|
Žvilgsnis į Orientą. 2017 m. sausio mėnesio Azijos regiono politinių aktualijų apžvalga (1)
Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas 2017 02 20
Centrinė
Azija
Pagrindiniu
naujienų generatoriumi Centrinėje Azijoje (CA) 2017 m. sausio mėnesį tapo Kazachstanas. Pirmiausia
pažymėtina, kad šioje valstybėje įvyko ilgai ruoštos derybos dėl Sirijos, kurias
inicijavo Rusija, Turkija ir Iranas. Čia ne vieta kalbėti apie šio susitikimo
rezultatus, žiūrint iš minėtų valstybių perspektyvos, tačiau galima pasakyti
keletą žodžių apie renginio svarbą Astanai.
Pirma,
Kazachstanas jau seniai pretenduoja į patikimo ir autoritetingo tarptautinio
tarpininko vaidmenį. Šalis įrodė, kad yra verta šio statuso, sudalyvavusi
Turkijos ir Rusijos susitaikyme. Todėl nenuostabu, kad Maskva ir Ankara derybų
dėl Sirijos vieta pasirinko būtent Astaną. Tęsiant tarpininkavimo temą, galima
priminti, kad Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka panašiai sugebėjo padaryti savo
sostinę diskusijų dėl Minsko susitarimų vieta. Jeigu N. Nazarbajevui pavyktų padaryti
Kazachstano sostinę pagrindine Sirijos taikos proceso platforma, tai būtų dar
didesnis laimėjimas, nes tada jo šalis atsidurtų pasaulio politikos epicentre,
net nesiūlydama konflikto sprendimo būdų.
Dėl šių
priežasčių nenuostabu, kad didesnė dalis vietinių ekspertų sveikina savo
prezidento iniciatyvą, kuri, anot jų, tik dar labiau sustiprins Kazachstano
padėtį tarptautinėje arenoje. Tačiau yra ir skeptiškų balsų. Pavyzdžiui,
žinomas Kazachstano politologas, Rizikos įvertinimo grupės direktorius D. Sotpajevas
perspėja, kad aktyviai įsitraukti į Sirijos problematiką yra pavojinga, nes šalis gali tapti Islamo
valstybės teroristinių išpuolių
taikiniu už paramą jos
priešams.
Dar
įdomesni procesai vyksta Kazachstano
viduje. Tikrą informacinę bombą susprogdino N. Nazarbajevo anūkas
Ajsultanas, savo Facebook puslapyje parašęs: Niekur jau
nevartojamas terminas liaudies priešas, tačiau aš manau, kad jis labai tinka
vagiantiems aukšto rango valdininkams, nes jie daro bloga ne vienas kitam, o
būtent liaudžiai. Bendro pobūdžio kaltinimais jis neapsiribojo ir paminėjo
konkrečias pavardes, pavyzdžiui, vicepremjerą Imangalį Tasmagambetovą ir
bankininką Bulatą Utemuratovą, apie kuriuos, anot Ajsultano, bet koks žmogus iš
gatvės pasakys, jog jie yra vagys.
Ir tai ne
šiaip sau žodžiai, o loginis apibendrinimas to, kad buvo sulaikyti ar
areštuoti buvęs prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, buvęs ekonomikos
ministras, buvęs Nacionalinio saugumo komiteto (NSK) vadovas ir Nacionalinio
pensijų fondo vadovas. Kaltinimai labai įvairūs, pradedant valstybės paslapčių
išdavimu ir baigiant korupcija. Na, o pagrindinis kovotojas su liaudies
priešais, kuris eis iki galo, pasak anūko, yra buvęs premjeras, dabartinis NSK
vadovas Karimas Masimovas (ar tik ne realiausias kandidatas į įpėdinius?).
Esminis
klausimas, žinoma kodėl dabar ir tokiu mastu? Kazachstano politologo D.
Ašimbajevo nuomone, kai kurie valdininkai tiesiog galutinai prarado bet kokį
padorumą (jei apskritai galima kalbėti apie padorumą korupcijoje), o pinigų
valstybei dabar trūksta; be to, aštrėja kova dėl valdžios, jos viršūnėje po
kurio laiko turi atsirasti naujas žmogus. Pagaliau, reikia kažkaip apraminti
liaudį, nes ekonominės problemos jai nuotaikos nepakelia (planuojamas BVP
augimas 2017 m. arti nulio), o prieštaringa žemės reforma ir planai perkelti į
šalį Kinijos gamybinius pajėgumus net paskatino protestus gatvėse (ką jau kalbėti
apie didėjančią terorizmo grėsmę).
Toliau
Kazachstane sekė specialus N. Nazarbajevo kreipimasis į tautą, kuriame jis
pranešė, kad šalyje bus
vykdoma valdymo sistemos reforma, suteikiant daugiau galių parlamentui ir
vyriausybei prezidento įgaliojimų sąskaita. Ekspertai spėliojo, kada gi
prasidės operacija Įpėdinis. Atrodo, prasidėjo. Įdomu, kad pats Kazachstano
vadovas pažymėjo, jog prezidentinis režimas buvo efektyvus sprendžiant
svarbiausias problemas nepriklausomybės įtvirtinimo laikais, todėl kam tada ką nors
keisti, jeigu šiandien situacija irgi yra ne iš lengvųjų? Manytina, kad N.
Nazarbajevo įpėdiniu turėtų tapti ištikimas jam žmogus, bet visada yra rizika, jog
jis pradės veikti visiškai savarankiškai, siekdamas monopolizuoti valdžią ir
pakeisti valstybės raidos kursą. Todėl būtina sukurti kokią nors atsvarą, ir ja
turėtų tapti parlamentas, o tiksliau, valdžios partija, kontroliuojama išėjusio
prezidento šeimos. Kitaip tariant, jeigu naujasis Kazachstano lyderis elgsis,
kaip reikia gerai, jeigu bandys pradėti savo žaidimą, turės mažiau galimybių
tai padaryti.
Paskutinis
klausimas: sklandžios valdžios kaitos kontekste reforma suprantama, bet ar ji
nepakenks valstybės stabilumui ilgalaikėje perspektyvoje (pavyzdžiui, Putino
Rusija nesiryžta tokiam eksperimentui)? Tiek suasmenintas prezidentinis, tiek
pusiau prezidentinis režimas reikalauja kruopštaus balansavimo, bet pastarojo
pranašumas yra tas, kad jis įtraukia į politinį procesą daugiau interesų grupių
(t. y. mažėja protestų potencialas), o reguliacinis prezidento vaidmuo padeda
išvengti jų konflikto. Taigi galima konstatuoti, kad N. Nazarbajevas inicijavo
tikrai pažangias demokratines permainas (ypač turint omenyje autoritarinę CA
šalių valdymo tradiciją), ir belieka tikėtis, kad jam pavyks jas sklandžiai
įgyvendinti (kaip vietiniai ekspertai vertina planuojamas valstybės valdymo naujoves,
galima susipažinti čia).
Sausio
mėnesį vainikavo dar vienas Kazachstano prezidento kreipimasis į liaudį šį kartą skirtas
trečiajai šalies modernizacijai. Pasakyta buvo daug. Pažymėtinas N. Nazarbajevo
siekis akivaizdžiai apriboti valstybės vaidmenį ekonomikoje, pritraukiant į ją
daugiau privataus kapitalo (taip pat per valstybinių įmonių privatizaciją), ir
suteikti daugiau finansinių galimybių regionams. Tokia iniciatyva kartu su
minėta valdymo sistemos reforma yra revoliucinė posovietinei erdvei, ypač
autoritariniam Kazachstanui. Kartu ji yra rizikinga, nes decentralizacija
buvusiose SSRS respublikose gresia chaosu. Tačiau jeigu viskas pavyks,
Kazachstanas iš tiesų galėtų iki 2050 metų atsidurti labiausiai išsivysčiusių
pasaulio valstybių trisdešimtuke, pasiruošęs įsibėgėjančiai ketvirtajai pramoninei
revoliucijai.
Įdomu tai,
kad šioje savo kalboje N. Nazarbajevas liepė aktyviau vykdyti suderėtą su Kinija
investicinę pramonės plėtros programą, o Eurazijos ekonominei sąjungai ir
Rusijai atskiro dėmesio šiame kontekste skirta nebuvo. Be to, Astana turbūt
šiek tiek sunerimo, kai Dūmos deputatas iš Krymo P. Šperovas pareiškė, kad Maskva turi
ginti savo tėvynainius visur, taip pat ir Kazachstane. Rusijos parlamento
Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas L. Sluckis paskubėjo nuraminti
strateginį sąjungininką, bet tokie nesusipratimai (o gal ir sąmoningi
perspėjimai) tarpusavio pasitikėjimo tikrai nestiprina.
Pagaliau
verta paminėti, kad sausį Londoną pasiekė pirmas krovininis
traukinys iš Kinijos. CA kontekste aktualu tai, jog važiavo jis per
Kazachstaną. Kitaip tariant, jeigu ši kelionė bus ne vienintelė, kazachai taps
svarbia Naujojo šilko kelio grandimi. Beje, iš Kazachstano traukinys pasuko per
Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją ir t. t., o tai reiškia, jog kitos CA valstybės
kaip ir iškrenta iš projekto dėl pietinės krypties problemiškumo, o štai
Lietuvai (Klaipėdai) atsiveria neblogos galimybės įsijungti į maršrutą.
Aptariant
kitas CA regiono valstybes vertėtų paminėti, kad Kirgizijoje įvyko baisi aviakatastrofa: prie
Manaso oro uosto sudužo iš Honkongo į Stambulą skridęs boingas. Šiandien pirma
mintis tokiu atveju terorizmo aktas, bet šalies valdžia oficialiai atmetė šią versiją. O Turkijoje
toliau ieškoma nusikaltėlio, Stambule Naujųjų metų naktį įvykdžiusio teroro
išpuolį, už kurį atsakomybę prisiėmė Islamo valstybė. Jūs galite paklausti: Kuo
čia dėta Centrinė Azija? Ogi tuo, kad įtariama, jog teroristas galėjo būti
vienos iš CA šalių pilietis. Dabar daugiausia kalbama apie
Kirgiziją, bet tvirtų įrodymų nėra. Tačiau tai
dar kartą verčia prisiminti faktą, kad Islamo valstybės gretose kovoja daug
išeivių iš CA, kurie, jeigu šis darinys tarptautinės bendruomenės bus likviduotas
(o link to einama), gali grįžti į Tėvynę. Maža to, CA regione jau gana aktyviai
formuojasi teroristinis pogrindis (taip pat ir dėl to, kad Kazachstane ir
Kirgizijoje į radikalaus atspalvio islamizaciją ilgai buvo žiūrima gana
tolerantiškai; detaliau apie tai čia).
Taigi
nereikėtų atmesti galimybės, jog jau gana artimoje ateityje CA (taip pat dėl
situacijos Afganistane, kur irgi stiprėja Islamo valstybės pozicijos) gali
virsti nauju karštuoju tašku, kuris greičiausiai taps Rusijos ir Kinijos galvos
skausmu. Nors norite tikėkite, norite ne: žinomi rusų prankeriai (telefono apgavikai) Vovanas ir Leksusas, prisistatę
Ukrainos prezidentu ir gynybos ministru, tariamai paskambino NATO generaliniam
sekretoriui J. Stoltenbergui, kuris pasidomėjo, ar galima padaryti taip, kad
Aljanso bazė atsirastų Kirgizijoje...
Tadžikistane šalies prezidentas sostinės meru paskyrė savo 29 metų sūnų
Rustamą, kuris prieš tai buvo Tadžikistano Antikorupcinės agentūros vadovu
(juokingiau turbūt būti negali). Tačiau svarbu ne akivaizdus šeimyninis
politinis verslas konkrečiai šiuo atveju (beje, prezidento duktė dirba jo administracijoje), o
ekspertų spėjimas, jog E. Rachmonovas ruošia sūnų aukščiausiam postui. Juk neseniai
įvykęs referendumas leido dabartiniam valstybės lyderiui pretenduoti į
prezidento postą neribotą kiekį kartų, o sykiu (sic!) sumažino prezidentinio amžiaus cenzą nuo 35 iki 30 metų.
Kitaip tariant, jau 2020 m. Rustamą galima bus paskirti Tadžikistano vadovu, o
kol kas tegul pasitreniruoja Dušanbė.
Atrodo,
pavyko išspręsti Rusijos ir Tadžikistano ginčą dėl oro susisiekimo. Rusijos
transporto ministerijos atstovas pareiškė, kad Jamal aviakompanija galės skraidyti
iš Žukovo oro uosto į šią CA šalį nuo kovo pabaigos, o Rusijos vicepremjeras I.
Šuvalovas pridūrė, kad paritetas
(lygus skaičius abiejų pusių aviakompanijų) bet kuriuo atveju bus išsaugotas.
Kol kas tadžikų Somon Air buvo leista atnaujinti skrydžius į keturis Rusijos
miestus. Ar paritetas Žukovo oro uosto atveju iš tiesų bus išsaugotas, dar
pamatysim (galbūt Tadžikistanas gaus papildomų skrydžių kitoje vietoje, o gal
ir nieko negaus). Galutiniai taškai ant iturbūt bus sudėti per greit įvyksiantį V. Putino vizitą į Dušanbė, prieš
kurį, matyt, reikėjo išspręsti aviacinį konfliktą (antraip negražu vykti į
svečius).
Na ir
pabaigai naujiena iš egzotiško Turkmėnistano.
Kaip pranešė tinklapis centrasia.ru, šios valstybės vidurinėms mokykloms buvo duotas nurodymas per
pamokas
naudoti citatas iš prezidento knygos Išminties šaltinis. Taip pat galima
priminti, jog septintos klasės literatūros kurse keturios valandos skirtos G.
Berdymuchamedovo romano Geras vardas amžinas analizei. Kadaise turkmėnų Biblija
buvo ankstesnio valstybės vadovo S. Nijazovo Ruhnama. Pasikeitė dievas,
pasikeitė ir knygos...
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |