|
Žvilgsnis į Orientą: 2016 m. gruodžio mėnesio Azijos regiono politinių aktualijų apžvalga (51)
Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas 2017 01 27
Centrinė
Azija
Lapkričio
mėnesio apžvalgoje Žvilgsnis į Orientą
(II) buvo detaliai kalbama apie Turkmėnistano nepriklausomybės 25-metį. Šį kartą
verta trumpai aptarti tokį pat Kazachstano jubiliejų, nes jis yra pagrindinis
Lietuvos partneris Centrinėje Azijoje ir dinamiškiausiai besivystanti regiono
valstybė. Pažymėtina, kad ji neretai kaltinama autoritarizmu daugiausia dėl
to, kad nuo pat nepriklausomybės atgavimo šalį valdo tas pats prezidentas
Nursultanas Nazarbajevas. Tačiau, atsižvelgiant į Centrinės Azijos specifiką,
Kazachstanas yra tikra demokratijos sala regione su gana stipriais liberalios
ekonomikos elementais ypač lyginant, pavyzdžiui, su Kirgizija, kurioje
tinkamai neįgyvendintas demokratinis eksperimentas baigėsi dviem revoliucijomis
(t. y. politiniu nestabilumu ir ekonominiu chaosu).
Šiandien svarbiausia,
kad kazachų valstybė ne degraduoja, o vystosi, gerai sutardama tiek su Rusija
pagrindine Astanos partnere Eurazijos ekonominėje sąjungoje (EES) ir KSSO,
tiek su Kinija (taip pat ir dalyvaudama ŠBO), tiek su Vakarais. Didžiausias
iššūkis, laukiantis Kazachstano artimiausioje ateityje, valdžios kaita.
Tačiau jeigu ji praėjo be ekscesų itin autoritariniame Uzbekistane, Kazachstane
viskas turėtų vykti dar sklandžiau, nes niekas šalyje nėra suinteresuotas išbalansuoti
politinę ir ekonominę sistemą. Svarbiausia, kad naujasis valstybės vadovas,
kaip ir jo pirmtakas, suprastų, jog stabilios valstybės ilgalaikės raidos
pagrindas yra rūpinimasis ne tik šeimos (plačiąja ekonomine šio žodžio
prasme) ir svarbiausių elito grupių, bet ir paprastų žmonių interesais.
Tęsiant
Kazachstano temą, galima paminėti, jog ten valdžios liokajų gretose gimė
iniciatyva pervadinti dabartinę šalies sostinę Astaną Nursultanu ar Nazarbajevu.
Paprastai tokios idėjos gimsta tuomet, kai norima nukreipti visuomenės dėmesį
nuo ekonominių problemų (o jų Kazachstane dėl kritusių naftos kainų ir Rusijos
ekonominių sunkumų yra nemažai) arba kai vadovas pradeda sirgti dievo liga
(kaip Turkmėnistane). Tačiau N. Nazarbajevas, anksčiau sutikęs, kad jam būtų suteiktas
nacijos lyderio (Elbasy) vardas, atsisakė šios garbės,
parodydamas, jog dar neprarado sveiko proto.
Pasaulyje jis
ir toliau laikomas reikšmingu politiniu lyderiu. Tai patvirtina ir naujai
išrinkto JAV prezidento D. Trumpo
telefoninis pokalbis su Kazachstano kolega, per kurį buvo aptartas platus
globalių problemų spektras ir Rusijos bei Turkijos siūlymas surengti derybas
dėl Sirijos ateities ne kur kitur, o Astanoje, ir tai rodo, jog
Kazachstanas rimtai pretenduoja į tarptautinio tarpininko vaidmenį. Taip pat
pažymėtina, kad šalis stengiasi plėtoti savo kosminį potencialą su Rusija pasirašytas naujas susitarimas
dėl bendro Baikonuro kosmodromo naudojimo. Tiesa, valstybės įvaizdį šiek tiek
gadina aštrėjančios problemos, susijusios su islamišku ekstremizmu. Pavyzdžiui, gruodžio mėnesį buvo vykdoma šalies specialiųjų
tarnybų operacijaprieš teroristinę Takfir wal-Hijra grupuotę. Bet kol kas problemos yra ne kritinės
ir sprendžiamos gana operatyviai ir efektyviai (nors tam tikrais atvejais gali
kilti įtarimų, kad, naudojant kovos su radikalais kortą, represuojama režimo
opozicija).
Kaip jau
buvo minėta, valdžios kaita Uzbekistane praėjo
labai sklandžiai. Naujuoju šalies prezidentu, kaip ir prognozavo didesnė dalis
ekspertų, tapo Š. Mirzijojevas,
demokratiškai surinkęs apie 90 procentų rinkėjų balsų (šiame kontekste ypač
juokingai skamba vietinių politologų pasvarstymai apie didelę rinkiminę
konkurenciją. Vis dėlto naujojo valstybės vadovo ateitis kelia nemažai
klausimų: visų pirma, kaip išrinktam valstybės vadovui ilgalaikėje
perspektyvoje pavyks sutarti su kitais įtakingais sistemos žaidėjais
pirmiausia su Uzbekistano nacionalinio saugumo tarnybos vadovu R. Inojatovu, o
svarbiausia su kol kas dar finansų ministru R. Azimovu (pagrindinė
konkuruojanti organizacija), ir, antra, kokia bus šalies užsienio politika?
(Detaliau apie visa tai žr. ICG analitinėje
ataskaitojeUzbekistan: Reform or Repeat?)
Remiantis
žiniasklaidos pranešimais, pirmojo vizito Š. Mirzijojevas vyks į... Maskvą. Bet konkrečias
išvadas dėl to, kaip seksis naujajam Uzbekistano prezidentui valstybės viduje
ir tarptautinėje arenoje, daryti dar anksti. Kol kas Samarkandą aplankė Kirgizijos prezidentas A.
Atambajevas (žr. detaliau apie kelionės
rezultatus),
ir tai per aštuonerius metus pirmasis Kirgizijos vadovo vizitas į kaimyninę
šalį (kitaip tariant, valstybių laukia ilgas partnerystės plėtros kelias).
Kur kas
rimtesni procesai vyksta A. Atambajevo tėvynėje. Ten buvo surengtas
referendumas dėl konstitucinių pataisų (žr. detaliau apie
jas),
kurios praplėstų ministro pirmininko įgaliojimus. Prieš šį įvykį buvo
baiminamasi neramumų, nes opozicija ir visuomenė reagavo į prezidento
pasiūlymus kritiškai, aiškindamos, jog taip A. Atambajevas ruošia sau
atsarginį aerodromą pasitraukus iš valstybės vadovo posto. Tačiau viskas
praėjo stebėtinai taikiai. Maža to, didesnė dalis gyventojų pritarė siūlomiems
pakeitimams. Taigi, kaip taikliai konstatavo vienas vietinis ekspertas:
Konstitucija priimama tam, kad viena grupė, klientinis-patronažinis tinklas,
sugebėtų daugiau ar mažiau kokybiškai perduoti valdžią [pati
sau].
Tai, žinoma, blogai, bet tikriausiai geriau negu nekontroliuojamas politinis
chaosas, kuris Kirgizijoje vadinasi parlamentine demokratija.
Kartu A.
Atambajevas nustebino (net šokiravo) valstybės užsienio politikos ekspertus
pareiškimu, kad ateityje Kirgizija turi remtis tik savo kariuomenės pajėgumais
ir pasibaigus Rusijos karinės bazės nuomos sutarčiai (pasirašytai 49-eriems
metams) rusai (kaip ir prieš kiek laiko amerikiečiai) turės palikti šalį. Vertinant šį
prezidento pasisakymą, galima pažymėti kelis dalykus. Pirma, šiandien niekas
nežino, kas bus po penkerių metų, o ką jau kalbėti apie pusę amžiaus. Antra,
Kremlius, išgirdęs Kirgizijos, kuri yra absoliučiai priklausoma nuo
Rusijos tiesioginės ir netiesioginės ekonominės pagalbos, vadovo žodžius,
turbūt ilgai šypsojosi. Taigi kyla klausimas: ką galvojo A. Atambajevas, darydamas
tokį absurdišką pareiškimą? Politikoje retai taip būna, bet manytina, kad šiuo
atveju Kirgizijos prezidentas tiesiog leptelėjo nesąmonę, norėdamas
pademonstruoti abejotiną savo ir savo šalies galią. Antras variantas tai
galėjo būti nevykęs bandymas paprašyti (būtent paprašyti, o ne pareikalauti,
nes kelti reikalavimus Biškekas neturi jokių galimybių) iš Rusijos daugiau lėšų
vidiniams reikalams. Trumpai sakant, jokių strateginių pasekmių A. Atambajevo
pasisakymas tikrai neturės.
Tačiau
šiame kontekste pažymėtinas dar vienas Kirgizijos demaršas. 2016 m. gruodžio pabaigoje Sankt Peterburge įvyko EES (jai iš
Centrinės Azijos šalių priklauso Kazachstanas ir Kirgizija) ir KSSO suvažiavimai. Pastarajame jokių
svarbių sprendimų priimta nebuvo (arba jie liko nevieši). O štai EES šventės A. Atambajevas vos
nesugadino atsisakė pasirašyti atnaujintą Muitų kodeksą. Tačiau vėliau už
uždarų durų jam turbūt išaiškino (pirmiausia V. Putinas), kad taip
elgtis nedera,
ir Kirgizijos vadovas pasidavė. Toks jo elgesys gali būti paaiškintas tuo, kad,
viena vertus, jis bando, kaip sugeba, ginti savo šalies, kuri patyrė nuostolių
dėl įstojimo į EES, interesus (pavyzdžiui, kyla
problemų dėl Kirgizijos žemės ūkio produkcijos eksporto į Kazachstaną), bet,
kita vertus, dėl jau minėtų priežasčių neturi realių svertų pasipriešinti
Kremliaus (ir Astanos) diktatui. Žvelgiant apskritai, EES vystosi, bet susiduria su problemomis (manytina, kad
Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos neatvykimas į Sankt Peterburgą nebuvo
atsitiktinis, nes Minsko energetiniai santykiai su Maskva pastaruoju metu
komplikavosi). Priežastis politika (pirmiausia Rusijos) aplenkia ekonomiką,
ir kol Eurazijos ekonominėje
sąjungoje nebus rasta politinių
ir ekonominių interesų balanso, jos raida išliks turbulencinė.
Baigiant
verta grįžti prie Tadžikistano ginčo su Rusija dėl civilinės
aviacijos. Rusai nusprendė pradėti skraidinti keleivius į Dušanbė ir Chudžandą
iš naujai šalia Maskvos pastatyto Žukovo oro uosto. Tadžikai pareiškė, kad tai
pažeis šalių aviakompanijų darbo paskirstymo paritetą, tačiau 2016 m. lapkričio
23 d. į šiuos Tadžikistano miestus iš Žukovo oro uosto vis tiek išskrido
pirmieji kompanijos Uralo avialinijos laineriai. Atrodytų, klausimas baigtas,
ir tadžikai kapituliavo, nes Maskva pagrasino, kad aviacinis susisiekimas tarp
valstybių iš viso gali būti nutrauktas, o tai jiems būtų tikra katastrofa, nes didelė
dalis Tadžikistano darbo migrantų, kurie savo piniginiais pervedimais išlaiko
pusę šalies ekonomikos, patenka į Rusiją kaip tik tokiu būdu. Bet tuo viskas
nesibaigė. Dabar prie Uralo avialinijų ketina prisijungti aviakompanija
Jamal. Tačiau šį kartą Dušanbė nepasidavė, už tai buvo sustabdyti Somon Air reisai į Rusiją, ir ginčas bus sprendžiamas teisme. Štai tokia
lygiateisė partnerystė.
Nuotrauka iš tengrinews.kz

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |