Centrinė Azija

Vienu svarbiausių įvykių Centrinėje Azijoje vasario mėnesį tapo Rusijos prezidento V. Putino vizitai iškart į kelias regiono šalis. Pradėjo kelionę jis nuo Kazachstano, vėliau aplankė Tadžikistaną ir galiausiai nuvyko į Kirgiziją. Savo vizitus Rusijos vadovas apibendrino taip: „Kazachstanas, Tadžikistanas ir Kirgizija yra strateginiai mūsų partneriai ir sąjungininkai“. Šias valstybes vienija glaudūs santykiai su Maskva ekonominėje (Eurazijos ekonominė sąjunga ir prekybinis bendradarbiavimas) bei saugumo (Kolektyvinio saugumo sutarties organizacija) srityse.

V. Putino susitikime su Kazachstano lyderiu N. Nazarbajevu buvo akcentuotas aktyvus šios valstybės vaidmuo Astanos derybose dėl Sirijos. Kitaip tariant, dvišaliai santykiai liko šešėlyje. Kaip parašė Sputniknews.kz, „Susitikimo pabaigoje šalys aptarė tolimesnius eurazijinės integracijos aspektus ir ekonominio bendradarbiavimo perspektyvas.“ Paprastai tokios formuluotės vartojamos tada, kai nėra konkrečių derybų rezultatų. Ar tai reiškia, kad dvišalis Kazachstano ir Rusijos dialogas stringa? Vargu. Tiesiog valstybių lyderiai susitinka pakankamai dažnai (praėjusiais metais – šešis kartus), ir ne kiekvienas susitikimas turi būti išskirtinis. Problemų šalių ekonominiame bendradarbiavime, žinoma, yra, tačiau, skirtingai negu su Baltarusija, jos sprendžiamos tyliai ir konstruktyviai, be politinės isterijos. N. Nazarbajevas gudriai pabrėžė: „Jokių klausimų Rusijos pusei mes neturime“, nes šalių santykiai, anot jo, yra pavyzdiniai. 

Toliau buvo Tadžikistanas, su juo viskas ne taip gerai. Pavyzdžiui, prieš pat V. Putino kelionę, kaip rašyta praeitoje apžvalgoje, aukšto rango Rusijos valdininkams teko spręsti aviacinį ginčą. Tačiau tai yra smulkmena, palyginti su tuo, kad Tadžikistane yra per 100 tūkstančių piliečių, kurie dėl smulkių administracinių nusižengimų negali įvažiuoti į Rusiją, tai yra dirbti joje ir siųsti namo pinigus. Kaip pareiškė V. Putinas: „Tema buvo aptarta. Sprendimas rastas.“ Tačiau kartu jis pabrėžė, kad Tadžikistanas yra labai svarbi šalis palaikant regioninį saugumą, o tai, išvertus į paprastą kalbą, reiškia: mes leidžiame jums naudotis mūsų darbo rinka, o jūs net hipotetiškai nekeliate mūsų karinės bazės klausimo.

Kirgizijoje Rusijos vadovas irgi leido suprasti savo kolegai, kad jo pareiškimai apie karinį šalies savarankiškumą yra, švelniai tariant, neadekvatūs. „Jeigu kada nors Kirgizija pasakys, kad ji tiek sustiprino savo karines pajėgas, kad tokia [rusiška] bazė jiems nereikalinga, mes išeisime tą pačią dieną“, – iš esmės pajuokavo V. Putinas, nes tas kada nors ateis tikrai negreitai.

Kartu bendroje prezidentų spaudos konferencijoje buvo paliestas vadžios kaitos Kirgizijoje, kuri šiais metais rinks prezidentą, klausimas. Ir vėl V. Putino pokštas: „Jeigu kalbame apie vidinius politinius procesus, tai ne mūsų reikalas, mes niekada nesikišame į vidinius kitų šalių – ypač mūsų sąjungininkų – politinius procesus“, – nors akivaizdu, kad Kremlius remia dabartinį Kirgizijos vadovą A. Atambajevą, kuris atvedė šalį į Eurazijos ekonominę sąjungą. Dar daugiau, prieš pat gerbiamo svečio iš Kremliaus (o Kirgizijos prezidentas neslėpė savo šiltų jausmų V. Putinui) vizitą buvo sulaikytas opozicijos lyderis, partijos „Ata-Meken“ vadovas O. Tekebajevas. Generalinė prokuratūra mano, kad 2010 m. jis, būdamas vicepremjeru, gavo kyšį iš kažkokio Rusijos piliečio. Iš karto kyla klausimas: „O kur prokuratūra buvo tiek metų?“ Kitaip tariant, valdžia akivaizdžiai šalina konkurentus, ruošdama palankų politinį kontekstą savo kandidatui, o Rusija greičiausiai kontroliuoja procesą, kad Kirgizijoje vėl neįvyktų kokia revoliucija ir šalyje neatsirastų nevaldomas prezidentas.   

Baigiant V. Putino turnė temą, reikėtų pažymėti, kad už borto liko Turkmėnija ir Uzbekistanas. Tiesa, viešėdamas Dušanbė, Rusijos vadovas tiesiai iš Tadžikistano prezidento kabineto paskambino į Ašchabadą ir atsiprašė, kad negalės atvykti. O G. Berdymuchamedovui būtų kuo pasigirti – vasario mėnesį jis buvo perrinktas šalies vadovu. Atrodo, svarbus įvykis, kuris galėtų tapti apžvalgos prioritetu, bet tie, kas žino Turkmėnijos specifiką, supranta tų rinkimų vertę. Jie tapo paprastu formalumu, ir belieka tik stebėtis, kodėl pagrindinis pretendentas surinko tik 97,7 proc. balsų.

Su tuo jį vietoj V. Putino nusprendė asmeniškai pasveikinti irgi neseniai išrinktas Uzbekistano prezidentas Š. Mirzijojevas (o kartu aptarti gerėjantį ekonominį šalių bendradarbiavimą, įtraukiant jų bendrą dalyvavimą Kinijos Naujojo šilko kelio projekte). Iš pradžių buvo manoma, kad pastarasis pirmo vizito vyks į Maskvą, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Rusijos sostinė geriausiu atveju yra trečia eilėje po Ašchabado ir Astanos (o gal ir Pekino). Kaip šiame kontekste pažymi regiono ekspertai, matyt, Taškentas nusprendė pirmiausia pagerinti santykius su kaimynais, kurie buvusio prezidento I. Karimovo laikais buvo labai komplikuoti. Pavyzdžiui, uzbekams, gyvenantiems prie Turkmėnijos sienos, naujoji Uzbekistano valdžia atnaujino leidimą trumpalaikėms bevizėms kelionėms į kaimyninę šalį. Taip pat pažymėtina, kad atsinaujino oro susisiekimas tarp Dušanbė ir Taškento, kuris buvo nutrūkęs prieš 25 metus.

Bet kaip su Rusija? V. Putinas nevažiavo į Uzbekistaną todėl, kad laukia Š. Mirzijojevo Maskvoje, ar todėl, kad jį papiktino Taškento planų kaita? Labiau tikėtinas pirmas variantas, nes Kremlius greičiausiai supranta Uzbekistano norą pradėti konstruktyvų dialogą su regiono valstybėmis. Be to, V. Putinas aplankė, kaip jis pats pareiškė, „sąjungininkus“. Kitaip tariant, jeigu uzbekai pamirš savo „multivektorinę“ užsienio politiką ir strateginiu orientyru pasirinks Rusiją, kitą kartą Taškentas gali patekti į kelionės maršrutą (gal net tapti vienu iš prioritetų). Tačiau jeigu Š. Mirzijojevas po žaidimo „regioninėje lygoje“ iš pradžių vyks į Pekiną, o ne į Maskvą, tai V. Putinui tikrai nepatiks. Bet, manytina, jog Uzbekistano lyderis ne toks kvailas, kad taip pasielgtų.   

Baigiant būtina tarti keletą žodžių apie Afganistaną, nuo kurio situacijos tiesiogiai priklauso Centrinės Azijos saugumas. JAV karinių pajėgų šioje šalyje vadas Johnas Nicholsonas pažymėjo: „Mes aklavietėje.“ Kartu jis pareiškė, kad Rusija bando įteisinti Talibaną, siekdama susilpninti Amerikos ir NATO pozicijas Afganistane. Tačiau tai gali būti tik dalis tiesos. Faktiškai Maskvai naudinga, kad amerikiečiai palaiko bent kokį stabilumą Afganistane. Kita vertus, jie pernelyg nesistengia ar paprasčiausiai negali išspręsti problemos iš esmės. Dar daugiau, Afganistane jau įsikūrė „Islamo valstybė“ (IV), kuri ten gali pagausėti po artėjančio fiasko Irake ir Sirijoje. Todėl Rusija, siekdama įtakos Afganistane, kad jis netaptų jos problema Centrinėje Azijoje, bet negalėdama daryti įtakos amerikiečių kontroliuojamam Kabului, priversta kaip partnerį rinktis mažesnį blogį, kuris, skirtingai nei IV, neturi ekspansinių planų. Ideali išeitis, žinoma, būtų Talibano ir Afganistano valdžios (JAV) susitarimas, bet kol kas jo nėra, ir kiekvienas žaidžia savo žaidimą.

Kremlin.ru nuotrauka. 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.