|
Žvilgsnis į Orientą: 2016 metų Azijos regiono politinių aktualijų refleksija (2)
Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas 2017 01 30
Tolimieji
Rytai ir Pietryčių Azija
Jeigu
skaitote šį tekstą, sveikinu, Jūs sėkmingai peržengėte 2016-ųjų metų slenkstį
pasižadėjote sveikiau maitintis, sportuoti ir daugiau laiko skirti sau ar
šeimai. Vis dėlto, vertinant iš tarptautinės politikos perspektyvos, šie metai
buvo išties įtempti ir pasauliui pateikė nemažai staigmenų: visiškai tam
nepasirengusią Europą užklupo pabėgėlių krizė, o jos visuomenių sąmonę
persmelkė terorizmo grėsmė. Europą iš vidaus ėmė skaldyti nacionalistiniai ir Brexit įkvėpti populistiniai judėjimai, Rytų
Europą ir toliau tebedraskė Ukrainos konfliktas, o Artimuosius Rytus naują
kokybinį lygmenį pasiekęs karas Sirijoje. Prie šio vis didėjančios pasaulio
fragmentacijos konteksto pridėkime dar ir skandalingai pasibaigusius JAV
prezidento rinkimus ir gausime tokį sprogstamąjį mišinį, kuris nesugadintų
naujametinės fejerverkų šventės nė vienoje pasaulio sostinėje.
Vakarų
civilizacija jau atšventė Naujuosius metus, o viena didžiausių Azijos valstybių
Kinija (ir kitos į jos kultūrinę erdvę patenkančios valstybės) šią šventę
(pagal kinų kalendorių) pasitiks tik sausio 28 dieną. Šia iškilminga proga
šioje Žvilgsnis į Orientą apžvalgoje yra ne tik reflektuojamos pagrindinės
gruodžio mėnesio Azijos regiono politinės aktualijos, bet ir pateikiami 7, autoriaus nuomone, svarbiausi praėjusių metų įvykiai, kurie
gali būti reikšmingi analizuojant regiono geopolitinę problematiką ir 2017
metais.
D.
Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose
Turbūt
nereikia nė sakyti, kokį reikšmingą vaidmenį JAV atlieka dabartinėje Azijos
regiono saugumo architektūroje. 2009 m. prezidentui Barackui Obamai pradėjus
įgyvendinti vadinamąją posūkio link Azijos (angl. Pivot to Asia) politiką vis
didesni Amerikos ekonominiai, diplomatiniai ir kariniai resursai buvo skiriami
JAV įtakai Azijos regione išlaikyti ir plėsti. Viso to
priežastis, be abejo, yra Kinijos galios didėjimas, kurį per specifines
politines priemones (pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos
iniciatyvą; angl. Trans-Pacific
Partnership Free Trade Agreement; TPP) ar kitus susitarimus su regiono
valstybėmis, tokiomis kaip Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Indija ar
Pakistanas, buvo siekiama pažaboti arba bent jau pristabdyti.
Nors D.
Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose savaime nereiškia, kad šios
strategijos bus atsisakyta, rinkiminė jo retorika sukėlė nemažai frustracijos
tradicinių JAV sąjungininkių gretose. Branduolinės Šiaurės Korėjos ir didėjančios
Kinijos galios fone JAV sąjungininkės Rytų Azijoje Japonija ir Pietų Korėja ėmė
nuogąstauti dėl savo saugumo garantijų. Per D. Trumpo rinkimų kampaniją pažerti
kaltinimai, esą šios valstybės pačios neskiria užtektinai dėmesio ir išteklių
savo saugumui užtikrinti, užminė nemažai mįslių dėl JAV strateginės politikos
Azijos regione tęstinumo.
Regis, kad per
savo rinkiminę kampaniją D. Trumpas buvo suinteresuotas oponuoti viskam, ką dvi
kadencijas taip ilgai ir nuosekliai kūrė B. Obama ir jo administracija.
Nesvarbu, ar tai būtų vidaus (sveikatos apsauga, švietimas, socialinė
nelygybė), ar užsienio politikos (Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos
sutarties nutraukimas, santykiai su strateginiais sąjungininkais, NATO aljansu,
Rusija ar Kinija) klausimai, pagrindinis D. Trumpo tikslas buvo kritikuoti B.
Obamos administracijos, kuriai priklausė ir tiesioginė jo rinkimų oponentė H.
Clinton, sprendimus ir taip sutelkti protesto balsus. Tačiau tai tik viena iš
teorijų, antroji D. Trumpas yra rimtai nusiteikęs revizuoti JAV vaidmenį
Azijos regione.
Atsižvelgiant
į tai, galima numatyti du galimus JAV strategijos Azijos regione scenarijus.
Pirmasis laikytinas optimistiniu, o antrasis pesimistiniu. Pagal pirmąjį (optimistinį)
scenarijų tikėtina, kad JAV fundamentaliai nepakeis savo strateginių
nuostatų ir savo resursus toliau kreips Kinijos sulaikymo strategijos
įgyvendinimo linkme. Santykiai su strateginiais sąjungininkais Azijos regione
išliks konstruktyvūs, o Kinija (nors ir nuolat bandydama revizuoti raudonąsias
linijas) ir toliau bus priversta balansuoti prieš JAV galią ir įtaką regione.
JAV iš esmės nepakeis savo strateginių nuostatų Azijos regiono atžvilgiu, nes
nuo šio regiono stabilumo ir ekonominės dinamikos priklauso ir JAV galimybės
išlaikyti savo dominuojančią padėtį pasaulyje.
O pagal antrąjį (pesimistinį) scenarijų JAV pasirinks izoliacionistinę
strategiją ir nuosekliai mažins savo vaidmenį Azijos regione, atiduodamos
jo kontrolę Kinijai. Nors šis scenarijus atrodo sunkiai tikėtinas, svarbu pažymėti,
kad analizuodami D. Trumpo retoriką nemaža dalis užsienio politikos ekspertų
yra linkę naiviai manyti, jog ji viso labo tėra populizmas, skirtas šalies
vidaus auditorijai, tačiau per D. Trumpo rinkimų kampaniją skambėjęs šūkis Amerika
pirmiausia (angl. America
First) turi ir gilesnę prasmę.
Visų pirma,
tai atspindi eilinių amerikiečių pasipiktinimą itin aktyviu JAV vaidmeniu
pasaulyje, nors valstybės viduje esama daug neišspręstų ekonominių ir
socialinių problemų. Blogiausia, kad taip yra kuriama takoskyra tarp aš
(Amerika ir/ar amerikietis) ir kitas (kitos valstybės ir tautos), o tai savo
ruožtu byloja apie stiprėjančias nacionalizmo ir izoliacionizmo tendencijas.
Šios tendencijos tikrai nėra palankios dabartiniam Azijos regiono status quo, nes didėjant JAV
izoliacionizmui neišvengiamai susidarytų galios vakuumų, kuriuos, be jokios
abejonės, mielai užpildytų Kinija. Kinijos karinis aktyvumas ir pretenzijos
Rytų ir Pietų Kinijos jūrose smarkiai išaugtų, pablogėtų politiniai ir
ekonominiai santykiai su sąjungininkėmis. Geopolitiniu požiūriu regiono erdvė
būtų atiduota Kinijos kontrolei, tačiau santykiuose su Kinija JAV galėtų
panaudoti ekonominius svertus įvesti tiesioginių užsienio investicijų
apribojimus, pakelti muitus. Tai būtų neabejotinai stiprus smūgis Kinijai,
kurios ekonomika vis dar smarkiai priklauso nuo tiesioginių užsienio investicijų
ir prekių eksporto, tačiau, kita vertus, tokie JAV veiksmai reikštų ekonominio
liberalizmo sistemos destrukciją, nes taip JAV parodytų, kad laisvosios rinkos
sąlygomis tarptautinėje erdvėje šalis ne(be)sugeba konkuruoti.
Aprašyti
scenarijai, be abejo, tėra idealūs atvejai, vargu ar vieno D. Trumpo sprendimai
lems visapusę kurio nors scenarijaus realizaciją. D. Trumpo asmeninė vizija yra
viena, ilgalaikė valstybės strateginė vizija antra, valstybės vidaus
problemos trečia, o besikeičianti tarptautinė aplinka ketvirta. Visi šie
veiksniai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir D. Trumpas bei jo administracija
privalės rasti tarp jų balansą. Jeigu vadovautumės vien D. Trumpo vizija, kuriai
Amerikos visuomenė per rinkimus suteikė teisėtumą, labiau tikėtinas yra
pesimistinis scenarijus. Kita vertus, atsižvelgiant į besikeičiančią
tarptautinę aplinką ir ilgalaikius JAV strateginius interesus, būtų sunku rasti
argumentų, kodėl JAV turėtų skirti mažesnį dėmesį Azijos regionui. Kaip bus
pamatysime, tačiau aišku viena: JAV strateginė politika (ir galimi jos
pokyčiai) 2017 metais išliks vienu svarbiausių ir aktualiausių klausimų
nagrinėjant Azijos regiono problematiką.
R.
Duterte triumfas Filipinų prezidento rinkimuose
2016 m.
birželio 30 d. buvusį Filipinų prezidentą Benigno Aquino III pakeitė
skandalingasis Rodrigo Duterte, ėmęs kardinaliai keisti šalies geopolitinę
orientaciją. Filipinai ilgą
laiką buvo JAV strateginis sąjungininkas Pietryčių Azijoje, atliekantis JAV
forposto Pietų Kinijos jūroje funkciją. Tiek karinio saugumo, tiek ekonominiu,
tiek socialiniu ir kultūriniu požiūriu Filipinams strateginis aljansas su JAV
yra naudingas. Vertinant iš karinio saugumo
perspektyvos, JAV ir Filipinus sieja dar 1951 m. pasirašyta Abipusės gynybos
sutartis (angl. Mutual Defence
Treaty). Karinį šių dviejų
valstybių bendradarbiavimą dar labiau sustiprino buvęs Filipinų prezidentas B.
Aquino: 2014 m. pasirašė vadinamąją Sustiprintos gynybos bendradarbiavimo
sutartį (Enhanced Defence Cooperation Agreement), tapusią svarbiu
JAV posūkio link Azijos politikos komponentu. Vertinant
ekonominiu požiūriu, nors Kinija yra didžiausia Filipinų prekybos partnerė, JAV
yra didžiausios užsienio investuotojos ir šalis, iš kurios Filipinus pasiekia daugiausia
užsienio perlaidų iš ten dirbančių Filipinų darbininkų. Šios perlaidos sudaro maždaug
dešimtadalį Filipinų BVP per metus. Maža to, filipiniečių diaspora yra antra
pagal dydį JAV gyvenančių azijiečių kilmės diasporų ir didžioji jos dalis
palaiko glaudžių Filipinų ir JAV santykių idėją ir yra nusiteikusi prieš
bendradarbiavimą su Kinija.
Nepaisydamas
strateginio aljanso su JAV naudos Filipinams, naujai išrinktasis prezidentas
nuo pat savo kadencijos pradžios siunčia aiškius signalus, kad valstybių
tarpusavio santykiuose turi būti atverstas naujas puslapis, žymintis JAV ir
Filipinų strateginės partnerystės pabaigą ir kokybiškai naują Filipinų ir Kinijos
santykių pradžią. Ne tik R. Duterte, bet ir kiti Filipinų prezidentai bandė
(per)balansuoti šalies santykius su JAV ir Kinija, tačiau dėl agresyvėjančios
Kinijos veiksmų Pietų Kinijos jūroje šie bandymai dažnai buvo pasmerkti žlugti.
Atsižvelgiant
į tai, kol kas sunku nustatyti, ko tiksliai siekia R. Duterte. Viena vertus, jo
retoriką (kol kas tik retoriką) galima suvokti kaip bandymą, akcentuojant
šalies strateginę svarbą JAV, išsiderėti dar palankesnes bendradarbiavimo
sąlygas. Kita vertus, panašu, kad antiamerikietiška R. Duterte pozicija remiasi
ne tik racionalistiniais strateginiais skaičiavimais, bet ir ideologinėmis nuostatomis. Savo retorikoje
jis pateikia JAV kaip keliančią saugumo problemų, o apie Kiniją teigia, kad ji nėra
grėsmė, kuriai atremti Filipinams būtų reikalingos JAV saugumo garantijos. Nors,
naujausių apklausų duomenimis, Filipinų visuomenė įvardija Kiniją kaip vieną
didžiausių grėsmių regione, R. Duterte retorika ilgainiui gali pakeisti šią
tendenciją. Jeigu ateityje
Filipinai vis labiau artės Kinijos link, tai gali suduoti stiprų smūgį JAV
dominavimui Pietryčių Azijoje, o kartu ir Pietų Kinijos jūroje.
Be to,
šiais metais Filipinai pirmininkaus ASEAN, todėl R. Duterte turės dar ne vieną
progą sužibėti. Tikėtina, kad minėti
pokyčiai gali turėti įtakos ir šios organizacijos darbotvarkei bei stabilumui,
todėl politiniai procesai JAV FilipinųKinijos strateginiame trikampyje 2017
metais neabejotinai bus po didinamuoju stiklu.
Netikėti
lyderių pasikeitimai Pietų Korėjoje ir Tailande
2016 metais
Pietų Korėjoje ir Tailande netikėtai pasikeitė valstybės vadovai. Po milžiniško
korupcijos skandalo ir masinių piliečių protestų Seulo aikštėse laikinai iš
pareigų pasitraukė šalies prezidentė Park
Geun-hye. 2016 m. gruodžio 9 d. opozicinės partijos parlamente jai inicijavo apkaltos procesą, kuriam pritarta didele balsų dauguma (234 balsavo už, o vos 56
prieš). Nuo šiol Park
Geun-hye likimas yra šalies teismų rankose. Dėl didelės kaltinimų apimties
(prezidentei iš viso jų pateikta 13: 5 yra susiję su konstituciniais pažeidimais,
o 8 su baudžiamąja teise) bylos nagrinėjimas gali užtrukti iki 180 dienų.
Vadinasi, bylos atomazgos gali tekti laukti net iki 2017-ųjų birželio. Jeigu
šalies Konstitucinis Teismas pripažintų Park Geun-hye kalta, naujo Pietų
Korėjos prezidento rinkimai galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2017 m. rugpjūtį.
Kol kas šalies prezidento pareigas laikinai eina taip pat prieštaringai
vertinamas ministras pirmininkas Hwang Kyo-ahn. Nors opozicinė parlamentinė partija Minjoo nėra
patenkinta šiuo sprendimu, siekdama išvengti politinio nestabilumo šalyje kol
kas su tuo taikstosi. Akivaizdu, kad Pietų Korėja šiuo metu išgyvena vieną
didžiausių politinių krizių per kelis dešimtmečius, todėl politiniai procesai,
vyksiantys šioje šalyje 2017-aisiais, dar ne kartą prikaustys regiono
ekspertų dėmesį.
Tailande,
nors ir kiek natūralesnėmis aplinkybėmis, taip pat vyksta valdžios
pasikeitimas. 2016 m. spalio 13 d. mirė 70 metų šalį valdęs Tailando karalius Bhumibol Adulyadej (Rama IX). Pagal sosto
paveldėjimo principą karaliaus karūna atiteko princui Maha Vajiralongkorn. Nors Tailandas yra konstitucinė monarchija, kurioje
karaliaus valdžia yra labiau simbolinė, karaliaus institucija yra gana
reikšminga siekiant suvaldyti socialines įtampas, kylančias šalyje nuo pat 2014
m. gegužės perversmo, kai į valdžią atėjo karinė chunta. Baiminamasi, kad
princo Maha Vajiralongkorn, kuris 2016 m. gruodžio 1 d. buvo oficialiai prisaikdintas Tailando karaliumi, valdymas gali įžiebti įtampą tarp
ultrarojalistų, labiau simpatizuojančių princesei Chakr Sirindhorn. Šiuo metu
Tailandą valdanti karinė chunta, nors ir nesipriešino taikiam karaliaus sosto
perleidimui, baiminasi, kad naujasis karalius gali simpatizuoti buvusiam
Tailando ministrui pirmininkui Thaksin Shinawatra. Šiemet Tailande
vyks parlamento rinkimai, taigi, atsižvelgiant į įtemptą politinę situaciją
šalyje, tikėtina, kad 2017metais apie Tailandą išgirsime dar nemažai.
Iššūkiai
vienos Kinijos principui
Kinijos Respublikos
(Taivano) ir Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) santykiai niekuomet nebuvo
geri. Viso to priežastis gan paprasta: ir viena, ir kita valstybė save laiko teisėta
istorinės Kinijos valstybinės tradicijos tęsėja, todėl Taivanas nepripažįsta
KLR valdžios, o Kinija Taivano nepriklausomybės. Vis dėlto 1992 m. abi pusės
priėmė vadinamąjį vienos Kinijos konsensusą (angl. One China Consensus) susitarimą, kad tiek KLR, tiek Taivanas yra tos pačios istorinės Kinijos dalys. Tačiau šis
susitarimas nenustatė abipusės politinės subordinacijos ryšio, todėl Taivanas
save tebelaiko nepriklausoma suverenia valstybe, o Kinija Taivaną suvokia kaip
vieną iš savo provincijų.
Vis dėlto
panašu, kad vienos Kinijos konsensusas laikui bėgant tampa vis labiau
kvestionuojamas, o tai didina įtampą tarp žemyninės Kinijos ir Taivano. 2016 m.
gegužę vykusiuose rinkimuose Taivane triumfavo demokratinė progresyvi partija
su prezidente Tsai Ing-wen priešakyje. Ši partija ir
naujoji šalies lyderė pasisako už visiškos Taivano nepriklausomybės siekį,
todėl nenuostabu, kad į tokio pobūdžio retoriką Pekinas reaguoja ypač jautriai,
nesibaimindamas imtis tiek politinių, tiek ekonominių sankcijų ir demonstruodamas
savo karinį pranašumą. Ir išties, vargu ar be JAV saugumo garantijų Taivanas
gebėtų apsiginti nuo kur kas didesnio drakono anapus Taivano sąsiaurio.
Ir taip jau
paaštrėjusią situaciją dar labiau pakurstė netikėtas D. Trumpo diplomatinis
poelgis. 2016 m. gruodžio 3 d. naujai išrinktasis JAV prezidentas telefonu susisiekė su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. Nors 10 minučių
pokalbio turinys nėra skelbiamas, šiuo veiksmu D. Trumpas nutraukė ilgametę JAV
vienos Kinijos politikos tradiciją, tęsiamą dar nuo pat J. Carterio laikų, kai
JAV nusprendė plėtoti oficialius diplomatinius santykius tik su Kinijos
Liaudies Respublika. Be jokios abejonės, Kinija į šį D. Trumpo poelgį reagavo
skausmingai, tačiau oficialiu lygmeniu vengė didelės kritikos JAV atžvilgiu.
Kad ir kaip
būtų, šis D. Trumpo poelgis vertintinas prieštaringai. Viena vertus, jį galima
suvokti kaip elementarią naujojo JAV prezidento žinių apie užsienio politiką
stoką (o tai labai nestebina), kita vertus, tai galima traktuoti kaip
potencialų lūžį JAV ir Kinijos santykiuose. Per savo rinkiminę kampaniją D.
Trumpas ne kartą įvardijo Kiniją kaip vieną pagrindinių grėsmių JAV kariniam ir
ekonominiam saugumui, todėl galima manyti, kad oficialių diplomatinių santykių
su Taivanu užmezgimas yra vienas iš naujosios JAV strategijos Azijos regione
elementų. Kaip jau buvo minėta skyrelyje, skirtame JAV prezidento rinkimams
aptarti, apie aiškius JAV strategijos pokyčius Azijos regiono atžvilgiu kalbėti
dar anksti, tačiau Taivano ir Kinijos santykiai 2017 metais gali tapti lakmuso
popierėliu, bylojančiu apie tokių pokyčių pradžią.
Šiaurės
Korėjos branduolinė grėsmė
Pirmą kartą
istorijoje Šiaurės Korėja per vienus metus (2016-uosius) sugebėjo atlikti net 2
branduolinius bandymus ir 22 balistinių raketų testus. Nors karinių
technologijų ekspertai garsiai samprotauja, kad kol kas šios šalies ekonominiai
ir technologiniai pajėgumai nėra pakankami, Pchenjano siunčiama žinia pasauliui
aiški valstybės įgyvendinama branduolinių ginklų programa nuosekliai
progresuoja, kad ir kaip JAV ar Jungtinės Tautos stengtųsi tai sustabdyti. Ši
tendencija, be jokios abejonės, yra vienas grėsmingiausių iššūkių Azijos
regiono, o gal net viso pasaulio saugumui, todėl nuo to, kokių veiksmų Šiaurės
Korėjos atžvilgiu 2017 metais imsis tarptautinė bendruomenė, priklausys ir
tolimesnė šios šalies branduolinės programos įgyvendinimo (ne)sėkmė.
Įtampa
Rytų ir Pietų Kinijos jūrose
Azijos
regiono valstybių nesutarimai dėl teritorinio suvereniteto klausimų Pietų
Kinijos jūroje yra viena pagrindinių saugumo situacijos paaštrėjimo visame
Pietryčių Azijos regione priežasčių, į jį yra įsitraukusios ir didžiosios
valstybės JAV ir Kinija. Pastaraisiais metais Pietų Kinijos jūra laikoma vienu
potencialiai karščiausių pasaulio taškų, jame dėl tarpusavyje susipynusių daugybės
valstybių interesų gali įsiplieksti plataus masto konfliktas. Šiuo metu dėl
Pietų Kinijos jūroje esančių Spratlio ir Paraselio salų
teritorinės priklausomybės pretenzijas reiškia daug regiono valstybių
Taivanas, Vietnamas, Filipinai, Malaizija, Brunėjus ir, be jokios abejonės, Kinija,
kuri, siekdama atkurti istorinį teisingumą, pretenduoja į didžiausią
teritorijų dalį.
Skirtingai
nei daugelis Pietryčių Azijos regiono valstybių, grindžiančių savo teritorines
pretenzijas tarptautine teise, Kinija suvokia Pietų Kinijos jūrą kaip
istoriškai jai priklausančią erdvę, į kurios teritorijų valdymą ji įgijo teisę
kaip pirmoji atradusi jas valstybė (angl. discovery
and occupation principas),
kai šios dar buvo terra nullius.
Vadovaudamasi šiuo istorijos interpretacijos argumentu, savo teritorines
pretenzijas Kinija grindžia dar 1951 m. išleistu oficialiu dokumentu žemėlapiu,
kuriame U formos demarkacijos linija yra pažymėtos jos teritorinės ribos. Šios
ribos apima beveik 90 proc. Pietų Kinijos jūros, todėl susikerta su kitų
regiono valstybių reiškiamomis teisinėmis pretenzijomis.
Pasinaudodama
savo galios pranašumu Pietų Kinijos jūroje Kinija pila dirbtines smėlio salas,
kuriose įrengia karinę infrastruktūrą stato uostus bei aviacijos bazes.
Regiono politikos ekspertai įspėja, kad šie strateginiai objektai, reikalui
esant, galėtų būti panaudoti kariniams tikslams. Maža to, jūros teritorijas
aplink dirbtines salas Kinija traktuoja kaip savo teritorinius vandenis, taip
apribodama kitų valstybių galimybes manevruoti Pietų Kinijos jūroje.
Matydami
šią neteisybę, 2013 m. Filipinai (tuo metu šalį valdė JAV palankus prezidentas
B. Aquino) Tarptautiniame arbitražo teisme inicijavo bylą prieš Kiniją. 2016 m.
liepos 12 d. Tarptautinis arbitražo teismas pagaliau priėmė sprendimą, kad
Kinijos teritorinės pretenzijos prieštarauja tarptautinei teisei. Vis dėlto, kaip
jau buvo minėta, dabartinis Filipinų prezidentas R. Duterte yra nusiteikęs nutraukti
bet kokius ryšius su JAV ir sudaryti strateginį aljansą su Kinija.
Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad ateityje šis veiksnys atvers Kinijai dar
platesnes galimybes įtvirtinti savo pozicijas Pietų Kinijos jūroje.
Rytų
Kinijos jūroje 2016 m. Kinija taip pat buvo labai aktyvi. Čia savo teritorines
pretenzijas į Senkaku salas ir platesnę navigacijos laisvę Kinija grindžia tais
pačiais argumentais kaip ir Pietų Kinijos jūroje. 2016 m. Kinija buvo surengusi
karinių oro bei jūrų laivynų pratybas Miyako ir Bashi sąsiauriuose. Tai, be jokios
abejonės, prastos naujienos Japonijai ir Pietų Korėjai, kurios po naujojo JAV
prezidento inauguracijos vis labiau baiminasi dėl savo saugumo. Kaip į tai
reaguos naujoji JAV prezidento administracija pamatysime, tačiau Pietų ir
Rytų Kinijos jūros neabejotinai bus vienas pirmųjų pokyčių indikatorių.
Rusijos
ir Japonijos santykių atšilimas
2016 m.
gegužę Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe Sočyje susitiko su Rusijos
prezidentu Vladimiru Putinu. Šis vizitas, ko
gero, buvo vienas pirmųjų santykių tarp šių valstybių atšilimo ženklų. Santykius
2014 m. buvo atšaldžiusi Krymo pusiasalio aneksija ir po jos sekusi Vakarų
sankcijų Rusijai banga. Po Sh. Abe vizito 2016 m. gruodžio 15 d. Rusijos
prezidentas V. Putinas su oficialiu vizitu atvyko į Tokiją, kur vyko 16-asis
Rusijos ir Japonijos vadovų susitikimas. Susitikime valstybių
vadovai priėmė vadinamąjį 8 punktų ekonominio bendradarbiavimo planą ir iš viso pasirašė 68 dvišalius susitarimus, reglamentuojančius tarpusavio ekonominį
bendradarbiavimą ir kitas sritis.
Vis dėlto,
bent jau vertinant iš Japonijos perspektyvos, iš šio susitikimo buvo tikėtasi daugiau.
Buvo manoma, kad Japonijai pavyks pasiekti susitarimą dėl Kurilų salų, į
kurias teritorines pretenzijas dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos
reiškia abi valstybės, priklausomybės. Nors tokio susitarimo
nebuvo pasiekta, susitikime V. Putinas užsiminė apie galimybę valstybėms
pasirašyti taikos sutartį ir aktyviau bendradarbiauti karinio saugumo srityje.
Šie ženklai leidžia daryti prielaidą, kad 2017 metai gali žymėti kokybiškai
naujų Rusijos ir Japonijos santykių pradžią, o jie, atsižvelgiant į tarptautinį
kontekstą, šiuo metu yra strategiškai parankūs abiem valstybėms. Dėl D. Trumpo
rinkiminės retorikos Japonija yra suinteresuota ieškoti partnerių siekdama užtikrinti
regioninį stabilumą ir atsverti Kinijos įtaką, o Rusija dėl vis dar įšaldytų santykių
su Vakarais yra suinteresuota glaudesniu ekonominiu ir politiniu
bendradarbiavimu su Azijos valstybėmis.
Reuters nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |