Tolimieji Rytai ir Pietryčių Azija

Jeigu skaitote šį tekstą, sveikinu, Jūs sėkmingai peržengėte 2016-ųjų metų slenkstį – pasižadėjote sveikiau maitintis, sportuoti ir daugiau laiko skirti sau ar šeimai. Vis dėlto, vertinant iš tarptautinės politikos perspektyvos, šie metai buvo išties įtempti ir pasauliui pateikė nemažai staigmenų: visiškai tam nepasirengusią Europą užklupo pabėgėlių krizė, o jos visuomenių sąmonę persmelkė terorizmo grėsmė. Europą iš vidaus ėmė skaldyti nacionalistiniai ir Brexit įkvėpti populistiniai judėjimai, Rytų Europą ir toliau tebedraskė Ukrainos konfliktas, o Artimuosius Rytus – naują kokybinį lygmenį pasiekęs karas Sirijoje. Prie šio vis didėjančios pasaulio fragmentacijos konteksto pridėkime dar ir skandalingai pasibaigusius JAV prezidento rinkimus ir gausime tokį sprogstamąjį mišinį, kuris nesugadintų naujametinės fejerverkų šventės nė vienoje pasaulio sostinėje.

Vakarų civilizacija jau atšventė Naujuosius metus, o viena didžiausių Azijos valstybių Kinija (ir kitos į jos kultūrinę erdvę patenkančios valstybės) šią šventę (pagal kinų kalendorių) pasitiks tik sausio 28 dieną. Šia iškilminga proga šioje „Žvilgsnis į Orientą“ apžvalgoje yra ne tik reflektuojamos pagrindinės gruodžio mėnesio Azijos regiono politinės aktualijos, bet ir pateikiami 7, autoriaus nuomone, svarbiausi praėjusių metų įvykiai, kurie gali būti reikšmingi analizuojant regiono geopolitinę problematiką ir 2017 metais.

D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose

Turbūt nereikia nė sakyti, kokį reikšmingą vaidmenį JAV atlieka dabartinėje Azijos regiono saugumo architektūroje. 2009 m. prezidentui Barackui Obamai pradėjus įgyvendinti vadinamąją posūkio link Azijos (angl. Pivot to Asia) politiką vis didesni Amerikos ekonominiai, diplomatiniai ir kariniai resursai buvo skiriami JAV įtakai Azijos regione išlaikyti ir plėsti. Viso to priežastis, be abejo, yra Kinijos galios didėjimas, kurį per specifines politines priemones (pavyzdžiui, Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos iniciatyvą; angl. Trans-Pacific Partnership Free Trade Agreement; TPP) ar kitus susitarimus su regiono valstybėmis, tokiomis kaip Japonija, Pietų Korėja, Taivanas, Indija ar Pakistanas, buvo siekiama pažaboti arba bent jau pristabdyti.

Nors D. Trumpo pergalė JAV prezidento rinkimuose savaime nereiškia, kad šios strategijos bus atsisakyta, rinkiminė jo retorika sukėlė nemažai frustracijos tradicinių JAV sąjungininkių gretose. Branduolinės Šiaurės Korėjos ir didėjančios Kinijos galios fone JAV sąjungininkės Rytų Azijoje Japonija ir Pietų Korėja ėmė nuogąstauti dėl savo saugumo garantijų. Per D. Trumpo rinkimų kampaniją pažerti kaltinimai, esą šios valstybės pačios neskiria užtektinai dėmesio ir išteklių savo saugumui užtikrinti, užminė nemažai mįslių dėl JAV strateginės politikos Azijos regione tęstinumo.

Regis, kad per savo rinkiminę kampaniją D. Trumpas buvo suinteresuotas oponuoti viskam, ką dvi kadencijas taip ilgai ir nuosekliai kūrė B. Obama ir jo administracija. Nesvarbu, ar tai būtų vidaus (sveikatos apsauga, švietimas, socialinė nelygybė), ar užsienio politikos (Ramiojo vandenyno laisvosios prekybos sutarties nutraukimas, santykiai su strateginiais sąjungininkais, NATO aljansu, Rusija ar Kinija) klausimai, pagrindinis D. Trumpo tikslas buvo kritikuoti B. Obamos administracijos, kuriai priklausė ir tiesioginė jo rinkimų oponentė H. Clinton, sprendimus ir taip sutelkti protesto balsus. Tačiau tai tik viena iš teorijų, antroji – D. Trumpas yra rimtai nusiteikęs revizuoti JAV vaidmenį Azijos regione.

Atsižvelgiant į tai, galima numatyti du galimus JAV strategijos Azijos regione scenarijus. Pirmasis laikytinas optimistiniu, o antrasis – pesimistiniu. Pagal pirmąjį (optimistinį) scenarijų tikėtina, kad JAV fundamentaliai nepakeis savo strateginių nuostatų ir savo resursus toliau kreips Kinijos sulaikymo strategijos įgyvendinimo linkme. Santykiai su strateginiais sąjungininkais Azijos regione išliks konstruktyvūs, o Kinija (nors ir nuolat bandydama revizuoti raudonąsias linijas) ir toliau bus priversta balansuoti prieš JAV galią ir įtaką regione. JAV iš esmės nepakeis savo strateginių nuostatų Azijos regiono atžvilgiu, nes nuo šio regiono stabilumo ir ekonominės dinamikos priklauso ir JAV galimybės išlaikyti savo dominuojančią padėtį pasaulyje.

O pagal antrąjį (pesimistinį) scenarijų JAV pasirinks izoliacionistinę strategiją ir nuosekliai mažins savo vaidmenį Azijos regione, atiduodamos jo kontrolę Kinijai. Nors šis scenarijus atrodo sunkiai tikėtinas, svarbu pažymėti, kad analizuodami D. Trumpo retoriką nemaža dalis užsienio politikos ekspertų yra linkę naiviai manyti, jog ji viso labo tėra populizmas, skirtas šalies vidaus auditorijai, tačiau per D. Trumpo rinkimų kampaniją skambėjęs šūkis „Amerika pirmiausia“ (angl. America First) turi ir gilesnę prasmę.

Visų pirma, tai atspindi eilinių amerikiečių pasipiktinimą itin aktyviu JAV vaidmeniu pasaulyje, nors valstybės viduje esama daug neišspręstų ekonominių ir socialinių problemų. Blogiausia, kad taip yra kuriama takoskyra tarp „aš” (Amerika ir/ar amerikietis) ir „kitas” (kitos valstybės ir tautos), o tai savo ruožtu byloja apie stiprėjančias nacionalizmo ir izoliacionizmo tendencijas. Šios tendencijos tikrai nėra palankios dabartiniam Azijos regiono status quo, nes didėjant JAV izoliacionizmui neišvengiamai susidarytų galios vakuumų, kuriuos, be jokios abejonės, mielai užpildytų Kinija. Kinijos karinis aktyvumas ir pretenzijos Rytų ir Pietų Kinijos jūrose smarkiai išaugtų, pablogėtų politiniai ir ekonominiai santykiai su sąjungininkėmis. Geopolitiniu požiūriu regiono erdvė būtų atiduota Kinijos kontrolei, tačiau santykiuose su Kinija JAV galėtų panaudoti ekonominius svertus – įvesti tiesioginių užsienio investicijų apribojimus, pakelti muitus. Tai būtų neabejotinai stiprus smūgis Kinijai, kurios ekonomika vis dar smarkiai priklauso nuo tiesioginių užsienio investicijų ir prekių eksporto, tačiau, kita vertus, tokie JAV veiksmai reikštų ekonominio liberalizmo sistemos destrukciją, nes taip JAV parodytų, kad laisvosios rinkos sąlygomis tarptautinėje erdvėje šalis ne(be)sugeba konkuruoti.

Aprašyti scenarijai, be abejo, tėra idealūs atvejai, vargu ar vieno D. Trumpo sprendimai lems visapusę kurio nors scenarijaus realizaciją. D. Trumpo asmeninė vizija yra viena, ilgalaikė valstybės strateginė vizija – antra, valstybės vidaus problemos – trečia, o besikeičianti tarptautinė aplinka – ketvirta. Visi šie veiksniai yra glaudžiai tarpusavyje susiję ir D. Trumpas bei jo administracija privalės rasti tarp jų balansą. Jeigu vadovautumės vien D. Trumpo vizija, kuriai Amerikos visuomenė per rinkimus suteikė teisėtumą, labiau tikėtinas yra pesimistinis scenarijus. Kita vertus, atsižvelgiant į besikeičiančią tarptautinę aplinką ir ilgalaikius JAV strateginius interesus, būtų sunku rasti argumentų, kodėl JAV turėtų skirti mažesnį dėmesį Azijos regionui. Kaip bus – pamatysime, tačiau aišku viena: JAV strateginė politika (ir galimi jos pokyčiai) 2017 metais išliks vienu svarbiausių ir aktualiausių klausimų nagrinėjant Azijos regiono problematiką.

R. Duterte triumfas Filipinų prezidento rinkimuose

2016 m. birželio 30 d. buvusį Filipinų prezidentą Benigno Aquino III pakeitė skandalingasis Rodrigo Duterte, ėmęs kardinaliai keisti šalies geopolitinę orientaciją. Filipinai ilgą laiką buvo JAV strateginis sąjungininkas Pietryčių Azijoje, atliekantis JAV forposto Pietų Kinijos jūroje funkciją. Tiek karinio saugumo, tiek ekonominiu, tiek socialiniu ir kultūriniu požiūriu Filipinams strateginis aljansas su JAV yra naudingas. Vertinant iš karinio saugumo perspektyvos, JAV ir Filipinus sieja dar 1951 m. pasirašyta Abipusės gynybos sutartis (angl. Mutual Defence Treaty). Karinį šių dviejų valstybių bendradarbiavimą dar labiau sustiprino buvęs Filipinų prezidentas B. Aquino: 2014 m. pasirašė vadinamąją Sustiprintos gynybos bendradarbiavimo sutartį (Enhanced Defence Cooperation Agreement), tapusią svarbiu JAV posūkio link Azijos politikos komponentu. Vertinant ekonominiu požiūriu, nors Kinija yra didžiausia Filipinų prekybos partnerė, JAV yra didžiausios užsienio investuotojos ir šalis, iš kurios Filipinus pasiekia daugiausia užsienio perlaidų iš ten dirbančių Filipinų darbininkų. Šios perlaidos sudaro maždaug dešimtadalį Filipinų BVP per metus. Maža to, filipiniečių diaspora yra antra pagal dydį JAV gyvenančių azijiečių kilmės diasporų ir didžioji jos dalis palaiko glaudžių Filipinų ir JAV santykių idėją ir yra nusiteikusi prieš bendradarbiavimą su Kinija.

Nepaisydamas strateginio aljanso su JAV naudos Filipinams, naujai išrinktasis prezidentas nuo pat savo kadencijos pradžios siunčia aiškius signalus, kad valstybių tarpusavio santykiuose turi būti atverstas naujas puslapis, žymintis JAV ir Filipinų strateginės partnerystės pabaigą ir kokybiškai naują Filipinų ir Kinijos santykių pradžią. Ne tik R. Duterte, bet ir kiti Filipinų prezidentai bandė (per)balansuoti šalies santykius su JAV ir Kinija, tačiau dėl agresyvėjančios Kinijos veiksmų Pietų Kinijos jūroje šie bandymai dažnai buvo pasmerkti žlugti.

Atsižvelgiant į tai, kol kas sunku nustatyti, ko tiksliai siekia R. Duterte. Viena vertus, jo retoriką (kol kas tik retoriką) galima suvokti kaip bandymą, akcentuojant šalies strateginę svarbą JAV, išsiderėti dar palankesnes bendradarbiavimo sąlygas. Kita vertus, panašu, kad antiamerikietiška R. Duterte pozicija remiasi ne tik racionalistiniais strateginiais skaičiavimais, bet ir ideologinėmis nuostatomis. Savo retorikoje jis pateikia JAV kaip keliančią saugumo problemų, o apie Kiniją teigia, kad ji nėra grėsmė, kuriai atremti Filipinams būtų reikalingos JAV saugumo garantijos. Nors, naujausių apklausų duomenimis, Filipinų visuomenė įvardija Kiniją kaip vieną didžiausių grėsmių regione, R. Duterte retorika ilgainiui gali pakeisti šią tendenciją. Jeigu ateityje Filipinai vis labiau artės Kinijos link, tai gali suduoti stiprų smūgį JAV dominavimui Pietryčių Azijoje, o kartu ir Pietų Kinijos jūroje.

Be to, šiais metais Filipinai pirmininkaus ASEAN, todėl R. Duterte turės dar ne vieną progą „sužibėti“. Tikėtina, kad minėti pokyčiai gali turėti įtakos ir šios organizacijos darbotvarkei bei stabilumui, todėl politiniai procesai JAV– Filipinų–Kinijos strateginiame trikampyje 2017 metais neabejotinai bus po didinamuoju stiklu.

Netikėti lyderių pasikeitimai Pietų Korėjoje ir Tailande

2016 metais Pietų Korėjoje ir Tailande netikėtai pasikeitė valstybės vadovai. Po milžiniško korupcijos skandalo ir masinių piliečių protestų Seulo aikštėse laikinai iš pareigų pasitraukė šalies prezidentė Park Geun-hye. 2016 m. gruodžio 9 d. opozicinės partijos parlamente jai inicijavo apkaltos procesą, kuriam pritarta didele balsų dauguma (234 balsavo už, o vos 56 – prieš). Nuo šiol Park Geun-hye likimas yra šalies teismų rankose. Dėl didelės kaltinimų apimties (prezidentei iš viso jų pateikta 13: 5 yra susiję su konstituciniais pažeidimais, o 8 – su baudžiamąja teise) bylos nagrinėjimas gali užtrukti iki 180 dienų. Vadinasi, bylos atomazgos gali tekti laukti net iki 2017-ųjų birželio. Jeigu šalies Konstitucinis Teismas pripažintų Park Geun-hye kalta, naujo Pietų Korėjos prezidento rinkimai galėtų įvykti ne anksčiau kaip 2017 m. rugpjūtį. Kol kas šalies prezidento pareigas laikinai eina taip pat prieštaringai vertinamas ministras pirmininkas Hwang Kyo-ahn. Nors opozicinė parlamentinė partija „Minjoo“ nėra patenkinta šiuo sprendimu, siekdama išvengti politinio nestabilumo šalyje kol kas su tuo taikstosi. Akivaizdu, kad Pietų Korėja šiuo metu išgyvena vieną didžiausių politinių krizių per kelis dešimtmečius, todėl politiniai procesai, vyksiantys šioje šalyje 2017-aisiais, dar ne kartą prikaustys regiono ekspertų dėmesį.

Tailande, nors ir kiek natūralesnėmis aplinkybėmis, taip pat vyksta valdžios pasikeitimas. 2016 m. spalio 13 d. mirė 70 metų šalį valdęs Tailando karalius Bhumibol Adulyadej (Rama IX). Pagal sosto paveldėjimo principą karaliaus karūna atiteko princui Maha Vajiralongkorn. Nors Tailandas yra konstitucinė monarchija, kurioje karaliaus valdžia yra labiau simbolinė, karaliaus institucija yra gana reikšminga siekiant suvaldyti socialines įtampas, kylančias šalyje nuo pat 2014 m. gegužės perversmo, kai į valdžią atėjo karinė chunta. Baiminamasi, kad princo Maha Vajiralongkorn, kuris 2016 m. gruodžio 1 d. buvo oficialiai prisaikdintas Tailando karaliumi, valdymas gali įžiebti įtampą tarp ultrarojalistų, labiau simpatizuojančių princesei Chakr Sirindhorn. Šiuo metu Tailandą valdanti karinė chunta, nors ir nesipriešino taikiam karaliaus sosto perleidimui, baiminasi, kad naujasis karalius gali simpatizuoti buvusiam Tailando ministrui pirmininkui Thaksin Shinawatra. Šiemet Tailande vyks parlamento rinkimai, taigi, atsižvelgiant į įtemptą politinę situaciją šalyje, tikėtina, kad 2017metais apie Tailandą išgirsime dar nemažai.

Iššūkiai vienos Kinijos principui

Kinijos Respublikos (Taivano) ir Kinijos Liaudies Respublikos (KLR) santykiai niekuomet nebuvo geri. Viso to priežastis gan paprasta: ir viena, ir kita valstybė save laiko teisėta istorinės Kinijos valstybinės tradicijos tęsėja, todėl Taivanas nepripažįsta KLR valdžios, o Kinija – Taivano nepriklausomybės. Vis dėlto 1992 m. abi pusės priėmė vadinamąjį vienos Kinijos konsensusą (angl. One China Consensus) – susitarimą, kad tiek KLR, tiek Taivanas yra tos pačios istorinės Kinijos dalys. Tačiau šis susitarimas nenustatė abipusės politinės subordinacijos ryšio, todėl Taivanas save tebelaiko nepriklausoma suverenia valstybe, o Kinija Taivaną suvokia kaip vieną iš savo provincijų.

Vis dėlto panašu, kad vienos Kinijos konsensusas laikui bėgant tampa vis labiau kvestionuojamas, o tai didina įtampą tarp žemyninės Kinijos ir Taivano. 2016 m. gegužę vykusiuose rinkimuose Taivane triumfavo demokratinė progresyvi partija su prezidente Tsai Ing-wen priešakyje. Ši partija ir naujoji šalies lyderė pasisako už visiškos Taivano nepriklausomybės siekį, todėl nenuostabu, kad į tokio pobūdžio retoriką Pekinas reaguoja ypač jautriai, nesibaimindamas imtis tiek politinių, tiek ekonominių sankcijų ir demonstruodamas savo karinį pranašumą. Ir išties, vargu ar be JAV saugumo garantijų Taivanas gebėtų apsiginti nuo kur kas didesnio „drakono“ anapus Taivano sąsiaurio.

Ir taip jau paaštrėjusią situaciją dar labiau pakurstė netikėtas D. Trumpo diplomatinis poelgis. 2016 m. gruodžio 3 d. naujai išrinktasis JAV prezidentas telefonu susisiekė su Taivano prezidente Tsai Ing-wen. Nors 10 minučių pokalbio turinys nėra skelbiamas, šiuo veiksmu D. Trumpas nutraukė ilgametę JAV vienos Kinijos politikos tradiciją, tęsiamą dar nuo pat J. Carterio laikų, kai JAV nusprendė plėtoti oficialius diplomatinius santykius tik su Kinijos Liaudies Respublika. Be jokios abejonės, Kinija į šį D. Trumpo poelgį reagavo skausmingai, tačiau oficialiu lygmeniu vengė didelės kritikos JAV atžvilgiu.

Kad ir kaip būtų, šis D. Trumpo poelgis vertintinas prieštaringai. Viena vertus, jį galima suvokti kaip elementarią naujojo JAV prezidento žinių apie užsienio politiką stoką (o tai labai nestebina), kita vertus, tai galima traktuoti kaip potencialų lūžį JAV ir Kinijos santykiuose. Per savo rinkiminę kampaniją D. Trumpas ne kartą įvardijo Kiniją kaip vieną pagrindinių grėsmių JAV kariniam ir ekonominiam saugumui, todėl galima manyti, kad oficialių diplomatinių santykių su Taivanu užmezgimas yra vienas iš naujosios JAV strategijos Azijos regione elementų. Kaip jau buvo minėta skyrelyje, skirtame JAV prezidento rinkimams aptarti, apie aiškius JAV strategijos pokyčius Azijos regiono atžvilgiu kalbėti dar anksti, tačiau Taivano ir Kinijos santykiai 2017 metais gali tapti lakmuso popierėliu, bylojančiu apie tokių pokyčių pradžią.

Šiaurės Korėjos branduolinė grėsmė

Pirmą kartą istorijoje Šiaurės Korėja per vienus metus (2016-uosius) sugebėjo atlikti net 2 branduolinius bandymus ir 22 balistinių raketų testus. Nors karinių technologijų ekspertai garsiai samprotauja, kad kol kas šios šalies ekonominiai ir technologiniai pajėgumai nėra pakankami, Pchenjano siunčiama žinia pasauliui aiški – valstybės įgyvendinama branduolinių ginklų programa nuosekliai progresuoja, kad ir kaip JAV ar Jungtinės Tautos stengtųsi tai sustabdyti. Ši tendencija, be jokios abejonės, yra vienas grėsmingiausių iššūkių Azijos regiono, o gal net viso pasaulio saugumui, todėl nuo to, kokių veiksmų Šiaurės Korėjos atžvilgiu 2017 metais imsis tarptautinė bendruomenė, priklausys ir tolimesnė šios šalies branduolinės programos įgyvendinimo (ne)sėkmė.

Įtampa Rytų ir Pietų Kinijos jūrose

Azijos regiono valstybių nesutarimai dėl teritorinio suvereniteto klausimų Pietų Kinijos jūroje yra viena pagrindinių saugumo situacijos paaštrėjimo visame Pietryčių Azijos regione priežasčių, į jį yra įsitraukusios ir didžiosios valstybės – JAV ir Kinija. Pastaraisiais metais Pietų Kinijos jūra laikoma vienu potencialiai karščiausių pasaulio taškų, jame dėl tarpusavyje susipynusių daugybės valstybių interesų gali įsiplieksti plataus masto konfliktas. Šiuo metu dėl Pietų Kinijos jūroje esančių Spratlio ir Paraselio salų teritorinės priklausomybės pretenzijas reiškia daug regiono valstybių – Taivanas, Vietnamas, Filipinai, Malaizija, Brunėjus ir, be jokios abejonės, Kinija, kuri, siekdama atkurti istorinį „teisingumą“, pretenduoja į didžiausią teritorijų dalį.

Skirtingai nei daugelis Pietryčių Azijos regiono valstybių, grindžiančių savo teritorines pretenzijas tarptautine teise, Kinija suvokia Pietų Kinijos jūrą kaip istoriškai jai priklausančią erdvę, į kurios teritorijų valdymą ji įgijo teisę kaip pirmoji atradusi jas valstybė (angl. discovery and occupation principas), kai šios dar buvo terra nullius. Vadovaudamasi šiuo istorijos interpretacijos argumentu, savo teritorines pretenzijas Kinija grindžia dar 1951 m. išleistu oficialiu dokumentu – žemėlapiu, kuriame U formos demarkacijos linija yra pažymėtos jos teritorinės ribos. Šios ribos apima beveik 90 proc. Pietų Kinijos jūros, todėl susikerta su kitų regiono valstybių reiškiamomis teisinėmis pretenzijomis.

Pasinaudodama savo galios pranašumu Pietų Kinijos jūroje Kinija pila dirbtines smėlio salas, kuriose įrengia karinę infrastruktūrą – stato uostus bei aviacijos bazes. Regiono politikos ekspertai įspėja, kad šie strateginiai objektai, reikalui esant, galėtų būti panaudoti kariniams tikslams. Maža to, jūros teritorijas aplink dirbtines salas Kinija traktuoja kaip savo teritorinius vandenis, taip apribodama kitų valstybių galimybes manevruoti Pietų Kinijos jūroje.

Matydami šią neteisybę, 2013 m. Filipinai (tuo metu šalį valdė JAV palankus prezidentas B. Aquino) Tarptautiniame arbitražo teisme inicijavo bylą prieš Kiniją. 2016 m. liepos 12 d. Tarptautinis arbitražo teismas pagaliau priėmė sprendimą, kad Kinijos teritorinės pretenzijos prieštarauja tarptautinei teisei. Vis dėlto, kaip jau buvo minėta, dabartinis Filipinų prezidentas R. Duterte yra nusiteikęs nutraukti bet kokius ryšius su JAV ir sudaryti strateginį aljansą su Kinija. Atsižvelgiant į tai, tikėtina, kad ateityje šis veiksnys atvers Kinijai dar platesnes galimybes įtvirtinti savo pozicijas Pietų Kinijos jūroje.

Rytų Kinijos jūroje 2016 m. Kinija taip pat buvo labai aktyvi. Čia savo teritorines pretenzijas į Senkaku salas ir platesnę navigacijos laisvę Kinija grindžia tais pačiais argumentais kaip ir Pietų Kinijos jūroje. 2016 m. Kinija buvo surengusi karinių oro bei jūrų laivynų pratybas Miyako ir Bashi sąsiauriuose. Tai, be jokios abejonės, prastos naujienos Japonijai ir Pietų Korėjai, kurios po naujojo JAV prezidento inauguracijos vis labiau baiminasi dėl savo saugumo. Kaip į tai reaguos naujoji JAV prezidento administracija – pamatysime, tačiau Pietų ir Rytų Kinijos jūros neabejotinai bus vienas pirmųjų pokyčių indikatorių.

Rusijos ir Japonijos santykių atšilimas

2016 m. gegužę Japonijos ministras pirmininkas Shinzo Abe Sočyje susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šis vizitas, ko gero, buvo vienas pirmųjų santykių tarp šių valstybių atšilimo ženklų. Santykius 2014 m. buvo atšaldžiusi Krymo pusiasalio aneksija ir po jos sekusi Vakarų sankcijų Rusijai banga. Po Sh. Abe vizito 2016 m. gruodžio 15 d. Rusijos prezidentas V. Putinas su oficialiu vizitu atvyko į Tokiją, kur vyko 16-asis Rusijos ir Japonijos vadovų susitikimas. Susitikime valstybių vadovai priėmė vadinamąjį 8 punktų ekonominio bendradarbiavimo planą ir iš viso pasirašė 68 dvišalius susitarimus, reglamentuojančius tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą ir kitas sritis.

Vis dėlto, bent jau vertinant iš Japonijos perspektyvos, iš šio susitikimo buvo tikėtasi daugiau. Buvo manoma, kad Japonijai pavyks pasiekti susitarimą dėl Kurilų salų, į kurias  teritorines pretenzijas dar nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos reiškia abi valstybės, priklausomybės. Nors tokio susitarimo nebuvo pasiekta, susitikime V. Putinas užsiminė apie galimybę valstybėms pasirašyti taikos sutartį ir aktyviau bendradarbiauti karinio saugumo srityje. Šie ženklai leidžia daryti prielaidą, kad 2017 metai gali žymėti kokybiškai naujų Rusijos ir Japonijos santykių pradžią, o jie, atsižvelgiant į tarptautinį kontekstą, šiuo metu yra strategiškai parankūs abiem valstybėms. Dėl D. Trumpo rinkiminės retorikos Japonija yra suinteresuota ieškoti partnerių siekdama užtikrinti regioninį stabilumą ir atsverti Kinijos įtaką, o Rusija dėl vis dar „įšaldytų“ santykių su Vakarais yra suinteresuota glaudesniu ekonominiu ir politiniu bendradarbiavimu su Azijos valstybėmis.

Reuters nuotrauka.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.