|
Žvilgsnisį Orientą. 2017 m. vasario mėnesio Azijos regiono politinių aktualijų apžvalga (35)
Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas 2017 03 16
Centrinė
Azija
Vienu
svarbiausių įvykių Centrinėje Azijoje vasario mėnesį tapo Rusijos prezidento V. Putino
vizitai iškart į kelias regiono šalis. Pradėjo kelionę jis nuo Kazachstano,
vėliau aplankė Tadžikistaną ir galiausiai nuvyko į Kirgiziją. Savo vizitus Rusijos vadovas apibendrino taip: Kazachstanas,
Tadžikistanas ir Kirgizija yra strateginiai mūsų partneriai ir sąjungininkai. Šias
valstybes vienija glaudūs santykiai su Maskva ekonominėje (Eurazijos ekonominė
sąjunga ir prekybinis bendradarbiavimas) bei saugumo (Kolektyvinio saugumo sutarties
organizacija) srityse.
V.
Putino susitikime su Kazachstano lyderiu N. Nazarbajevu buvo akcentuotas
aktyvus šios valstybės vaidmuo Astanos derybose dėl Sirijos. Kitaip tariant,
dvišaliai santykiai liko šešėlyje. Kaip parašė Sputniknews.kz, Susitikimo pabaigoje
šalys aptarė tolimesnius eurazijinės integracijos aspektus ir ekonominio bendradarbiavimo
perspektyvas. Paprastai tokios formuluotės vartojamos tada, kai nėra konkrečių
derybų rezultatų. Ar tai reiškia, kad dvišalis Kazachstano ir Rusijos dialogas
stringa? Vargu. Tiesiog valstybių lyderiai susitinka pakankamai dažnai
(praėjusiais metais šešis kartus), ir ne kiekvienas susitikimas turi būti
išskirtinis. Problemų šalių ekonominiame bendradarbiavime, žinoma, yra, tačiau,
skirtingai negu su Baltarusija, jos sprendžiamos tyliai ir konstruktyviai, be
politinės isterijos. N. Nazarbajevas gudriai pabrėžė: Jokių klausimų Rusijos
pusei mes neturime, nes šalių santykiai, anot jo, yra pavyzdiniai.
Toliau buvo Tadžikistanas, su juo viskas ne
taip gerai. Pavyzdžiui, prieš pat V. Putino kelionę, kaip rašyta praeitoje
apžvalgoje, aukšto rango Rusijos valdininkams teko spręsti aviacinį ginčą.
Tačiau tai yra smulkmena, palyginti su tuo, kad Tadžikistane yra per 100
tūkstančių piliečių, kurie dėl smulkių administracinių nusižengimų negali
įvažiuoti į Rusiją, tai yra dirbti joje ir siųsti namo pinigus. Kaip pareiškė V. Putinas: Tema
buvo aptarta. Sprendimas rastas. Tačiau kartu jis pabrėžė, kad Tadžikistanas
yra labai svarbi šalis palaikant regioninį saugumą, o tai, išvertus į paprastą
kalbą, reiškia: mes leidžiame jums naudotis mūsų darbo rinka, o jūs net
hipotetiškai nekeliate mūsų karinės bazės klausimo.
Kirgizijoje Rusijos vadovas irgi leido suprasti
savo kolegai, kad jo pareiškimai apie karinį šalies savarankiškumą yra,
švelniai tariant, neadekvatūs. Jeigu kada nors Kirgizija pasakys, kad ji tiek
sustiprino savo karines pajėgas, kad tokia [rusiška] bazė jiems nereikalinga,
mes išeisime tą pačią dieną, iš esmės pajuokavo V. Putinas, nes tas
kada nors ateis tikrai negreitai.
Kartu
bendroje prezidentų spaudos
konferencijoje buvo paliestas
vadžios kaitos Kirgizijoje, kuri šiais metais rinks prezidentą, klausimas. Ir
vėl V. Putino pokštas: Jeigu kalbame apie vidinius politinius procesus, tai ne
mūsų reikalas, mes niekada nesikišame į vidinius kitų šalių ypač mūsų
sąjungininkų politinius procesus, nors akivaizdu, kad Kremlius remia
dabartinį Kirgizijos vadovą A. Atambajevą, kuris atvedė šalį į Eurazijos
ekonominę sąjungą. Dar daugiau, prieš pat gerbiamo svečio iš Kremliaus (o
Kirgizijos prezidentas neslėpė savo šiltų jausmų V. Putinui) vizitą buvo sulaikytas opozicijos lyderis,
partijos Ata-Meken vadovas O. Tekebajevas. Generalinė prokuratūra mano, kad
2010 m. jis, būdamas vicepremjeru, gavo kyšį iš kažkokio Rusijos piliečio. Iš
karto kyla klausimas: O kur prokuratūra buvo tiek metų? Kitaip tariant,
valdžia akivaizdžiai šalina konkurentus, ruošdama palankų politinį kontekstą
savo kandidatui, o Rusija greičiausiai kontroliuoja procesą, kad Kirgizijoje
vėl neįvyktų kokia revoliucija ir šalyje neatsirastų nevaldomas prezidentas.
Baigiant V.
Putino turnė temą,
reikėtų pažymėti, kad už borto liko Turkmėnija ir Uzbekistanas. Tiesa, viešėdamas
Dušanbė, Rusijos vadovas tiesiai iš Tadžikistano prezidento kabineto paskambino
į Ašchabadą ir atsiprašė, kad negalės atvykti. O G. Berdymuchamedovui būtų kuo
pasigirti vasario mėnesį jis buvo perrinktas šalies vadovu.
Atrodo, svarbus įvykis, kuris galėtų tapti apžvalgos prioritetu, bet tie, kas
žino Turkmėnijos specifiką, supranta tų rinkimų vertę. Jie tapo paprastu
formalumu, ir belieka tik stebėtis, kodėl pagrindinis pretendentas surinko tik
97,7 proc. balsų.
Su tuo jį
vietoj V. Putino nusprendė asmeniškai pasveikinti irgi neseniai
išrinktas Uzbekistano prezidentas Š. Mirzijojevas (o kartu
aptarti gerėjantį ekonominį šalių bendradarbiavimą, įtraukiant jų bendrą
dalyvavimą Kinijos Naujojo
šilko kelio projekte). Iš pradžių buvo manoma, kad pastarasis pirmo vizito vyks
į Maskvą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Rusijos sostinė geriausiu atveju yra
trečia eilėje po Ašchabado ir Astanos (o gal ir Pekino). Kaip šiame kontekste
pažymi regiono ekspertai, matyt, Taškentas
nusprendė pirmiausia pagerinti santykius su kaimynais, kurie buvusio prezidento
I. Karimovo laikais buvo labai komplikuoti. Pavyzdžiui, uzbekams, gyvenantiems
prie Turkmėnijos sienos, naujoji Uzbekistano valdžia atnaujino leidimą trumpalaikėms
bevizėms kelionėms į kaimyninę šalį. Taip pat pažymėtina, kad atsinaujino oro susisiekimas
tarp Dušanbė ir Taškento, kuris buvo nutrūkęs prieš 25 metus.
Bet kaip su
Rusija? V. Putinas nevažiavo į Uzbekistaną todėl, kad laukia Š. Mirzijojevo
Maskvoje, ar todėl, kad jį papiktino Taškento planų kaita? Labiau tikėtinas
pirmas variantas, nes Kremlius greičiausiai supranta Uzbekistano norą pradėti
konstruktyvų dialogą su regiono valstybėmis. Be to, V. Putinas aplankė, kaip
jis pats pareiškė, sąjungininkus. Kitaip tariant, jeigu uzbekai pamirš savo
multivektorinę užsienio politiką ir strateginiu orientyru pasirinks Rusiją,
kitą kartą Taškentas gali patekti į kelionės maršrutą (gal net tapti vienu iš
prioritetų). Tačiau jeigu Š. Mirzijojevas po žaidimo regioninėje lygoje iš
pradžių vyks į Pekiną, o ne į Maskvą, tai V. Putinui tikrai nepatiks. Bet,
manytina, jog Uzbekistano lyderis ne toks kvailas, kad taip pasielgtų.
Baigiant
būtina tarti keletą žodžių apie Afganistaną,
nuo kurio situacijos tiesiogiai priklauso Centrinės Azijos saugumas. JAV
karinių pajėgų šioje šalyje vadas Johnas Nicholsonas pažymėjo: Mes aklavietėje.
Kartu jis pareiškė, kad Rusija bando įteisinti
Talibaną, siekdama susilpninti Amerikos ir NATO pozicijas Afganistane. Tačiau
tai gali būti tik dalis tiesos. Faktiškai Maskvai naudinga, kad amerikiečiai
palaiko bent kokį stabilumą Afganistane. Kita vertus, jie pernelyg nesistengia
ar paprasčiausiai negali išspręsti problemos iš esmės. Dar daugiau, Afganistane
jau įsikūrė Islamo valstybė (IV), kuri ten gali pagausėti po artėjančio
fiasko Irake ir Sirijoje. Todėl Rusija, siekdama įtakos Afganistane, kad jis
netaptų jos problema Centrinėje Azijoje, bet negalėdama daryti įtakos
amerikiečių kontroliuojamam Kabului, priversta kaip partnerį rinktis mažesnį
blogį, kuris, skirtingai nei IV, neturi ekspansinių planų. Ideali išeitis,
žinoma, būtų Talibano ir Afganistano valdžios (JAV) susitarimas, bet kol kas jo
nėra, ir kiekvienas žaidžia savo žaidimą.
Kremlin.ru nuotrauka.
Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |