Centrinė Azija

Pagrindiniu naujienų generatoriumi Centrinėje Azijoje (CA) 2017 m. sausio mėnesį tapo Kazachstanas. Pirmiausia pažymėtina, kad šioje valstybėje įvyko ilgai ruoštos derybos dėl Sirijos, kurias inicijavo Rusija, Turkija ir Iranas. Čia ne vieta kalbėti apie šio susitikimo rezultatus, žiūrint iš minėtų valstybių perspektyvos, tačiau galima pasakyti keletą žodžių apie renginio svarbą Astanai.

Pirma, Kazachstanas jau seniai pretenduoja į patikimo ir autoritetingo tarptautinio tarpininko vaidmenį. Šalis įrodė, kad yra verta šio statuso, sudalyvavusi Turkijos ir Rusijos susitaikyme. Todėl nenuostabu, kad Maskva ir Ankara derybų dėl Sirijos vieta pasirinko būtent Astaną. Tęsiant tarpininkavimo temą, galima priminti, kad Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka panašiai sugebėjo padaryti savo sostinę diskusijų dėl Minsko susitarimų vieta. Jeigu N. Nazarbajevui pavyktų padaryti Kazachstano sostinę pagrindine Sirijos taikos proceso platforma, tai būtų dar didesnis laimėjimas, nes tada jo šalis atsidurtų pasaulio politikos epicentre, net nesiūlydama konflikto sprendimo būdų.

Dėl šių priežasčių nenuostabu, kad didesnė dalis vietinių ekspertų sveikina savo prezidento iniciatyvą, kuri, anot jų, tik dar labiau sustiprins Kazachstano padėtį tarptautinėje arenoje. Tačiau yra ir skeptiškų balsų. Pavyzdžiui, žinomas Kazachstano politologas, Rizikos įvertinimo grupės direktorius D. Sotpajevas perspėja, kad aktyviai įsitraukti į Sirijos problematiką yra pavojinga, nes šalis gali tapti „Islamo valstybės“ teroristinių išpuolių taikiniu už paramą jos priešams.

Dar įdomesni procesai vyksta Kazachstano viduje. Tikrą informacinę bombą susprogdino N. Nazarbajevo anūkas Ajsultanas, savo „Facebook“ puslapyje parašęs: „Niekur jau nevartojamas terminas „liaudies priešas“, tačiau aš manau, kad jis labai tinka vagiantiems aukšto rango valdininkams, nes jie daro bloga ne vienas kitam, o būtent liaudžiai.“ Bendro pobūdžio kaltinimais jis neapsiribojo ir paminėjo konkrečias pavardes, pavyzdžiui, vicepremjerą Imangalį Tasmagambetovą ir bankininką Bulatą Utemuratovą, apie kuriuos, anot Ajsultano, bet koks žmogus iš gatvės pasakys, jog jie yra vagys.

Ir tai ne šiaip sau žodžiai, o loginis apibendrinimas to, kad buvo sulaikyti ar areštuoti buvęs prezidento administracijos vadovo pavaduotojas, buvęs ekonomikos ministras, buvęs Nacionalinio saugumo komiteto (NSK) vadovas ir Nacionalinio pensijų fondo vadovas. Kaltinimai labai įvairūs, pradedant valstybės paslapčių išdavimu ir baigiant korupcija. Na, o pagrindinis kovotojas su „liaudies priešais“, kuris eis iki galo, pasak anūko, yra buvęs premjeras, dabartinis NSK vadovas Karimas Masimovas (ar tik ne realiausias kandidatas į įpėdinius?).

Esminis klausimas, žinoma – kodėl dabar ir tokiu mastu? Kazachstano politologo D. Ašimbajevo nuomone, kai kurie valdininkai tiesiog galutinai prarado bet kokį padorumą (jei apskritai galima kalbėti apie padorumą korupcijoje), o pinigų valstybei dabar trūksta; be to, aštrėja kova dėl valdžios, jos viršūnėje po kurio laiko turi atsirasti naujas žmogus. Pagaliau, reikia kažkaip apraminti liaudį, nes ekonominės problemos jai nuotaikos nepakelia (planuojamas BVP augimas 2017 m. arti nulio), o prieštaringa žemės reforma ir planai perkelti į šalį Kinijos gamybinius pajėgumus net paskatino protestus gatvėse (ką jau kalbėti apie didėjančią terorizmo grėsmę).

Toliau Kazachstane sekė specialus N. Nazarbajevo kreipimasis į tautą, kuriame jis pranešė, kad šalyje bus vykdoma valdymo sistemos reforma, suteikiant daugiau galių parlamentui ir vyriausybei prezidento įgaliojimų sąskaita. Ekspertai spėliojo, kada gi prasidės operacija „Įpėdinis“. Atrodo, prasidėjo. Įdomu, kad pats Kazachstano vadovas pažymėjo, jog prezidentinis režimas buvo efektyvus sprendžiant svarbiausias problemas nepriklausomybės įtvirtinimo laikais, todėl kam tada ką nors keisti, jeigu šiandien situacija irgi yra ne iš lengvųjų? Manytina, kad N. Nazarbajevo įpėdiniu turėtų tapti ištikimas jam žmogus, bet visada yra rizika, jog jis pradės veikti visiškai savarankiškai, siekdamas monopolizuoti valdžią ir pakeisti valstybės raidos kursą. Todėl būtina sukurti kokią nors atsvarą, ir ja turėtų tapti parlamentas, o tiksliau, valdžios partija, kontroliuojama išėjusio prezidento šeimos. Kitaip tariant, jeigu naujasis Kazachstano lyderis elgsis, kaip reikia – gerai, jeigu bandys pradėti savo žaidimą, turės mažiau galimybių tai padaryti.   

Paskutinis klausimas: sklandžios valdžios kaitos kontekste reforma suprantama, bet ar ji nepakenks valstybės stabilumui ilgalaikėje perspektyvoje (pavyzdžiui, Putino Rusija nesiryžta tokiam eksperimentui)? Tiek suasmenintas prezidentinis, tiek pusiau prezidentinis režimas reikalauja kruopštaus balansavimo, bet pastarojo pranašumas yra tas, kad jis įtraukia į politinį procesą daugiau interesų grupių (t. y. mažėja protestų potencialas), o reguliacinis prezidento vaidmuo padeda išvengti jų konflikto. Taigi galima konstatuoti, kad N. Nazarbajevas inicijavo tikrai pažangias demokratines permainas (ypač turint omenyje autoritarinę CA šalių valdymo tradiciją), ir belieka tikėtis, kad jam pavyks jas sklandžiai įgyvendinti (kaip vietiniai ekspertai vertina planuojamas valstybės valdymo naujoves, galima susipažinti čia).

Sausio mėnesį vainikavo dar vienas Kazachstano prezidento kreipimasis į liaudį – šį kartą skirtas trečiajai šalies modernizacijai. Pasakyta buvo daug. Pažymėtinas N. Nazarbajevo siekis akivaizdžiai apriboti valstybės vaidmenį ekonomikoje, pritraukiant į ją daugiau privataus kapitalo (taip pat per valstybinių įmonių privatizaciją), ir suteikti daugiau finansinių galimybių regionams. Tokia iniciatyva kartu su minėta valdymo sistemos reforma yra revoliucinė posovietinei erdvei, ypač autoritariniam Kazachstanui. Kartu ji yra rizikinga, nes decentralizacija buvusiose SSRS respublikose gresia chaosu. Tačiau jeigu viskas pavyks, Kazachstanas iš tiesų galėtų iki 2050 metų atsidurti labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių trisdešimtuke, pasiruošęs įsibėgėjančiai ketvirtajai pramoninei revoliucijai.

Įdomu tai, kad šioje savo kalboje N. Nazarbajevas liepė aktyviau vykdyti suderėtą su Kinija investicinę pramonės plėtros programą, o Eurazijos ekonominei sąjungai ir Rusijai atskiro dėmesio šiame kontekste skirta nebuvo. Be to, Astana turbūt šiek tiek sunerimo, kai Dūmos deputatas iš Krymo P. Šperovas pareiškė, kad Maskva turi ginti savo tėvynainius visur, taip pat ir Kazachstane. Rusijos parlamento Tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas L. Sluckis paskubėjo nuraminti strateginį sąjungininką, bet tokie nesusipratimai (o gal ir sąmoningi perspėjimai) tarpusavio pasitikėjimo tikrai nestiprina.  

Pagaliau verta paminėti, kad sausį Londoną pasiekė pirmas krovininis traukinys iš Kinijos. CA kontekste aktualu tai, jog važiavo jis per Kazachstaną. Kitaip tariant, jeigu ši kelionė bus ne vienintelė, kazachai taps svarbia Naujojo šilko kelio grandimi. Beje, iš Kazachstano traukinys pasuko per Rusiją, Baltarusiją, Lenkiją ir t. t., o tai reiškia, jog kitos CA valstybės kaip ir iškrenta iš projekto dėl pietinės krypties problemiškumo, o štai Lietuvai (Klaipėdai) atsiveria neblogos galimybės įsijungti į maršrutą.  

Aptariant kitas CA regiono valstybes vertėtų paminėti, kad Kirgizijoje įvyko baisi aviakatastrofa: prie Manaso oro uosto sudužo iš Honkongo į Stambulą skridęs boingas. Šiandien pirma mintis tokiu atveju – terorizmo aktas, bet šalies valdžia oficialiai atmetė šią versiją. O Turkijoje toliau ieškoma nusikaltėlio, Stambule Naujųjų metų naktį įvykdžiusio teroro išpuolį, už kurį atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“. Jūs galite paklausti: „Kuo čia dėta Centrinė Azija?“ Ogi tuo, kad įtariama, jog teroristas galėjo būti vienos iš CA šalių pilietis. Dabar daugiausia kalbama apie Kirgiziją, bet tvirtų įrodymų nėra. Tačiau tai dar kartą verčia prisiminti faktą, kad „Islamo valstybės“ gretose kovoja daug išeivių iš CA, kurie, jeigu šis darinys tarptautinės bendruomenės bus likviduotas (o link to einama), gali grįžti į Tėvynę. Maža to, CA regione jau gana aktyviai formuojasi teroristinis pogrindis (taip pat ir dėl to, kad Kazachstane ir Kirgizijoje į radikalaus atspalvio islamizaciją ilgai buvo žiūrima gana tolerantiškai; detaliau apie tai čia).

Taigi nereikėtų atmesti galimybės, jog jau gana artimoje ateityje CA (taip pat dėl situacijos Afganistane, kur irgi stiprėja „Islamo valstybės“ pozicijos) gali virsti nauju karštuoju tašku, kuris greičiausiai taps Rusijos ir Kinijos galvos skausmu. Nors norite – tikėkite, norite – ne: žinomi rusų prankeriai (telefono apgavikai) Vovanas ir Leksusas, prisistatę Ukrainos prezidentu ir gynybos ministru, tariamai paskambino NATO generaliniam sekretoriui J. Stoltenbergui, kuris pasidomėjo, ar galima padaryti taip, kad Aljanso bazė atsirastų Kirgizijoje...

Tadžikistane šalies prezidentas sostinės meru paskyrė savo 29 metų sūnų Rustamą, kuris prieš tai buvo Tadžikistano Antikorupcinės agentūros vadovu (juokingiau turbūt būti negali). Tačiau svarbu ne akivaizdus šeimyninis „politinis verslas“ konkrečiai šiuo atveju (beje, prezidento duktė dirba jo administracijoje), o ekspertų spėjimas, jog E. Rachmonovas ruošia sūnų aukščiausiam postui. Juk neseniai įvykęs referendumas leido dabartiniam valstybės lyderiui pretenduoti į prezidento postą neribotą kiekį kartų, o sykiu (sic!) sumažino prezidentinio amžiaus cenzą nuo 35 iki 30 metų. Kitaip tariant, jau 2020 m. Rustamą galima bus paskirti Tadžikistano vadovu, o kol kas tegul pasitreniruoja Dušanbė.

Atrodo, pavyko išspręsti Rusijos ir Tadžikistano ginčą dėl oro susisiekimo. Rusijos transporto ministerijos atstovas pareiškė, kad „Jamal“ aviakompanija galės skraidyti iš Žukovo oro uosto į šią CA šalį nuo kovo pabaigos, o Rusijos vicepremjeras I. Šuvalovas pridūrė, kad paritetas (lygus skaičius abiejų pusių aviakompanijų) bet kuriuo atveju bus išsaugotas. Kol kas tadžikų „Somon Air“ buvo leista atnaujinti skrydžius į keturis Rusijos miestus. Ar paritetas Žukovo oro uosto atveju iš tiesų bus išsaugotas, dar pamatysim (galbūt Tadžikistanas gaus papildomų skrydžių kitoje vietoje, o gal ir nieko negaus). Galutiniai taškai ant iturbūt bus sudėti per greit įvyksiantį V. Putino vizitą į Dušanbė, prieš kurį, matyt, reikėjo išspręsti aviacinį konfliktą (antraip negražu vykti į svečius).

Na ir pabaigai – naujiena iš egzotiško Turkmėnistano. Kaip pranešė tinklapis centrasia.ru, šios valstybės vidurinėms mokykloms buvo duotas nurodymas per pamokas naudoti citatas iš prezidento knygos „Išminties šaltinis“. Taip pat galima priminti, jog septintos klasės literatūros kurse keturios valandos skirtos G. Berdymuchamedovo romano „Geras vardas amžinas“ analizei. Kadaise turkmėnų Biblija buvo ankstesnio valstybės vadovo S. Nijazovo „Ruhnama“. Pasikeitė „dievas“, pasikeitė ir knygos...

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.