyje jis ir toliau laikomas reikšmingu politiniu lyderiu. Tai patvirtina ir naujai išrinkto JAV prezidento D. Trumpo telefoninis pokalbis su Kazachstano kolega, per kurį buvo aptartas platus globalių problemų spektras ir Rusijos bei Turkijos siūlymas surengti derybas dėl Sirijos ateities ne kur kitur, o Astanoje, ir tai rodo, jog Kazachstanas rimtai pretenduoja į tarptautinio tarpininko vaidmenį. Taip pat pažymėtina, kad šalis stengiasi plėtoti savo kosminį potencialą – su Rusija pasirašytas naujas susitarimas dėl bendro Baikonuro kosmodromo naudojimo. Tiesa, valstybės įvaizdį šiek tiek gadina aštrėjančios problemos, susijusios su islamišku ekstremizmu. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį buvo vykdoma šalies specialiųjų tarnybų operacijaprieš teroristinę „Takfir wal-Hijra“ grupuotę. Bet kol kas problemos yra ne kritinės ir sprendžiamos gana operatyviai ir efektyviai (nors tam tikrais atvejais gali kilti įtarimų, kad, naudojant kovos su radikalais kortą, represuojama režimo opozicija).

Kaip jau buvo minėta, valdžios kaita Uzbekistane praėjo labai sklandžiai. Naujuoju šalies prezidentu, kaip ir prognozavo didesnė dalis ekspertų, tapo Š. Mirzijojevas, „demokratiškai“ surinkęs apie 90 procentų rinkėjų balsų (šiame kontekste ypač juokingai skamba vietinių politologų pasvarstymai apie „didelę rinkiminę konkurenciją“. Vis dėlto naujojo valstybės vadovo ateitis kelia nemažai klausimų: visų pirma, kaip išrinktam valstybės vadovui ilgalaikėje perspektyvoje pavyks sutarti su kitais įtakingais sistemos žaidėjais – pirmiausia su Uzbekistano nacionalinio saugumo tarnybos vadovu R. Inojatovu, o svarbiausia – su kol kas dar finansų ministru R. Azimovu (pagrindinė „konkuruojanti organizacija“), ir, antra, kokia bus šalies užsienio politika? (Detaliau apie visa tai žr. ICG analitinėje ataskaitoje„Uzbekistan: Reform or Repeat?“)

Remiantis žiniasklaidos pranešimais, pirmojo vizito Š. Mirzijojevas vyks į... Maskvą. Bet konkrečias išvadas dėl to, kaip seksis naujajam Uzbekistano prezidentui valstybės viduje ir tarptautinėje arenoje, daryti dar anksti. Kol kas Samarkandą aplankė Kirgizijos prezidentas A. Atambajevas (žr. detaliau apie kelionės rezultatus), ir tai per aštuonerius metus pirmasis Kirgizijos vadovo vizitas į kaimyninę šalį (kitaip tariant, valstybių laukia ilgas partnerystės plėtros kelias).

Kur kas rimtesni procesai vyksta A. Atambajevo tėvynėje. Ten buvo surengtas referendumas dėl konstitucinių pataisų (žr. detaliau apie jas), kurios praplėstų ministro pirmininko įgaliojimus. Prieš šį įvykį buvo baiminamasi neramumų, nes opozicija ir visuomenė reagavo į prezidento pasiūlymus kritiškai, aiškindamos, jog taip A. Atambajevas ruošia sau „atsarginį aerodromą“ pasitraukus iš valstybės vadovo posto. Tačiau viskas praėjo stebėtinai taikiai. Maža to, didesnė dalis gyventojų pritarė siūlomiems pakeitimams. Taigi, kaip taikliai konstatavo vienas vietinis ekspertas: „Konstitucija priimama tam, kad viena grupė, klientinis-patronažinis tinklas, sugebėtų daugiau ar mažiau kokybiškai perduoti valdžią [pati sau].“ Tai, žinoma, blogai, bet tikriausiai geriau negu nekontroliuojamas politinis chaosas, kuris Kirgizijoje vadinasi parlamentine demokratija.

Kartu A. Atambajevas nustebino (net šokiravo) valstybės užsienio politikos ekspertus pareiškimu, kad ateityje Kirgizija turi remtis tik savo kariuomenės pajėgumais ir pasibaigus Rusijos karinės bazės nuomos sutarčiai (pasirašytai 49-eriems metams) rusai (kaip ir prieš kiek laiko amerikiečiai) turės palikti šalį. Vertinant šį prezidento pasisakymą, galima pažymėti kelis dalykus. Pirma, šiandien niekas nežino, kas bus po penkerių metų, o ką jau kalbėti apie pusę amžiaus. Antra, Kremlius, išgirdęs Kirgizijos, kuri  yra absoliučiai priklausoma nuo Rusijos tiesioginės ir netiesioginės ekonominės pagalbos, vadovo žodžius, turbūt ilgai šypsojosi. Taigi kyla klausimas: ką galvojo A. Atambajevas, darydamas tokį absurdišką pareiškimą? Politikoje retai taip būna, bet manytina, kad šiuo atveju Kirgizijos prezidentas tiesiog leptelėjo nesąmonę, norėdamas pademonstruoti abejotiną savo ir savo šalies „galią“. Antras variantas – tai galėjo būti nevykęs bandymas paprašyti (būtent paprašyti, o ne pareikalauti, nes kelti reikalavimus Biškekas neturi jokių galimybių) iš Rusijos daugiau lėšų vidiniams reikalams. Trumpai sakant, jokių strateginių pasekmių A. Atambajevo pasisakymas tikrai neturės.

Tačiau šiame kontekste pažymėtinas dar vienas Kirgizijos demaršas. 2016 m. gruodžio pabaigoje Sankt Peterburge įvyko EES (jai iš Centrinės Azijos šalių priklauso Kazachstanas ir Kirgizija) ir KSSO suvažiavimai. Pastarajame jokių svarbių sprendimų priimta nebuvo (arba jie liko nevieši). O štai EES „šventės“ A. Atambajevas vos nesugadino – atsisakė pasirašyti atnaujintą Muitų kodeksą. Tačiau vėliau už uždarų durų jam turbūt išaiškino (pirmiausia V. Putinas), kad taip elgtis nedera, ir Kirgizijos vadovas pasidavė. Toks jo elgesys gali būti paaiškintas tuo, kad, viena vertus, jis bando, kaip sugeba, ginti savo šalies, kuri patyrė nuostolių dėl įstojimo į EES, interesus (pavyzdžiui, kyla problemų dėl Kirgizijos žemės ūkio produkcijos eksporto į Kazachstaną), bet, kita vertus, dėl jau minėtų priežasčių neturi realių svertų pasipriešinti Kremliaus (ir Astanos) diktatui. Žvelgiant apskritai, EES vystosi, bet susiduria su problemomis (manytina, kad Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos neatvykimas į Sankt Peterburgą nebuvo atsitiktinis, nes Minsko energetiniai santykiai su Maskva pastaruoju metu komplikavosi). Priežastis – politika (pirmiausia Rusijos) aplenkia ekonomiką, ir kol Eurazijos ekonominėje sąjungoje nebus rasta politinių ir ekonominių interesų balanso, jos raida išliks turbulencinė.

Baigiant verta grįžti prie Tadžikistano ginčo su Rusija dėl civilinės aviacijos. Rusai nusprendė pradėti skraidinti keleivius į Dušanbė ir Chudžandą iš naujai šalia Maskvos pastatyto Žukovo oro uosto. Tadžikai pareiškė, kad tai pažeis šalių aviakompanijų darbo paskirstymo paritetą, tačiau 2016 m. lapkričio 23 d. į šiuos Tadžikistano miestus iš Žukovo oro uosto vis tiek išskrido pirmieji kompanijos „Uralo avialinijos“ laineriai. Atrodytų, klausimas baigtas, ir tadžikai kapituliavo, nes Maskva pagrasino, kad aviacinis susisiekimas tarp valstybių iš viso gali būti nutrauktas,  o tai jiems būtų tikra katastrofa, nes didelė dalis Tadžikistano darbo migrantų, kurie savo piniginiais pervedimais išlaiko pusę šalies ekonomikos, patenka į Rusiją kaip tik tokiu būdu. Bet tuo viskas nesibaigė. Dabar prie „Uralo avialinijų“ ketina prisijungti aviakompanija „Jamal“. Tačiau šį kartą Dušanbė nepasidavė, už tai buvo sustabdyti „Somon Air“ reisai į Rusiją, ir ginčas bus sprendžiamas teisme. Štai tokia „lygiateisė“ partnerystė.

Nuotrauka iš tengrinews.kz 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.